Andrejus Fursovas: Trampo pergalė – globalių „banksterių“ pralaimėjimas

Rusijos analitiko Andrejaus Fursovo mintys apie JAV prezidento rinkimų nugalėtoją Trampą, pačią tų rinkimų kovos potekstę ir kuo visa tai gali atsiliepti Rusijai. Atrodytų, kodėl mus turėtų dominti Rusijos reikalai? Nors Fursovas kalba apie Rusiją, tačiau šios jo išsakytos mintys ir pastebėjimai tiesiogiai liečia ir Lietuvą. Pasaulis tapo pernelyg globalus ir susijęs begale matomų ir nematomų saitų, kuriuos patraukus viename gale, reakcija atsišaukia kitame. Šiuo atveju kalbama apie banksterių ir korporatokratų tarpusavio kovą, labiausiai išryškėjusią JAV prezidento rinkimų metų.
sarmatas.lt redakcija

Kodėl nugalėjo Trampas ir ką tai reiškia Rusijai?

Cargrad: JAV rinkimuose nugalėjo Donaldas Trampas. Akivaizdu, kad jis naujokas didžiojoje, juo labiau pasaulinėje politikoje, ir jam tenka sudėtingas savo būsimosios strategijos pasirinkimas. Mes žinome, kad prezidentas Amerikoje – didele dalimi įvaizdžio figūra, o šalies reikalus tvarko jo štabas, be to, ne tik tas, kuris aiškiai matomas. Tai štai, ar sugebės laimėtojas pakeisti buvusio štabo sudėtį tiek, kad galėtų pats keisti visą Amerikos užsienio politikos paradigmą? Juk ir už tų žmonių stovi elitai…

reklama

Andrejus Fursovas: Keičia ne štabai. „Štabiniai“ – tai, kaip ir prezidentai, klerkai. Užsienio ir vidaus politikos paradigmą keičia tos jėgos, kurios stovi už Trampo ir jo komandos. Ir tai nemažos jėgos. Ypač jei turėsime omenyje, kas stovėjo už Klinton ir ką jos „persvėrė“. Beveik visa pasaulinė banksterių kariauna („Vanguard“, Black Rock, Larri Fink ir daugelis kitų), ir ją aptarnaujantys, visų pirma, Holivudas – ir… nepavyko.

Man svarbiu galimos Trampo pergalės rodikliu tapo Džefrio Sakso straipsnio publikacija, kurią man teko iš karto komentuoti. Saksas pažymėjo, jog Obamos kurso pratęsimas (skaityti: Klinton kurso, jos pergalės atveju) sužlugdys Ameriką per sekančius 4-5 metus, ir dėl to reikia sutramdyti imperines ambicijas, tame tarpe ir Artimuosiuose Rytuose. Tai nereiškia, kad Saksas – prieš Amerikos lyderystę, ne, jokiu būdu. Jis išreiškia požiūrį ir interesus tų JAV jėgų, kurios mano: Amerikai reikia atsikvėpti ir, jeigu norite, reikia pertvarkos (žinoma, ne gorbačiovinės). Mano nuomone, Sakso straipsnis buvo Trampo naudai.

CG: Jūs kalbate apie „tam tikras“ jėgas, stovinčias už kandidatų. O kas tai per tam tikros jėgos? Ar galima apibūdinti jas tiksliau?

AF: Už Trampo ir Klinton priešpriešos – keleto pasaulinės kapitalistų klasės viršūnėlės frakcijų kova, tarp kurių pagrindiniai yra banksteriai ir korporatokratija. Žinoma, yra korporacijos, pakankamai tampriai susijusios su banksteriais ir lošiančios jų pusėje, bet visumoje priešprieša turi akivaizdų pobūdį. Banksteriai iš visų jėgų stengiasi išsaugoti dabartinės globalizacijos plėtros tempus, kurią jie pateikia kaip kažką objektyvaus, dolerio pozicijas ir JAV hegemoniją tokiu pavidalu, kokiu ji susiformavo 1990 metais.

Korporatokratijos su jos nuostata vystyti postindustrinį ir hiperindustrinį sektorius („reali ekonomika“) tas netenkina, kadangi banksteriai realizuoja savo interesus ir korporatokratijos sąskaita. Yra Trampo-Klinton susirėmime ir keletas kitų linijų (pavyzdžiui, radikalus baltųjų amerikiečių viduriniojo sluoksnio nepasitenkinimas), bet jie nėra svarbiausi.

CG: Tai reiškia, kad kartu su Klinton pralaimėjo „banksteriai“, tai yra Volstrytas, neokonai ir apskritai – „pasaulinė vyriausybė“, kabutėse žinoma?

reklama

AF: Nėra jokios pasaulinės vyriausybės. Viena pasaulinė grupuotė nugalėjo kitą. Be to, link tos pergalės ėjo gan nuosekliai, pastačiusi priešininkui matą keliais ėjimais: Krymas – migrantų krizė Europoje – Brexit – ir, galiausiai, Trampo pergalė. Kalbama būtent apie pasaulinės viršūnėlės skilimą, ir ne tik amerikiečių tarpe. Pavyzdžiui, Rotšildai – Vindzorai, kategoriški priešininkai „transatlantinei zonai“, kurios „viršūnėse“ stovės amerikiečiai ir kuri atspindi banksterių globalizacijos procesų įgyvendinimą (turint omenyje, kad Rotšildai patys yra bankininkai, šiandieninė politinė situacija atvedė juos į kitą stovyklą).

Trampo pergalė reiškia ne tik amerikietiškos politinės sistemos, bet ir visos vakarų sistemos performatavimą. Gali būti, jog tai „revoliucijos iš viršaus“ pradžia, kuri startuoja pasaulinės kapitalistinės piramidės viršūnėlėje, nauja paaštrėjusios kovos fazė už postkapitalistinę ateitį, apie kurią aš rašau paskutiniuosius dvidešimt metų.

Kol banksteriai plėšė paprastus žmones, tai buvo atleidžiama. Bet pastaraisiais metai jie vis daugiau užsimojo prieš „klasės brolius“, stengdamiesi užgožti juos savo „globalaus progreso“ banga.

Buvo toks žymus sociologas – Baringtonas Muras. Jis vieną kartą pasakė, kad revoliucijos gimsta ne iš pergalingo kylančių klasių šūkio o iš priešmirtinio kriokimo tų klasių, kuras tuoj tuoj turi uždengti progreso banga. Perfrazuojant Murą ir imant į kabutes globalųjį banksterių „progresą“, galima pasakyti, jog šiandien mes stebime rimtą kovą, kurią skelbia tie pasaulinės valdančiosios klasės segmentai, kuriuos „banksteriai“ rengėsi užsmaugti, suryti savo finansiniu „progresu“.

Šiame fone Trampo pergalė – tai ne kokių nors „progresyvių jėgų“, „gėrio jėgų“ pergalė, tokių kapitalistinėje sistemoje iš esmės negali būti, tai labiausiai grobuoniškų ir parazitinių jėgų, vedusių pasaulį į katastrofą, pralaimėjimas.

Kalbant apie rusų-amerikiečių santykius valdant Trampui, tai čia negali būti jokių iliuzijų. Trap Rusijos ir JAV yra ir bus nemažai rimtų prieštaravimų. Jie niekur nedings. Kitas reikalas, kad Klinton, greičiausiai, pabandytų išspręsti tuos prieštaravimus regioniniu jėgos būdu. Su Trampu ta tikimybė mažesnė. Realus santykių pagerėjimas galimas tik tuo atveju, kai už Rusijos stovės tokia pat arba beveik tokia pat galia, kaip už TSRS, be to, ne tik karinė, bet ekonominė ir moraliai – valinga. Pasaulinėje arenoje neįmanoma užsitarnauti pagarbos – pagarba įgaunama jėga: „jis gerbti privertė save, geriau ir negalėjo sugalvot“. Ir tada mums nereikės galvoti: o kas, jei ne Trampas? Bet kokiu atveju, vienok, Trampo pergalė – mažesnis blogis RF, ir tuo reikia protingai ir sumaniai pasinaudoti. Mes ir taip praradome daug laiko – beveik du dešimtmečius. Laikas nelaukia.

parengė: Alenas Kostiugovas