Euro įvedimas ir „demokratijos“ farsas: valdančiajai klasei į tautos nuomonę – nusispjaut

Niekam ne paslaptis, kad absoliuti dauguma Lietuvos piliečių euro nei nori, nei kada nors norėjo, ką byloja netgi šių metų pradžioje atlikta valstybinio oficiozo, „Eltos“, viešosios nuomonės apklausa (dėl aiškaus oficiozinės žiniasklaidos tendencingumo euro naudai – nes juk euro įvedimas yra valdžios politiką, kurią sisteminė žiniasklaida vienaip ar kitaip praktiškai privalo palaikyti – galėtume net manyti, jog nepritariančių euro įvedimui žmonių procentas yra dar didesnis, nei kad teigiama „Eltos“); t. y. „Elta“ teigė, jog 57% lietuvių euro įvedimo atžvilgiu yra nusiteikę priešiškai, kol, tuo tarpu, tiktai 32% euro įvedimą palaikytų.

Nuosekliai vedant demagogija persunktos propagandos dėl lito panaikinimo kampaniją, buvo prieita iki kitų, jau vasarą vykusių nuomonių apklausų, kurios eurą palaikančių procentą pakėlė iki 46%.

Ar tai tikslūs, autentiški duomenys, t. y. ar pritariančių skaičius nebuvo kaip nors „padidintas“ sąmoningai falsifikuojant tikrus duomenis, mes nediskutuosime.

reklama

Pasakysime tik tiek, kad dar šių metų žiemą ponas premjeras Algirdas Butkevičius pabrėžė, jog viena iš lietuvių priešiškumo eurui, o tiksliau, itin menko palaikymo euro įvedimui priežasčių yra nepakankamas kiekis eurofilinės propagandos Lietuvoje, kuri, be abejo, buvo pastiprinta ir yra vis stiprinama, kurpiant visokiausias pasakaites apie tariamą euro „naudą“ ar „gėrį“ „Lietuvai“, kas itin apgailėtina po euro įvedimo Latvijoje tik dar labiau pablogėjusios dirbančiųjų žmonių padėties šviesoje.

Be to, itin ciniška iš valdančiųjų pusės yra tai, kad tuo tarpu, kai jie vykdo faktinę raganų medžioklę prieš pažangius ir patriotiškai nusiteikusius aktyvistus, pasisakančius už Lietuvos nepriklausomybę ir prieš šalyje vystomą NATO imperialistų militarizmą ir šiuos žmones įvardija kone valstybės priešais (prisiminkime tiek ikiteisminį tyrimą prieš Žilviną Razminą, tiek ir teisinį farsą prieš mitingo prieš NATO organizatorių, Giedrių Grabauską), bet patys jie, prisidengdami pompastiškais, bet iš tiesų pseudo-patriotiniais lozungais baigia išnaikinti paskutinius formalaus Lietuvos suvereniteto likučius, likviduodami nacionalinę valiutą, litą (apie ką mes išsamiau kalbėjome savo pareiškime dėl euro).

Žinoma, visu šituo mes nepasakome nieko naujo, bet norėtųsi pabrėžti kai ką, kol dar euras nėra įvestas (ta diena, deja, jau arti) ir šis mūsų šalies politinio gyvenimo faktas nėra užtušuotas (nors, kita vertus, apie jį mažai kas tekalba žiniasklaidoje, tad kažin ar yra ką ir „užtušuoti“…).

reklama

Norime pabrėžti, kad šie veikėjai, kurie pastaruosius 20 ir daugiau metų sudarinėja tai kairiąsias, tai dešiniąsias „demokratines“ vyriausybes (nepamirškime, kad nuo ekonominio-socialinio gyvenimo nepriklausos politikos nėra: visi politikai atstovauja vienų ar kitų klasių interesams, o visos sisteminės partijos, vienaip ar kitaip, pasisako preiš daugumos dirbančių lietuvių, t. y. dirbančiųų interesus ir už mažumos, buržuazijos ir kapitalistinės oligarchijos interesus) ir veda mus į tariamą „klestėjimą“ po žydrąja Europos Sąjungos (ES) saule, labai mėgsta kalbėti apie „demokratiją“, kas, bent jau pagal teorinę idėją, turėtų reikšti tautos valdžią, bet kuomet yra prieinama prie fundamentalių valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimų, kuriais viešosios nuomonės dar nepavyko pilnai užliūliuoti ir apmulkinti, tai visa taip vadinama „demokratija“ baigiasi ir pasirodo atvirai diktatūriškas oligarchinio režimo pobūdis.

Juk lietuviai, Lietuvos piliečiai, euro įvedimui nepritaria ir euro nenori, bet „geroji“ ir „demokratiškoji“ pono Butkevičiaus vyriausybė vis tiek yra pasiryžusi jį įvesti ir į taip vadinamo „elektorato“ nuomonę jai – visiškai nusispjaut.

Todėl, kad ši vyriausybė, kaip ir visos kitos, atstovauja ne paprastų dirbančių žmonių, ne normalių lietuvių interesams, bet šalį valdančių oligarchų ir Briuselio-Vašingtono globalistų interesus.

Iš esmės Lietuvoje jokios demokratijos nėra, yra tiktai kapitalo diktatūra, pasireiškianti, pagal aplinkybes ir valdančiųjų poreikius, kartais subtilesnėmis, o kartais – ir atviresnėmis formomis.

Kol žmonės nesupras, kad kiekviena valdžia ir politinė jėga atstovauja konkretiems interesams ir, kad visos sisteminės partijos, administruojančios šalį pastaruosius 24 (jau beveik 25 metus) atstovauja ne jų, bet oligarchų mažumos interesams, tol jie ir bus pastoviai apgavysčių ir politinių aferų aukomis, pasitenkinančiomis apgailėtinu „demokratijos“ lozungu iš tikrų tikriausių kapitalistinės diktatūros vykdytojų.

Tik tai supratę, lietuviai galės telktis į vieną kumštį kovai dėl savo tikrųjų interesų, kuriems nepakeliui nei su vietos, nei su užsienio oligarchais, nei su euru, nei su doleriu, bet tiktai su laisva ir nepriklausoma, tautine bei socialistine Lietuva.