Ligoninės neišgelbės mūsų nuo ligų

Prisipažinsiu, kad mane kartais varo į neviltį nuolatinis sveikatos sistemos keiksnojimas, gydytojų vadinimas „farmamafijos“ atstovais, tvirtinimai, kad didžiausia sveikatos sistemos problema yra korupcija ir kyšiai, o dauguma žmonių numiršta dėl gydytojų klaidų.

Jei nusileistumėme iki kalambūro lygio, tai turbūt teisingiausias pasiūlymas būtų uždaryti visas ligonines ir atleisti visus gydytojus. Tuomet niekas nebemirs nuo gydytojų klaidų ir žmonės bus sveiki. Tikrai neneigiant to, kad sveikatos sistemoje yra aplaidumo (kartais ir nusikalstamo) atvejų, yra korupcijos  ir politizuoto valdymo, kuris nulemia nepagrįstą lėšų švaistymą nereikalingai įrangai ar tuščioms lovoms ir pastatams, turim nustoti galvoti, kad sveikatos sistema išgelbės mus nuo visų sveikatos problemų.

Pasakysiu dar paprasčiau. Ką gali padaryti sveikatos sistema, jei kelios kitos sistemos ne tik nepadeda išsaugoti žmonių sveikatos, bet ir sistemingai su dideliu atkaklumu ją naikina. Klasikinis pavyzdys yra mūsų Ūkio ministerija, kuri nepaisant visokių tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų, konvencijų ir Jungtinių tautų darnaus vystymosi tikslų, kaip arklys su akių uždangčiais užsispyrusiai mus visus tempia nuo skardžio sistemingai ir atkakliai gindama tabako ir alkoholio verslus. Kokius galime planuoti kvėpavimo takų sistemos ligų mažinimo tikslus jei miestų viduryje dygsta atliekų deginimo įmonės? Kaip galime mažinti tokių prekių kaip tabako ir alkoholio vartojimą kainos pagalba, kuomet pagrindinis kliuvinys (tiesiog paradoksaliai vengiant didesnių biudžeto pajamų) yra Finansų ministerija, kuri jokiais būdais nesutinka tiek didinti tabako ar alkoholio akcizus, kad šių prekių įperkamumas bent nedidėtų, jau nekalbant apie mažėjimą.

reklama

Ir vardinti būtų galima be pabaigos. kad jums būtų vaizdžiau tiesiog įsivaizduokite, kad jūs paprastu kastuvu bandote lyginti savo kelią, kai tuo pat metu jį nuolat darko sunkiasvorė technika.

Šalys (taip pat ir Lietuva), Jungtinių tautų organizacijos, nevyriausybinės organizacijos išleido didžiules lėšas, sutelkė mokslinius, politinius, ekspertinius išteklius, kad parengtų Tabako kontrolės pagrindų konvenciją, Lėtinių neinfekcinių ligų kontrolės strategiją, Darnaus vystymosi tikslu ir pan. Mes gi, nors ir ratifikuojame, dalyvaujame procesuose, leidžiame sau nesilaikyti susitarimų ir kaip kokie užsispyrę asilai toliau vadovaujamės ne mokslo įrodymais ar tarptautinėmis rekomendacijomis, bet tokiais argumentais kaip „man atrodo“ arba „aš galvoju“. Ir tuos argumentus nuolat girdime iš aukščiausių valstybės pareigūnų lūpų.

Kadangi teko daug dirbti su Pasaulio sveikatos organizacija ir kelis metus vadovauti jos bendradarbiaujančiam centrui Lietuvos sveikatos mokslų universitete, manau galiu ir turiu teisę labai atsakingai pasakyti, kad jei į Lietuvos gyventojų sveikatos išsaugojimą neįsijungs kiti sektoriai, Lietuvos sveikatos sistema tiesiog bankrutuos. Jei turėdamos didžiulius išteklius piktybiškos pramonės šakos ir toliau reklamuos sveikatai pavojingus produktus, vykdys paslėptą lobistinę veiklą, stabdys mokslu pagrįstas sveikatos išsaugojimo priemones, mes ir toliau būsime tarp labiausia atsilikusių šalių pagal gyvenimo trukmę ir mirtis nuo lėtinių neinfekcinių ligų, ar išorinių mirties priežasčių.

reklama

Jei suvaldytumėm rūkymą, alkoholio vartojimą, sukurtumėm infrastruktūrines sąlygas ir paskatintumėm fizinį aktyvumą, sudarytumėm sąlygas sveikatai palankiai mitybai, galėtumėm išvengti apie 80 proc. pagrindinių lėtinių neinfekcinių ligų: širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio, cukrinio diabeto ir kvėpavimo takų sistemos ligų.

Ar mes to norim? Panašu, kad ne. Vietoje to geriau svaidytis kalambūrais, kad gydytojai taip pat to nenori, nes jiems neliks ką gydyti. Panašu, kad mėnesius trunkančios eilės simbolizuoja jog medikams tikrai „trūksta darbo“.

Dalis kolegų gana skeptiškai žiūrėjo į LVŽS programoje įrašytą „Sveikata visose“ politikose principą, nes jis gali būti nesuprantamas didžiajai visuomenės daliai. Būtent dėl to jį ir verta ten įrašyti ir kuo geriau pristatyti. Nes dėl sveikatos politikos angažuotumo trūkumo kituose sektoriuose mes ir esame pasmerkti. Maža to, nuolat kalbėdami apie ekonominius prioritetus nesugebame suvokti, kad sveika visuomenė yra darnaus ekonominio vystymosi garantas. Visi kalbantys apie investicijų pritraukimus į regionus ir nekalbantys apie tai, kaip bus sprendžiamos visuomenės girdymo regionuose problemos yra tiesiog trumparegiai fantastai, nes jokia užsienio kapitalo įmonė nesikurs regionuose, kuriuose nebėra jaunimo, o apie 50 proc. likusios bent jau vyrų populiacijos yra priklausoma nuo alkoholio. Sveikata yra ne tik fundamentali žmogaus teisė, bet ir didelė ekonominė vertybė. Labai taiklus buvo filosofas A.Šopenhaueris, pareiškęs, kad sveikata yra ne viskas, bet be sveikatos viskas yra niekas. Klipatų ir ligonių visuomenė nebus reikalinga niekam ir nebus pajėgi pasirūpinti pati savimi. Kai tą suvoksim, sveikata visose politikose bus ne lozungas o politikos formavimo principas.