The Washington Times: Viduramžiška Amerika

Įdomias išvadas padarė istorikas Viktoras Devisas iš Stenfordo universiteto, sugretinęs šiuolaikinę Ameriką su Europos viduramžiais.

Pesimistai dažnai lygina problemas, kurios būdingos šių dienų Amerikai, su vėlyvosios Romos imperijos situacija ar smunkančia Britų imperija. Tačiau kur kas tinkamiau lyginti dabartinę Ameriką su Viduramžių Europa (maždaug nuo 500 iki 1400 mūsų eros metų).

Viduramžių pasaulis gyvavo apie 1000 metų. Tai buvo gana įspūdingi, beveik atsitiktiniai žmonijos pasiekimai visiško nesaugumo, prietarų ir vos 2-3 socialinių sluoksnių egzistavimo sąlygomis.

Didieji Viduramžių universitetai – Bolonija, Paryžius, Oksfordas – ir toliau siekė didžių mokslo aukštumų. Jie mažai kuo skyrėsi nuo medicinos ir inžinerijos mokyklų Harvarde ir Stenforde. Tačiau ten nebuvo tokios sąvokos kaip „laisvamanybė“.

Viduramžiškas mąstymo būdas kūrėsi tokiu būdu, kad niekas negalėtų suabejoti bažnyčios doktrinų autoritetu. Kultūriškai ar politiškai nekorektiška klasikinė literatūra, pradedant Aristofanu, baigiant Petronijumi, buvo cenzūruojama – kaip diversinė ar paprasčiausiai kenksminga.

reklama

Viduramžių mokslininkui iš, tarkime, Padujos universiteto staiga suabejoti ortodoksalių nuomonių teisingumu ir padaryti prielaidą, kad Žemė sukasi aplink saulę, praktiškai reiškė savižudybę. Lygiai taip pat mūsų dienomis Berklyje ar Prinstone labai mažai žmonių drįs suabejoti tuo, kad pavyzdžiui, technogeninis globalinis atšilimas kelia grėsmę žmonių civilizacijai.

Šiandien penktadalis amerikiečių šeimų neturi išvis jokio nuosavo kapitalo. Tirpstanti vidurinė klasė aptarnauja daugiamilijonines vartotojiškas ir studentiškas skolas stambiems bankams – kaip viduramžių valstiečiai baudžiauninkai.

Viduramžių pasaulyje nuskurdusius baudžiauninkus vertė būti ištikimais šeimininkams mainais į maistą ir stogą virš galvos. Šiuolaikiniame pasaulyje progresyvios vyriausybės tapo bastionais, kurie skirsto pašalpas ir reikalauja, kad už tai žmonių masės demonstruos ištikimybę per rinkimus.

Viduramžių Europoje išplito neraštingumas. Vietoje antikinių laikų proto įsiviešpatavo prietarai. Nežiūrint į išlaidas (apie 11 000 dolerių vienam studentui per metus) ar daug regime skirtumų nuo tų tolimų laikų? Dauguma apklausų rodo, kad daugiau kaip ketvirtadalis amerikiečių tiki astrologija. Dar ketvirtadalis tiki ateiviais iš kosmoso. Daugiau kaip 40% negali pasakyti, kas yra šalies viceprezidentas. Beveik trys ketvirtadaliai amerikiečių neturi supratimo, kokia buvo „šaltojo karo“ esmė.

Scholastai rašė traktatus, kurių niekas neskaitė. Šie darbai primena sunkiai suvokiamus „teorinius“ straipsnius, kuriuos rašo šiuolaikiniai humanitarai profesoriai. Jie reikalingi tik tam, kad profesorius išsilaikytų savo poste.

Norėdamas kalbėtis su masėmis, lotyniškai kalbantis elitas naudojo vietinius žargonus, kurie vėliau tapo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis – tai buvo šiuolaikinio elektroninio bendravimo Twiteryje, naudojant išgalvotus žodžius, kurie šiandien formuoja naują populiarią kalbą, viduramžiškas variantas.

Viduramžių Europa buvo suskaldyta į vietines tarpusavyje kovojančias tėvonijas. Gentiniai santykiai buvo aukščiau valstybinio vieningumo. Iš esmės tai nedaug kuo skiriasi nuo dabartinės susiskaldžiusios Amerikos. Seniai pamirštos senovinės sienos – kad užsitikrintų saugumą, būtent ten viduramžių elitas pasikliovė masyviomis sienomis ir grioviais, juosiančiais pilis. Kažką panašaus šiandien regime aptvertuose dvaruose Malibu ar Silicio slėnyje.

reklama

Šiandien milijonieriai važinėja su BMW ir skraido privačiais lėktuvais – jie daugiau nebejodinėja brangiais žirgais. Jie nešioja džinsus ir sandalus, o ne mantijas ir karūnas, tačiau jų turtai ir įtaka yra tiek pat neriboti, kaip viduramžių lordų galia.

Facebook įkūrėjas Cukerbergas tikriausiai nė nenumano, kad valstybinai teisėtvarkos organai gali užtikrinti jo turto saugumą. Jis turi nuosavus apsauginius, kad tie neprileistų prie jo pašalinių, be to jis supirkinėja visus namus aplinkui saviškį, kad suformuotų šiuolaikinį „gynybinį griovį“.

Didieji vėlyvųjų viduramžių architektai galėjo suprojektuoti didingiausias katedras, tokias kaip, pavyzdžiui, Ruane ar Šartrė. Tačiau skolos, priešiškumas ir nekompetencija privedė prie to, kad prireikė šimtmečių toms statyboms užbaigti.

Greituminių geležinkelių Kalifornijoje brėžiniai ir maketai yra išties grandioziniai, tokie pat kaip viduramžių katedrų projektai. Tačiau realybė yra tokia: projektų realizacija pareikalaus pusės šimtmečio lėšų investavimo, teisminių procesų, neišvengiamo mokesčių didinimo ir nuolatinio papildomų lėšų rinkimo.

Izoliuotos viduramžių tėvonijos rėmėsi senovine sugriauta seniai žlugusios Romos infrastruktūra. XXI amžiuje Amerikoje mes pasikliaujame (tačiau jau niekada nepastatysime iš naujo) tokiais projektais kaip Huverio užtvanka. Šiandien atrodo neįsivaizduojama pastatyti, pavyzdžiui, nacionalinę autostradų su 8 eismo juostomis, sistemą, apimančią visą šalį nuo pakrantės iki pakrantės.

Viduramžių masinės pramogos – lėlių teatrai, žonglieriai, akrobatai – labai smarkiai skyrėsi nuo bardų ir trubadūrų, kurie aptarnavo ponus. Mūsų laikais galima nesunkiai įsivaizduoti tą prarają, kuri skiria simfoninį koncertą nuo realybės šou, pokalbių laidos ar sporto rungtynių.

Tačiau yra vis dėlto vienas esminis skirtumas tarp mūsų pasaulio ir to, kuris jau pasitraukė.

Žmonės, gyvenę I-ame tūkstantmetyje, tikėjo transcendencija ir siela, siekė išsaugoti gyvą kultūrą, kol neprasidėjo civilizacijos saulėlydis. Žmonės, gyvenę II-ame tūkstantmetyje, vis daugiau gyveno savo apetitų tenkinimu, nesukdami galvos dėl pasekmių, miglotai suvokdami, kad kažką prarado, tačiau neturėdami jokio supratimo, kaip tą prarastą susigrąžinti.