"Bažnyčia po susirinkimo". Katalikybės degradacija ir Vatikano išdavystė atvedė "Romos krikščionis" į satanizmą

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos apie tragiškus II Vatikano susirinkimo padarinius Romos katalikų Bažnyčiai.
---

II Vatikano susirinkime priimti atsinaujinimo nutarimai ir po jų ėjusi praktika atnešė Katalkų bažnyčiai pačių rimčiausių pasekmių. Svarbiausi rezultatai - religinis pliuralizmas ir tolerancija atvedė prie to, kad katalikiškoji doktrina ėmė įgauti vis neapibrėžtesnį turinį, o tarp katalikų ėmė plisti religinis indiferentizmas. Bandymai priartėti prie visuomenės atsigręžė prieš pačią Bažnyčią - nusmukdė jos autoritetą ir pagarbą jai, bendrą jos įtaką. Labai išaštrėjo nesutarimai Bažnyčios viduje, sustiprėjo įtampa tarp modernistų bei tradicionalistų tiek teologijos, tiek politikos srityse.

Daugelis modernistų priėmė Susirinkimo nutarimus kaip galimybę sukurti "naują Bažnyčią", manydami, jog įvyko "Tradicijos trūkis", tarp to ir doktrinos. Dalis tikinčiųjų, priešingai, manė, kad Bažnyčia su savo reformomis nuėjo pernelyg toli - taip situaciją vertino 40 proc. katalikų [1]. Kai kurie Bažnyčios vadovai netgi baiminosi, kad situacija taps nekontroliuojama. Kardinolas J. Ratzingeris, Susirinkime buvęs teologijos konsultantu ir stūmęs naujas idėjas, rašė: "Susirinkimo rezultatai, kaip šiandien galime apie juos spręsti, žiauriai nuvylė visų lūkesčius... Popiežiai ir Susirinkimo delegatai tėvai tikėjosi pasiekti naujos katalikų vienybės, bet vietoj to prasidėjo konfliktai, pereinantys, kalbant paties Pauliaus VI žodžiais, nuo savikritikos prie savigriovos... Vietoj laukto proveržio matome palaipsnį nuosmukį..." [2]. Vis dėlto Ratzingeris, kaip ir daugelis kitų Susirinkimo ideologų laikė, jog pagrindinė šito nuosmukio priežastis slypi pačiose "reformose". Aprašydamas "laviną" blogybių, jis pastebėjo: "Esu įsitikinęs, kad žala, kurią pasidarėme per tuos dvidešimt metų, atsirado ne dėl Susirinkimo, o dėl to, kad Bažnyčios viduje buvo atpalaiduotos slaptos prieštaraujančios jėgos, o išorėje dėl to, kad Vakaruose įvyko kultūrinė revoliucija, kurioje svarų vaidmenį vaidino viduriniosios klasės viršūnės, naujoji buržuazija su jos liberaliai radikalia individualizmo, racionalizmo bei hedonizmo ideologija" [3].

Tokia pat pozicija buvo ir Pauliaus VI, bandžiusio nukreipti dėmesį nuo savęs ir dėl nesėkmių suversti atsakomybę neaiškioms išorės jėgoms. Savo pamoksle 1972 m. birželio 29 jis pasakė: "Situacijoje, kurioje šiandien yra Bažnyčia, mes jaučiame, kad pro kažkokius plyšius į Dievo tautą prasiskverbė Šėtono dvasia. Mes matome abejones, nepasitikėjimą, sunkumus, jaudinimąsi, nepasitenkinimą, susidūrimus. Nebėra pasitikėjimo Bažnyčia... Mus apniko abejonės... Pačioje Bažnyčioje taip pat viešpatauja šis nepasitikėjimas. Mes propaguojame ekumenizmą, bet vis labiau atsiskiriame vieni nuo kitų. Mes manėme, kad po Susirinkimo virš Bažnyčios istorijos ims šviesti saulė. Tačiau vietoj saulės pasirodė debesys, audros, migla, ieškojimai, netikrumas... Įsibrovė priešiška jėga, kurios vardas - velnias, tai ta paslaptingoji būtybė, apie kurią kalba šv. Petras savo laiške. Kiek kartų Evangelijoje Kristus mums kalbėjo apie šį žmonių priešą! Šiandien Šėtonas pasaulyje stengiasi užtemdyti, užgožti ekumeninio Susirinkimo vaisius, kad sukliudytų džiaugtis tuo, jog ji pilnatviškai pažino save" [4].

Kadangi jo žodžiai sukėlė didžiulį skandalą, tai vėliau, tų pačių metų rugsėjį jis pasakė jau visą kalbą apie velnią, pavartodamas daug stipresnius apibūdinimus. Viename iš pasisakymų jis pareiškė: "Demonas nusprendė suburti nedidelę žmonių grupę, kuri valdytų pasaulį oficialiųjų valdžių užnugaryje, kad sutrukdytų Dievo planui ir nutemptų kuo daugiau sielų į pragarą" [5].

Kalbant apie katalikus tradicionalistus reiktų pasakyti, kad dalis iš jų ne tik pasmerkė Suvažiavimo nutarimus, bet ir atsisakė juos priimti. Suvažiavimo liberalaus perversmo radikalumas daugeliui iš jų sukėlė tokį pasipiktinimą, kad Paulių VI ėmė vadinti eretiku, skaldytoju bei atskalūnu, o kai kurie manė, jog pontifikas neatsakė už savo veiksmus, būdamas savo aplinkos įkaitu. Bet kuriuo atveju, sąvoka "Susirinkimo Bažnyčia" jiems ėmė reikšti pasitraukimą nuo krikščioniškojo mokymo pagrindo, Kristaus išdavimą, o popiežius imta vadinti "antipopiežiais". (Pijus XII laikomas paskutiniu "tikru" popiežiumi). Iš čia kilo ir sedevakantizmo, konservatyvaus religinio judėjimo, pavadinimas (lot. sedes - sostas ir vacans - tuščias), reiškiantis neužimtą sostą.

Principingas reformų ir naujosios tvarkos mišių priešininkas pasirodė besąs arkivyskupas Marcelis Lefebvre'as. 1970 m. jis įkūrė Šv. Pijaus X kunigų broliją ir seminariją Ekone (Šveicarija) kunigams tradicionalistams, pradėdamas atvirą kovą su Vatikanu už ankstesnių normų išsaugojimą. Po to, kai Lefebvre'as įšventino į kunigus 12 savo seminaristų, Vatikanas sustabdė jo religinius įgaliojimus, uždrausdamas jam laikyti mišias ir teikti sakramentus, vis dėlto Lefebvre'as tęsė savo veiklą, nenutraukdamas ir atsinaujinimo kritikos. Be to, Brolija visada laikė save Katalikų bažnyčios dalimi, pripažino popiežių ir vietinius vyskupus. Brolija augo, ir, saugodamas stipresnes jos pozicijas Prancūzijoje, Lefebvre'as plėtė savo įtaką ir kitose šalyse [6].

Jau mūsų minėtoje knygoje Marcelis Lefebvre'as apibūdino Susirinkimą kaip "maištą'" ir "liberalų perversmą", kuriam Susirinkimo tėvai nepasipriešino. Jis atvirai nurodė, kad Susirinkimas, persmelktas liberalios atskalūniškos dvasios, "padarė išdavystę, pasirašydamas drauge su visais Bažnyčios priešais", jog jis išreiškė "'begalinę užuojautą" pasaulietiniam žmogui, žmogui be Dievo. Kaip nurodė Lefebvre'as, "tegu jo tikslas ir būtų buvęs pažadinti šį puolusį žmogų, atverti jam akis, kad jis pamatytų savo mirtinas žaizdas,... išgydyti jį... Bet ne! Tikslas buvo paskelbti pasauliečiams: kaip matote, Bažnyčia taip pat praktikuoja žmogaus kultą" [7].

Atsakydamas į Ratzingerio žodžius "Aš pateisinu Susirinkimą!" Lefebvre'as rašė: "Aš kaltinu Susirinkimą! Paaiškinsiu: aš tvirtinu ... , kad Bažnyčios krizės esmė slypi doktrinoje bei direktyvose, priimtose II Vatikano susirinkime aukščiausios oficialiosios Bažnyčios valdžios, bei posusirinkiminėse reformose. Todėl katastrofos, įvykusios po Susirinkimo, priežastyse nėra nieko pašalinio bei paslaptingo. Nepamirškim, kad tie patys žmonės ir, kas dar svarbiau, vienas ir tas pats Popiežius - Paulius VI - organizavo Susirinkimą ir po to, nuosekliausiai ir oficialiausiai naudodamiesi savo hierarchine padėtimi, įgyvendino jo nutarimus [8].

Lefebvre'as labai akcentavo ypatingai svarbų popiežių vaidmenį. Rašydamas apie ankstesnius laikus, kai modernizmas įsiskverbė į Bažnyčią, jis tvirtino: "Liberalizmo prasiskverbimas į visą Bažnyčios hierarchiją iki pat Popiežiaus kurijos, prieš du šimtmečius dar net neįsivaizduojamas, praėjusio amžiaus pradžioje masonų buvo sugalvotas, numatytas ir suplanuotas. Pakaktų pateikti dokumentus, įrodančius šitą sąmokslą prieš Bažnyčią, šitą "aukščiausią pasikėsinimą" į popiežiaus valdžią". Kaip įrodymą M. Lefebvre'as pateikė ištraukas iš "Didžiosios ložės" karbonarų susirašinėjimo, kuriame buvo kalbama apie Bažnyčios susinaikinimo metodus.

Kaip besiteisino pontifikas, jo priklausomybė nuo šešėlinių struktūrų [...] buvo tokia stipri, kad jis jau nuosekliai ėjo nurodytu kursu. Minėtina, kad jis ne tik atsisakė tiaros, o po to ir mitros, bet po kelionės į Jeruzalę 1965 m. ir susitikimo su vyriausiuoju Jeruzalės rabinu ėmė nešioti drauge su krūtinės kryžiumi ir vad. chošeną, kurį nešiojo judėjų vyriausieji dvasininkai. Tai keturkampis krūtinės dėklas su dvylika skirtingų brangakmenių, kuriuose išgraviruoti dvylikos Izraelio giminių vardai. Kadangi chošeną nešiojo ir Kajafas, kurio namuose buvo sprendžiamas Kristaus likimas, jis tapo dieviškosios Kristaus prigimties neigimo simboliu. Dėl to sedevakantistai šį Pauliaus VI žingsnį vertino kaip giliai antikrikščionišką [9].

reklama

Pontifikas pakeitė ir popiežiaus kryžių: jis pirmasis ėmė nešioti lazdą su lenktu nukryžiavimu ir iškreipta Kristaus figūra - tokius kryžius viduramžiais naudojo juodieji magai bibliniam terminui "žvėries ženklas" pavaizduoti. Tyrinėtojai vertina jį kaip senovės satanistinį simbolį. Jis buvo atgaivintas Pauliaus VI ir perduodamas kitiems popiežiams įskaitant Pranciškų [10].

Iškart po Susirinkimo priimti jame nutarimai pradėti aktyviai įgyvendinti. Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į liturgijos reformą, kurią vykdė Posusirinkiminė komisija Liturginės konstitucijos pritaikymui (1964 - 1969), vadovaujama to paties Annibale Bugnini'o. Ji parengė "naujosios tvarkos mišias" (novus ordo), kurias popiežius pristatė 1969 m. balandžio 3 ir kurios pakeitė klasikines Tridento mišias. Liturgijos keitime dalyvavo aštuoni konsultantai, iš kurių šeši buvo protestantai. Tai nebuvo atsitiktinumas, kadangi "naujoji tvarka" buvo formuojama pagal protestantišką pavyzdį. Paulius VI netgi neslėpė savo planų: kaip rašė jo artimas draugas Jeanas Guitton, "Pauliaus VI ketinimas buvo reformuoti katalikų liturgiją taip, kad ji beveik sutaptų su protestantiška liturgija. Jis turėjo ekumeninį siekį panaikinti arba bent ištaisyti, arba susilpninti tai, kas buvo pernelyg katalikiška tradicine prasme ir, kartoju, gauti mišias, artimas kalvinistinėms" [11].

Apie tai atvirai pareiškė ir Bugnini 1965 m. kovo 15 L'Osservatore Romano:

"Mes turime išvalyti katalikiškas maldas ir liturgiją nuo visko, kas galėtų būti mažiausia kliūtimi mūsų atsiskyrusiems broliams, t.y. protestantams" [12]. Kaip jis vėliau paaiškino, jo reforma buvo suskirstyta į keturis etapus: perėjimas nuo lotynų prie šiuolaikinių šnekamųjų kalbų; pamaldų knygų reforma; šių knygų vertimai; Romos liturgijos pritaikymas kiekvienos atskiros bažnyčios mentalitetui. Reforma turėjo vykti kaip nepertraukiamas procesas, nukreiptas į visišką Romos apeigų likvidavimą [13].

Liturginės "reformos" atvedė ne tik į tradicinių mišių išardymą, bet ir į kiekvieno liturginio gyvenimo aspekto iškreipimą - sakramentų, maldų, giesmių, pontifikalinių apeigų, bažnytinio kalendoriaus ir kt. Kaip laiške Pauliui VI rašė konservatyvieji kardinolai Ottaviani, Baci ir dar keletas teologų dėl lotyniškos naujųjų mišių versijos, laikomos "švaresne", "naujoji tvarka rodo tiek visumoje, tiek detalėse žymų atsitraukimą nuo katalikiškos mišių teologijos, kuri buvo suformuluota 22-oje Tridento susirinkimo sesijoje." Vienas iš ekspertų pastebėjo: "Naujųjų mišių nutolimo nuo Tridento teologijos laipsnis gali būti geriausiai įvertintas lyginant maldas, kurios Suvažiavimo (II Vatikano - O.Č). buvo pašalintos iš liturgijos, ir tas, kurios buvo išmestos eretiko Th. Cranerio. Šis sutapimas ne tik stulbinantis, jis siaubingas. Ir faktiškai tai negali būti sutapimas." [14].

Taigi iš dvylikos tradicinių mišių maldų, skaitomų per atnašavimą, dešimt buvo išmesta, kaip tai padarė protestantai. Iš viso iš 1182 maldų, skaitomų tradicinėse mišiose, 760 buvo išimtos visiškai, dalis likusių pakeistos, ir tik 17 proc. buvusių maldų liko neliestos. Iš esmės naujosios tvarkos mišiose pasirodė labai daug sutapimų su anglikonų 1549 m. maldų knyga. Kaip nurodė vienas iš autorių tradicionalistų, naujosiose mišiose nebebuvo pagarbos ženklų Kristaus Kūnui ir Kraujui, jos buvo atviros šventvagystei: "religija, praktikuojama bažnyčiose, kur laikomos naujosios mišios, - tai visiška profanacija ir tuščias žmogaus išaukštinimas". Netgi aršus II Vatikano susirinkimo šalininkas Dietrichas von Hildebrandas dėl viso to pasakė: "Tiesą sakant, jei vienam C.S. Lewiso kipšui būtų pavesta sugriauti liturgiją, jis nebūtų galėjęs padaryti nieko geriau" [15].

Iš tiesų pasikeitė viskas. Jei anksčiau kunigas stovėjo veidu į altorių ir nugara į susirinkusiuosius, tarsi būdamas bendruomenės maldos galva, tai dabar jis stovėjo veidu į tikinčiuosius. Kai kuriuose veiksmuose drauge su kunigu ėmė dalyvauti visi esantieji bažnyčioje, arba maldas ėmė keisti patarnautojų bendravimas su pasauliečiais, kuriems leido prisiliesti prie taurės. Olandų dvasininkų pavyzdžiu, komunija pradėta dalyti į rankas.

Naujosiose mišiose neliko nė vieno iš reikalavimų, susijusių su altoriumi. Pagal naujuosius nurodymus altoriai gali būti uždengti audiniu ir neturėti nukryžiavimo atvaizdo. Arba, kaip pas protestantus, jie paprastai pakeičiami kilnojamais stalais salės vidury, o bažnyčioje nėra nei paveikslų, nei statulų.

Negana to, imtos praktikuoti mišios su muzikantais, šokėjais, akrobatais, klounais, su Budos statulėlėmis, padėtomis ant altoriaus ir pačių budistų dalyvavimu, su musulmonais, induistais, pagoniškais ritualais. Viena iš naujųjų mišių organizacijų-gynėjų buvo priversta pripažinti: "Dauguma naujųjų mišių, kuriose mes dalyvavome, primena festivalius hepi-klepi, muzika siaubinga, pamokslai prarado bet kokią prasmę ir tapo tiesiog atgrasūs..."[16].

1968 m. popiežius nustatė naują kunigų įšventinimo tvarką, o 1969 m. buvo įvestas naujas bažnytinis kalendorius, iš kurio išbraukta 40 šventųjų. Panaikinta daugelis religinių švenčių, iš krikšto apeigų pašalintas iškilmingas atsižadėjimas nuo šėtono, dingo Didžiojo penktadienio maldos už žydų atsivertimą, nebeliko kompletų, mišparų bei kitų maldų. Specialiu dekretu komunijos imti leista protestantus.

Ypatingą vaidmenį siūlant naująsias mišias suvaidino ne tik Bugnini, bet ir Vatikano valst. sekretorius (1969 -1979), masonų ložės narys nuo 1966 m. kardinolas Jeanas-Marie Villot (jo tėvai taip pat priklausė rozenkreicerių ložei), kuris, beje, kontroliavo pasiklausymo aparatūrą asmeniniuose pontifiko apartamentuose. Villot ir Bugnini platino neteisingus ir dviprasmiškus mišiolų, katechezės ir netgi Biblijos vertimus į kitas kalbas. Tokiomis sąlygomis buvo įmanomas pasirodymas ir platinimas eretiško Olandų katekizmo, į kurį popiežius žiūrėjo pro pirštus.Kaip savo knygoje "Bažnyčia pavojuje" rašo B. Meyeris, 1969 m. tik tiedu veikėjai ir Krikščionių vienybės sekretoriatas žinojo apie ekumeninės operacijos tikslus bei metodus, tačiau neprasitarė apie tai nė žodžiu"[17]. Annibale Bugnini buvo pontifiko nušalintas ir 1975 m. išsiųstas pronuncijaus pareigoms į Iraną po to, kai jam pateikė akivaizdžius įrodymus apie priklausymą frankmasonams. Tačiau "reformavimo" procesui tai nebeturėjo jokios įtakos, kadangi jis buvo užleistas ir nuėjęs labai toli.

Vertindami tai, kas vyksta, sedevakantistai konstatavo, kad frankmasoniška kurija įvykdė tikrą Bažnyčios slėpinių sunaikinimą, kuris sudavė jai baisų smūgį. Mišios, tvirtina jie, tapo negaliojančios: "Jėzus Kristus nedalyvauja naujosiose mišiose, kadangi jose pakeista konsekracijos malda"[18].

Drauge su liturgijos reforma vyksta ir radikali moralės liberalizacija. Veikiamas daugybės dvasininkų pareiškimų, Paulius VI sukūrė specialią komisiją, kurios dokumentuose buvo rašoma, jog jis atleidžia dvasininkus nuo viengungystės įžado ir leidžia jiems sudaryti bažnytines santuokas. Tokią padėtį imta vadinti "sujungimu su pasauliečio padėtimi". Dvasininkas neprarado savo luomo, bet daugiau netarnavo bažnyčioje ir gyveno pasaulietinį gyvenimą.

Taip pat spaudžiant "visuomenei" dar prie Jono XXIII 1963 m. primygtinai reikalaujant Montini'ui Vatikane buvo sukurta išimtinai tik pontifikui atsakinga speciali komisija spręsti klausimams dėl gimstamumo reguliavimo ir demografijos. Šią temą ėmė aktyviai kelti SNO, ir jos buvo neįmanoma ignoruoti. Kai Montini tapo popiežiumi, jis sukūrė naują, platesnio masto komisiją, kuri 1966 m. pristatė jam neapibrėžtą ataskaitą. 1968 m. pasirodžiusi enciklika Humanae vitae nors ir sustiprino tradicinį Katalikų bažnyčios požiūrį į gimstamumo reguliavimą, vis dėlto daugeliui katalikų ji jau tapo "mirusia raide" dėl principo "abejotina teisė neįpareigoja". Maža to, nepaisant, kad ši enciklika sukėlė pačių dvasininkų bei katalikiškų universitetų profesorių pasipriešinimą, pontifikas nesiėmė kokių nors priemonių uždrausti kontracepciją, kas sukėlė tarp tikinčiųjų didelių abejonių Bažnyčios gebėjimu neklaidingai spręsti moralės ir tikėjimo klausimus [19].

Padariniai reformų, priimtų Susirinkimo, pasirodė žlugdantys. Jau 6-ojo deš. pab. Bažnyčia pateko į vidinę krizę ir apmirimą, pagreitinusius visuomenės nukrikščionėjimą, kuris buvo sąlygojamas ekonominės modernizacijos. Pirmiausia tai pasireiškė kunigų skaičiaus mažėjimu ("pašaukimų krizė") bei tikinčiųjų, taip pat religinės praktikos silpnėjimu. Pvz., Italijoje 1961 m. kunigų paskyrimų sumažėjo nuo 872 iki 388 1977 m. Organizacijos "Katalikų veikimas", kuri buvo pagrindinė itališkosios katalikybės atrama, narių skaičius tais pačiais metais krito nuo 3 mln. iki 650 tūkst. Jau 7-ojo deš. pradžioje tik maža dalis italų pastoviai lankė bažnyčią.[20]. Netgi katalikiškoje Ispanijoje tik 20 proc. gyventojų reguliariai lankė sekmadienio mišias. Prancūzijoje 1972 m. seminaristų sumažėjo trečdaliu palyginti su 1962 m. ir senstant dvasininkams bei mažėjant jaunimo skaičiui, labai opi pasidarė dvasininkų trūkumo problema. Tik 3 proc. dvasininkų turėjo mažiau nei trisdešimt metų.

Dėl posusirinkiminių reformų pasirodė daugybės dvasininkų prašymai atleisti iš tarnybos. 1977 m. Tikėjimo doktrinos kongregacija patenkino 4 tūkst. prašymų, o įšventinta buvo tik 2800 žmonių. Per 15 Pauliaus VI pontifikato metų 32358 dvasininkai buvo atleisti nuo skaistybės įžado ir grįžo į pasaulietinį gyvenimą - tai buvo pats didžiausias dvasininkų pasitraukimas nuo Reformacijos laikų. [21] Sprendžiant dvasininkijos trūkumą, parapijose buvo griebtasi naujos praktikos - pavesti valdymą pasauliečių grupėms, kurios ne tik katekizavo, bet ir mokė tikinčiuosius liturgijos bei rengė sakramentams. Tačiau ir tai negalėjo sustabdyti parapinio gyvenimo gesimo, dvasingumo ir gyvo tikėjimo nykimo, kurie palaipsniui buvo pakeičiami išoriniais tuščiais ritualais bei apeigomis.

Ypatingai katastrofiškus reformų padarinius patyrė Nyderlandai. 1970 m. čia nebuvo nė vieno įšventinimo, buvo uždarytos beveik visos seminarijos.Milijonai olandų metė Bažnyčią, liovėsi lankęsi mišiose ir išpažinę nuodėmes. JAV 1972 - 1973 metai tapo pačiais dramatiškiausiais per visą krikščionybės istoriją. 1970 m. apie du tūkstančius dvasininkų ir 50 tūkst. pasauliečių paliko Bažnyčią. Pusė iš 500 seminarijų buvo uždaryta, o vidutinis dvasininkų amžius siekė 60 metų. Spauda tokius reiškinius aiškino taip - dabartinė "suaugusi" katalikybė "pasiekė tokį nepriklausomybės ir brandumo laipsnį, kad ji daugiau negali ir neprivalo kęsti jokios savo laisvės kontrolės", nors dvasininkijai ir lieka prievolė laikytis celibato, o pasauliečiams draudžiama dirbtinai reguliuoti gimstamumą.

Rimtos permainos prasidėjo jėzuitų ordine, ypač po vadovybės pasikeitimo 1965 m., įstabiu būdu sutapusios su atsinaujinimo procesu: vietoj mirusio Jansenno "juoduoju popiežiumi" [generolu, generaliniu vyresniuoju, - vert. past.] tapo Pedro Arrupe (1965 - 1981). Jis ėmėsi ordino atnaujinimo reikalaujant II Vatikano susirinkimui, įsivaizduodamas jį kaip reformacijos avangardą. Ypatingą dėmesį jėzuitai sukoncentravo į darbą Lotynų Amerikoje, kur ėmė skleisti naują krikščioniškojo socializmo formą - "išlaisvinimo teologiją", patyrusią didelę naujausių krypčių sociologinės ir ekonominės minties įtaką.

Kai dėl modernistų, tai daugelis iš jų ėmė kreiptis į Romos kuriją, prašydami išlaisvinti juos nuo viengungystės (celibato) įžado - jei 1963 m. tokių buvo 3, tai 1968 - 129. Nemažai jėzuitų metė ordiną - po keletą šimtų kasmet. Nuo to laiko ordino narių skaičius, iki tol pastoviai augęs, ėmė kristi [23]. 1982 m. ordinui priklausė iš viso 26622 jėzuitai, (palyginti su 1964 - 35968. Tai buvo pats didžiausias skaičius per visus metus). Ženkliai sumažėjo novicijų: 1960 m. jų buvo 2004, 1965 - 1931, 1970 m. - 856, o 1972 m. - tik 632 [24].

Maža to, nepatenkinti, jų požiūriu, daline Bažnyčios modernizacija, jie ėmė rengti reformą paties ordino viduje, apie kurią atvirai prakalbo XXXI ordino kongregacijoje. 1965 - 1966 m. XXXII kongregacija iškėlė jau tikrus nesutarimus tarp ordino ir pontifiko dėl vidaus laipsnių sistemos - jėzuitai siūlė ją pakeisti, sujungdami profesus ir koadjutorius, sulyginant visų jėzuitų teises.Popiežius su tuo kategoriškai nesutiko pareikšdamas, kad ordinas privalo išsaugoti savo unikalią misiją : "šiuolaikinio pasaulio naujovės neturi daryti įtakos jėzuitų legiono moralei... Kad atitiktų savo paskirtį, visi jėzuitai privalo rūpintis tuo, kad mintyse, žiniose, kūryboje, darbuose nebūtų šiapusinio pasaulio pavyzdžio, nepasiduoti kokių nors idėjų įtakai ir pernelyg nesivadovauti savais sprendimais, nes turime eiti ne paskui savo protą, bet sekti hierarchijos mokymą ir pažiūras" [25]

Pažymėtina, kad Pauliaus VI nuodėmklausys buvo jėzuitas, vadovavęs tada Gregoriano universitetui, ir pontifikas darė viską, kad išsaugotų ankstesnius jėzuitų paklusnumo santykius. Vis dėlto būtent prie jo ėmė bręsti konfliktas, susijęs su tuo, kad jėzuitai būdingu jiems gebėjimu prisitaikyti pagrindinį dėmesį ėmė skirti socialiniam progresui. Peržiūrėję kadrų rengimo sistemą, jie ėmė keisti mokymo planus siekdami suvienyti klasikinį išsilavinimą su moksliniu-techniniu progresu, o scholastiką - su šiuolaikiniais socialiniais mokslais. Dėl glaudesnio kontakto su pasauliečiais profesoriais ir studentais, jie ėmė kurdinti savo mokymo įstaigas netoli universitetų centrų.Didelės permainos įvyko ir veikloje Gregoriano universiteto, kuris visada pasižymėjo griežtu režimu. 6-ojo deš. pab. iš jo programų dingo lotynų k., tarp dėstytojų pasirodė protestantų bei judėjų, o mokytis leido ir moterims. Pasikeitė ir studentų išorė. Anksčiau jie privalėjo nešioti spalvotas sutanas ir plokščias skrybėles, o atsiradusiuose kino klubuose ėmė rodyti šiuolaikinių režisierių filmus, įskaitant ir siurrealizmo atstovų [26].

reklama

Reformos atvėrė šliuzus, pro kuriuos pliūptelėjo galinga "religinės laisvės" banga, kurios sustabdyti nebebuvo įmanoma. Naujoji dvasininkija pasižymėjo lepumu, abejingumu, nereiklumu, o naujasis jų gyvenimo stilius buvo visiškai atviras masinės kultūros visuomenei su visomis jos silpnybėmis ir ydomis.

Dėl viso to apsinuogino dar viena problema, kuri ikisusirinkiminėje Bažnyčioje niekada nebuvo minima: omeny turimas dvasininkų ir Bažnyčios hierarchų homoseksualizmas, kuris ėmė plisti būtent prie Pauliaus VI ir ypač aktyviai Amerikos katalikų bažnyčioje. Ši tema gerai atskleista Amerikos tyrinėtojos Randy Engel knygoje "Sodomijos ritualas. Homoseksualizmas ir Romos katalikų bažnyčia" [27], kurioje, be kita ko, tvirtinama, jog ši yda buvo būdinga ir pačiam Pauliui VI, o tai negalėjo neatsiliepti požiūriui į šį reiškinį visumoje.

Pontifiko vardas minimas visuose žymių sodomitų sąrašuose gausiuose homoseksualų interneto portaluose. Reikia atsižvelgti į tai, jog ši informacija pasirodė gerokai anksčiau, nei toji tema tapo įprasta Vakarų visuomenėje ir pirmiausia JAV. Per steigiamąją "Šiaurės Amerikos asociacijos už meilę tarp vyrų ir berniukų" (NAMBLA) asamblėją, įvykusią 1978 m. gruodį Bostone, buvo pareikšta: "Bažnyčia smerkia seksualinius iškrypimus, bet ji apsimeta, nes kenčia ir netgi apdovanoja asmeninį seksualinį apsimetinėjimą aukščiausiuose savo hierarchijos sluoksniuose, tuo labiau, kad suinteresuoti asmenys saugo vidinę ištikimybę centrinei valdžiai: pavyzdžiu gali būti kardinolas Spelllmanas ir Paulius VI [28].

Šis įvykis turi daug liudytojų. Airių rašytojas Robinas Bryansas, atviras sodomitas, savo biografijoje tvirtina, kad jo draugas H. Montgomeris, priklausęs Londono homoseksualų "elitui", jo diplomatinės tarnybos Vatikane metu [...] buvo Montini'o meilužiu. Vėliau protestantas Montgomeris atsivertė į katalikybę ir tapo dvasininku. Apie pontifiko ydą savo interviu papasakojo prancūzų laikraščiui Lui 1976 m. rašytojas ir Prancūzijos pasiuntinys Roger Peyrefitte'as, irgi atviras sodomitas, kovojęs už "gėjų teises". Jis pareiškė, jog jam tai pranešė jo geri pažįstami iš italų aristokratijos atstovų. Interviu perspausdino Romos savaitraštis "Tempo".

Tuos kaltinimus palaikė buvęs "New York Times" korespondentas Romoje Polis Hoffmanas, atvedęs žinomą italų aktorių Paolo Carlini ir parodęs, kokius glaudžius ryšius Montini, būdamas Milano arkivyskupu, turėjo su mafija ir masonais. Remdamasis juo, 1993 m. Nanto abatas George'as, Katalikų kontrreformos lygos įkūrėjas Trua, apkaltino Paulių VI homoseksualizmu vasariniame žurnalo La Contre-Réforme Catholique au XXème Siècle. Jis pareiškė, kad tie komentarai buvo parašyti dėl pasiruošimo pontifiko kanonizacijai, kurį atliko Jonas Paulius II. Abatas pacitavo ir kitus autorius pabrėždamas, jog po Montini'o išrinkimo popiežiumi neįsivaizduojamai išaugo homoseksualų skaičius tarp seminaristų bei dvasininkų JAV ir Nyderlanduose, tačiau Roma į tai niekaip nesureagavo. Pabaigoje jis kreipėsi į Joną Paulių II: "Taigi po to, kai pripažinto homoseksualo išrinkimas į Šv. Petro sostą apnuodijo Bažnyčią, Jūs, Švenčiausiasis Tėve, norite jį paskelbti šventuoju, iškeldamas šį apgailėtiną Paulių VI į altorių garbę... Ne, tai neįmanoma ir šito nebus!" [29].

Apie minėtą Pauliaus VI iškrypimą savo knygoje "Nikita Ronkalli - kitas Popiežiaus gyvenimas" rašo italų žurnalistas ir režisierius Franco Bellegrandi, dIrbęs korespondentu L'Osservatore Romano ir tarnavęs šveicarų gvardiečiu. Jis buvo liudytoju bauginančių permainų, vykusių Vatikane po išrinkimo Pauliaus VI, kurio yda buvo "Polišinelio paslaptis", kadangi jo nuotykiai buvo gerai žinomi Milano policijai, surinkusiai apie jį visą dosjė. Galų gale šią temą 2002 m. savo tyrinėjimuose "II Vatikano susirinkimas, homoseksualizmas ir pedofilija" kelia brazilų rašytojas tradicionalistas Atila Sinke Guimarães.

Jis aprašė "homoseksualinės kolonizacijos" procesą, kuris prasidėjo dar prie Jono XXIII, įsibėgėjo prie Montini'o ir jau tapo įprastas šiuolaikiniam skaitytojui. Prie Montini'o seni ir pareigingi Vatikano tarnautojai buvo atleisti ir pakeisti jo favoritais, turinčiais tokį pat iškrypimą.

Pažymėtina, jog Bellegrandi taip pat nurodė, kad, kai Montini buvo išrinktas popiežiumi, jis buvo pradėtas stipriai šantažuoti italų frankmasonų. Mainais už tylėjimą apie jo slaptą buvimą Šveicarijoje, kur jis, būdamas arkivyskupu, susitiko su savo meilužiu aktoriumi, jie pareikalavo panaikinti draudimą kremuoti, ką jis ir padarė. [...]

Informacijos apie Pauliaus VI ydingumą platinimas, be abejonės, turėjo įtakos visuomenės požiūriui į homoseksualizmą, kuris stiprėjo tiek JAV katalikų bažnyčioje, tiek Vatikane, tiek ir apskritai Vakarų pasaulyje. Pats faktas, kad Šventajį Sostą valdo sodomitas, sukėlė dalies homoseksualų troškimą ne tik tapti dvasininkais, bet ir suformuoti savo religinį ordiną.

Pontifiko vaidmuo buvo lemiamas buriant gausius šios "bendrijos" narius Amerikos bažnyčios hierarchijoje, konkrečiai tokius veikėjus kaip kardinolai Josephas Bernardinas ir Johnas Wrightas, arkivyskupas Rembertas Weaklandas ir jų sekėjai. Josephas Bernardinas, Sinsinačio (Ohajo valstija) arkivyskupas, tapo Amerikos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi ir drauge su savo pavaduotojais Johnu Roach'u ir Johnu Guidotu (apaštališkaisiais delegatais JAV) ne tik sekė posusirinkiminių kadrų parinkimą, bet ir palaikė "homoseksualistų kolektyvą", pridengdami vietinius pedofilinius skandalus, susijusius su kunigais [30].

Jiems priklausė Jamesas Cookas, kurį 1967 m. pontifikas paskyrė Niujorko arkivyskupu vietoj kardinolo Spellmano. Jis globojo Bruklino diecezijoje įkurtą "Šv. Mato bendriją" - Romos katalikų homoseksualų bendruomenę, savo ruožtu įėjusią į "Katalikišką koaliciją už pilietines gėjų teises". 1976 m. masonų spauda su pasitenkinimu pranešė, kad kardinolas Cookas dalyvavo dideliame bankete, kuriame buvo susirinkę 3 tūkst. Niujorko didžiosios ložės frankmasonų ir kad savo kalboje jis išreiškė apgailestavimą dėl buvusių nesutarimų, vildamasis, kad jie netrukdys "suartėti bažnyčiai ir frankmasonams".

Ypatingai šioje srityje pasižymėjo kardinolas Johnas Wrightas, kuris pradėjo veiklą kaip asmeninis Bostono kardinolo O'Konelio sekretorius, po to - jo įpėdinio Cushingo, išgarsėjusio tuo, kad Bnai Brit išrinko jį "Metų žmogumi". Pats Wrightas taip pat buvo apdovanotas Bnai Brit premija "už nuopelnus bendrijai". Pažymėtina, jog Wrightas buvo gerai pažįstamas su Maritenu, su kuriuo bendravo šiam atvykus į JAV ir kurį dargi įtikinėjo negrįžti po karo į Prancūziją pareikšdamas: "Jūsų siekis turi išsipildyti čia" [31].

Vykstant pasirengimams II Vatikano susirinkimui, skatinamas savo modernistinių pažiūrų Jonas XXIII įtraukė Wrightą į teologinę komisiją, kurioje jis suvaidino reikšmingą vaidmenį stumiant į priekį "religinę laisvę" bei ekumenizmą. Jo polinkiai į pederastiją ir pedofiliją nebuvo paslaptis, vis dėlto niekas neišdrįso jo šituo apkaltinti. Jam tapus Vusterio vyskupu, toji diecezija, kurioje veikė gausus okultinis kabalistų tinklas, buvo vadinama kunigų pederastų rojumi. Vėliau jis tapo Pitsburgo vyskupu, o 1969 m. Paulius VI paskyrė jį kardinolu ir pavedė vadovauti Dvasininkų kongregacijai.

Savo indėlį į II Vatikano susirinkimo darbą kaip teologinės komisijos konsultantas įnešė ir arkivyskupas Rembertas George'as Weaklandas.

1973 m. popiežiaus dėka jį išrinko benediktinų konfederacijos abatu primu, po to jis vadovavo Milvokio arkivyskupijai, kur tapo pirmuoju JAV katalikų bažnyčios "homoseksualų bendruomenės" gynėju, palaikydamas homoseksualumo legalizavimą. (Tarp šios bendruomenės narių - daug kitų Pauliaus VI protežė: Bruklino vyskupas Francis Mugavero, ganytojiško laiško "Seksualumas - Dievo dovana" autorius;šis laiškas - homoseksualumo apologija. Jame krikščionys kviečiami rasti naują būdą nešti tiesą "gėjams ir lesbietėms"; taip pat vyskupai Jozephas Hubertas Hartas, Jamesas Hubbardas, prie kurio vyko garsūs skandalai, susiję su iškrypimais, ir kt.

Ilgą laiką Bažnyčios hierarchija slėpė šitą Pauliaus VI gyvenimo pusę ir tylėjo dėl šlykščių iškrypimų, praktikuojamų Amerikos dvasininkijos. Tačiau 9 deš. ir 2000-aisiais šis reiškinys įgavo tokį mastą, kad iškilo aikštėn ir tapo viena svarbiausių Amerikos bažnyčios problemų.

O tai šiandieninė tikrovė:

http://laportelatine.org/vatican/compromissions/barbarin_pasteure_confirment_151017.php

Šaltinis http://vstanzaveru.ru/250-2/

Vertė Nijolė Aleinikova