Ekonominė priklausomybė nuo žinių, kurių patikrinti neįmanoma

Nežiūrint į tai, jog trečiasis pasaulinis karas nepaskelbtas, socialiniuose tinkluose pilna žuominų apie WW3 (World War 3). Naujojoje eroje karai neskelbiami. Jie tiesiog kur nors visada vyksta. Šį kartą konvencinių kariuomenių kariai apkasų nekasa, įtvirtinimų nestato. Trečiuoju pasauliniu karu socialinių tinklų apžvalgininkai neretai vadina lokalinių konfliktų protrūkį, kuris nusirito per paskutinius kelis metus ir tebesitęsia. Jų mastelis, pavyzdžiui sprogmenų ir ginkluotės panaudojimo kiekių prasme, kai kurių ekspertų nuomone, pasiekė beveik 1944 metų lygmenį.

Imkime du – tris paskutinius metus. Irakas, Sirija, Centrinė Afrika, Sudanas, Egiptas, Libija, Izraelis, Gaza, Ukraina ir daugelis kitų, apie kuriuos pasaulinė žiniasklaida net nesistengia informuoti. O kur dar gatvių riaušės, chuliganų muštynės po sporto varžybų ir t. t.

Kai kada informacija apie konfliktus būna tokia paini ir dažnai pasikartojanti, kad daugeliui žiniasklaidos vartotojų jau nebesvarbu kas prieš ką kariauja ir ko siekia konflikto pusės. Tačiau žinių tarnybos visada pasiūlys 'tesingiausią variantą'.

Priežastys, kodėl šiandien pasaulyje kyla tiek daug lokalių konfliktų, gali būti kelios. Tas politinis pasaulio žemėlapis, kurį matome vadovėliuose, iš esmės susiformavo kolonijinių valstybių dėka. Didžiosios šalys, tokios, kaip JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Prancūzija padalino pasaulį į valstybes neatsižvelgdamos į tautinius, religinius ir kultūrinius aspektus. Kai kurios buvusios imperijos tyčia supainiojo sienas taip, kad nuolat galima būtų įžiebti konfliktą lygioje vietoje tarp pagrindinės tautinės daugumos ir kokios nors separatistines tradicijas iš kartos į kartą saugojusios mažumos. Buvę kolonijų šeimininkai ginklais gali remti ir pagrindinės daugumos vyriausybę ir separatistus, ir tuo pačiu įvesti taikos pajėgas.

Kita priežastis – pasibaigus kolonijinei epochai, tapo aišku, jog norint išlaikyti stabilumą „išsivadavusiose“ valstybėse, reikalingi diktatoriai, kurie užpildė tuštumą, kolonistams išėjus. Diktatoriai, kaip taisyklė engė kokią nors mažumą, kuri netikėtai sukyla ir seną diktatorių pakeičia nauju. Arabų pavasaris nuvertė diktatorius, bet kas iš to? Ar atėjo į tas valstybes demokratija?

reklama

Trečioji priežastis. Po Antrojo Pasaulinio karo išsivadavusių valstybių politinė priklausomybė pavirto į ekonominę priklausomybę. Privataus kapitalo investicijos tapo korporacijų interesu išlaikyti diktatorių, kuris globoja „investicijas“ ir gauna „otkatą“. Revoliucijos, oligarchų ar diktatorių kaita buvusiose kolonijose priklauso nuo investuotojų ir donorų.

Kone svarbiausia kiekvieno karo užduotis - emocijos, kurios atitraukia žmones nuo realaus gyvenimo ir paverčia juos vieną ar kitą konflikto pusę aklai palaikančiais zombiais. Tuo tarpu taikos ir harmonijos siekiantys žmonės išvadinami nuomonės neturinčiais "išdavikais", patriotizmo stokojančiais menkystomis. Bijantys teisingą veidą prarasti viešosios informacijos vartotojai pasirenka vieną iš pusių. Ir tada į karą stoja brolis prieš brolį. Pasaulis tampa juodai baltas, nes, kaip sakė broliai Strugatskiai viename iš romanų: "Harmonija sugriautų šį trapų pasaulį".

Praktiškai daugelio šiandienių lokalinių konfliktų priežastis yra ekonominė. Pavyzdžiui viena gentis nori dirbti korporacijoms, nes šeichų vaikai baigė ekonomikos studijas Londone ir jie nieko nenori keisti. Konkuruojanti gentis skatina separatizmą, nes nori perimti naftos vamzdžio kontrolę, o juos ginklais remia kita korporacija arba kita valstybė. Gentys renkasi savus šeimininkus, o kartais netgi tuos pačius, kurie slapta skatina separatizmą.

Kartais lokaliniai konfliktai sukeliami tyčia, tam, kad išjudinti strateginių išteklių kainas biržose arba pateisinti nepopuliarų piliečių laisves varžantį sprendimą. Vienas tokių – draudimas į lėktuvus įsinešti neveikiančius ir nepakrautus telefonus. Artimiausiu metu iš viso negalima bus nešiotis su savimi nepakrauto telefono, nes tai susieta ne su terorizmo pavojumi, bet su poreikiu kontroliuoti kiekvieną iš mūsų. Ateis tokie diena, kai policininkas galės sulaikyti ir bausti tuos, kurie apskritai neturi mobiliojo jokio telefono. Nes tai yra įtartina.

Nereiktų pamiršti, jog mobilusis telefonas yra ne tik ryšio priemonė, bet ir sekimo įrankis. Tam, kad šią priemonę žmonės priimtų neabejodami, reikia priešo, kuris nuolat alsuoja į nugarą. Kai yra įteigiama milijonams žmonių, kad štai už anos kalvos laukia baisus priešas, galima į apyvartą prastumti pačią idiotiškiausią idėją. Svarbu, kad priešas būtų ir jis nuolat kuo nors visiems grasintų. Dėl šios priežasties ir buvo maišomos sienos, remiamas bet koks separatizmas.

Baisaus priešo vaidmenį vaidina separatistai ir teroristai. Kas žino, o koks tarp jų skirtumas? Tiems patiems tikkslams tarnauja įvairios "liaudies armijos", kurios nuo teroristinių organizacijų niekuo nesiskiria. Islamo ekstremizmas,kaip ir Lugansko ar Donecko liaudies armija iš esmės yra „paslauga“. Tai yra puikus įrankis, siekiant valdyti įvairius makro ekonominius procesus, pirmiausia, psichologiniame lygmenyje.

Konfliktas Rytų Ukrainoje iš esmės irgi yra ekonominis. Vieša paslaptis yra ta, kad prie Dono glūdi milžiniški skalūnų dujų ištekliai, kurie vienodai vilioja tiek Vakarų tiek ir Rusijos valstybines ir oligarchines korporacijas. Tie, kurie įtikėjo tuo, jog slavų identitetui kažkaip grasina vakarų demokratija, gyvena ne kur kitur, o iliuzijose, kurias dozuotai skirsto žiniasklaidos vartotojams Putino propaganda. Novorusijos mitas yra tokia pati pasaka naiviems slavofilams, kaip ir žemaičių suverenitetas ar Bavarijos nepriklausomybė BMW mėgėjams. Po Ukrainos vientisumo idėja taip pat slypi banalus ekonominis interesas, maitinamas vakarų korporacijų, tokių kaip „Chevron“, kuris jau kartą kėlė koją į Donbasą, bet vietinių oligarchų buvo iškrapštytas.

Šiuo atveju gaila tik eilinių žmonių abiejose barikadų pusėse, kurie guldo galvas dėl idiotiškų iliuzijų, vietoj to, kad taikiai leistų laiką su savo šeimomis, gertų degtinę ir loštų futbolą. Slavofilai ir rusofilai su Kolorado vabalų juostelėmis (labai simboliška) serga potrauminiu sindromu, kurio pagrindinė klinika pasireiškia fašistų ieškojimu ten kur jų niekada nebuvo. Jų sąmonėje kerpėja geležimi į akmenį įkaltas stereotipas: visi tie, kurie kalba ne rusiškai ir nemyli Punino yra fašistai, kuriuos seneliai veteranai pamiršo pribaigti Antrojo karo metu. Mūsuose situacija ne ką geresnė, nes esą reikia keršyti kacapams už Gulagus. Taigi, absurdo teatras abiejose pusėse.

reklama

Iš esmės nebus jokio karo tarp JAV ir Rusijos. Miegokit ramiai. Nes visos pusės tarnauja tam pačiam raguotam šeimininkui, kurio žvaigždė teka tarp dviejų kalnų. Šitas kruvinas šurmulys, kurį matome Rytų Ukrainoje yra valdomas iš štabo Kaimanų ar Mergelių salose. O gal net ir ne iš šios planetos.

....

Mes apie lokalius konfliktus beveik nieko nežinome. Visos didžiosios pasaulio žinių tarnybos įvykius nušviečia vienodai arba beveik vienodai. Nupirkti rėksniai socialiniuose tinkluose darosi nuobodžiai prognozuojami.

Tie, kurie Pakaunės pedofilijos skandale palaikė violetinę spalvą, šiandien, Ukrainos reikaluose palaiko Donecko separatistus ir Putiną, nors ne kartą sakiau, bet niekas to negirdėjo, jog Pakaunės atveju abi konflikto pusės taip pat tarnavo tiems patiems raguotiems šeimininkams. Operacijos pavadinimas – protų drumstimas arba dūmų uždanga siekiant nukreipti vartotojų akis nuo didelių ekonominių nusikaltimų, tokių, kaip ekonominė krizė ir mokesčių didinimas.

....

Tačiau sugrįžkime prie globalaus pasaulio. Praktiškai šiandieninė globali žiniasklaida nesuteikia žinių vartotojams jokių galimybių daryti savo nepriklausomą analizę, kaip ir Garliavos atveju. Ar turi nors vienas mūsų šalies populiarus „žinių kanalas“ savus ar specialius korespondentus karštuose taškuose? Žinoma, kad ne, nes tai ekonomiškai neapsimoka. Daug paprasčiau yra pirkti gatavą žinia iš autoritetingų globalių naujienas parduodančių korporacijų. Ar jos nuoširdžiai dirba? Kur garantija, kad jie, kaip ir teroristai nėra tik užsakymų stalas vienai ar kitai smegenis plaunančiai propagandinei mašinai.

Taigi, pačių žiniasklaidos priemonių sugebėjimai daryti nepriklausomą analizę yra minimalūs, dažniausiai, dėl tų pačių ekonominių priežasčių. Netgi patys didžiausi Vakarų Europos dienraščiai, per paskutinius penkerius metus nuolat optimizavo korespondentų tinklus, mat sunkmečiu buvo taupomi resursai. Tuo tarpu atkartoti tą patį, ką siūlo trys didžiosios naujienų agentūros yra ženkliai pigiau. Savi apžvalgininkai, kurie gali keliauti po pasauli ir rinkti po kruopelytę nepriklausomą informaciją, tapo retenybe. Patys žiniasklaidos vartotojai absoliučiai yra atpratinti, o jaunimas nebemokomas, daryti savas, nepriklausomas išvadas, vadovaujantis tiek viešais šaltiniais, tiek pastabumu, tiek nuojauta bei sveiku protu.

Visiems „eterio“ vartotojams noriu palinkėti, tai ko mokė mano tėvai: „paklausei BBC, paklausei „rusų“, daryk savo išvadas“. Niekada nesustokite ties tuo, ką sako „viešoji erdvė“, delfiai ar alfos, visada ieškokite sau įdomių šaltinių ir turėkite savo įvykių versiją, kuri nepriklauso nei nuo politikų, nei nuo nei nuo leidėjų nuomonės. Žiūrėkite į pasaulį savomis akimis. Ir jeigu padarėte klaidą, tai bus jūsų klaida ir dėl to nebereikės nieko kaltinti, nei Seimo, nei Prezidentės, nei Amerikos, nei Rusijos ... kad melavo ...

........

Aš nesu nei už Ameriką, nei už Rusiją, nei prieš Ameriką, nei prieš Rusiją, nei už demokratiją, nei prieš demokratiją. Rusija man nėra pasaulio bamba, kaip ir Amerika su Europos Sąjunga. Aš nematau tarp jų kultūrinio skirtumo. Pažvelkime į šį klausimą pagal tokį labai paprastą kriterijų: žmogaus gerovė, teisės ir laisvės, ar gali abiejų barikadų pusėse esančios valstybės laisvai išsirinkti savo valdžias, ar nėra jose sąžinės belaisvių? Tai yra klausimai pameditavimui. Tiesiog kviečiu visus, kuriems rūpi taika ir harmonija pasaulyje visa tai išreikšti maldose ir meditacijose.

Mums nereikia pasaulio, kuris tokioje formoje kaip dabar egzistuoja tik todėl, jog kažkur, kažkieno galvose veikia du nesutaikomi priešai. Tai yra senas atgyvenęs visuomenės valdymo modelis, kai egzistuoja du mirtini priešai, du blogiai, kurie galvoja, kad yra gėris ir turi tarp savęs kariauti iki paskutinio kraujo lašo. Šitie konfliktai Rytuose ir kituose pasaulio kraštuose yra ne kas kita, o mėginimas grąžinti pasaulio visuomenę į senus griežtus dviejų nesutaikomų stovyklų rėmus. Tolesnė konflikto eskalacija neįmanoma vien todėl, kad žmonių sąmonė jau pasikeitė. Šie konfliktai jau nebeturi energijos užvaldyti žmonių protus taip, kad kiltų visuotinis karas.