Daniel Pipes. Islamistų smurtas formuos Europos likimą

Lankant tankiai musulmonų apgyvendintus rajonus, esančius beveik visuose didesniuose Šiaurės Europos miestuose, kyla vienas klausimas: kodėl vienos iš turtingiausių, labiausiai išsilavinusių, sekuliariausių, taikiausių ir homogeniškiausių valstybių pasaulyje taip noriai atvėrė savo duris praktiškai kiekvienam migrantui iš pačių skurdžiausių, nemoderniausių, religingiausių ir nestabiliausių šalių?

Po to seka ir kiti klausimai. Kodėl krikščionių dominuojamos valstybės nusprendė priimti daugiausia musulmonus imigrantus? Kodėl tiek daug isteblišmento politikų, iš kurių matomiausia Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ignoruoja ar pašiepia tuos, kurie vis labiau jaudinasi, kad ši imigracija negrįžtamai keičia Europos veidą? Kodėl silpnesnėms Višegrado valstybėms tenka išsakyti patriotišką šio fenomeno atmetimą? Kur ši imigracija nuves?

Nėra vieno atsakymo, tinkančio skirtingoms šalims. Bet tarp daugybės faktorių (tokių kaip sekuliarizacija), aiškinant šį istorijoje precedento neturintį svetimų žmonių priėmimą ypač išsiskiria Vakarų Europos jaučiamas kaltės jausmas. Daugybė išsilavinusių Vakarų europiečių savo civilizacijos nesieja su moksliniais pasiekimais, precedento neturinčiu klestėjimo lygiu, žmogaus laisvių įtvirtinimu, bet su kolonializmu, rasizmu ir fašizmu.

reklama

Žiaurus prancūzų Alžyro užkariavimas, vokiečių vykdytas žydų genocidas ir kiti veiksniai verčia europiečius, kaip teigia prancūzų intelektualas Pascalis Bruckneris, matyti save kaip „planetos ligos priežastį“, atsakingą už kiekvieną pasaulinę problemą – nuo skurdo iki aplinkos netausojimo. Teigiama, kad „baltasis žmogus visur, kur tik ėjo, sėjo sielvartą ir pražūtį“. Geras pragyvenimo lygis reiškia vagystes, o šviesi oda – nuodėmingumą.

Bruckneris tai vadina „kaltės tironija“. Savo kelionėse pastebėjau ne vieną tokios neapykantos sau išraišką. Prancūzas kunigas sielvartavo dėl Bažnyčios istorijos. Iš pažiūros konservatyvus vokietis intelektualas rinkosi sirus ir irakiečius vietoj savų vokiečių. Švedas gidas visaip išsisukinėjo, pašiepdamas savo tautiečius, kad tik nebūtų palaikytas švedu.

Daugybė europiečių mano, kad šis kaltės jausmas juos padaro pranašesniais: kuo labiau jie savęs nemėgsta, tuo labiau didžiuojasi. Tai įkvepia keistą savęs nekentimo ir moralinio pranašumo derinį bei verčia juos nenorėti skirti laiko ir pinigų vaikų auginimui. „Europa praranda tikėjimą savimi, o gimstamumo rodikliai smunka iki neregėto lygio“, – pastebi airių mokslininkas Williamas Reville’as.

Katastrofiška gimimų stoka privedė prie egzistencinės demografinės krizės. Europos Sąjungos moterims vidutiniškai pagimdant tik po 1,58 vaiko (2014 m. duomenys), žemynui nepakanka palikuonių, kad būtų užtikrinta kartų kaita. Bėgant laikui, šis nepakankamas gimstamumas reiškia etninių portugalų, graikų ir t.t. skaičiaus mažėjimą. Tam, kad būtų išlaikyta gerovės valstybė ir pensijų mašina, reikia importuoti užsieniečius.

reklama

Šie du varikliai – noras išpirkti kaltę ir užpildyti neegzistuojančių vaikų vietą – skatina masinį nevakariečių antplūdį, kurį prancūzų rašytojas Renaudas Camus vadina „didžiuoju pakeitimu“. Kaip pastebi amerikiečių rašytojas Markas Steynas, „islamas šiuo metu yra pagrindinis naujų europiečių tiekėjas“.

Isteblišmentas įtikinėja, kad viskas bus gerai: kurdai taps produktyviais darbininkais, somaliečiai pavyzdingais piliečiais ir islamistų problemos nebeliks. Tai teorija ir kartais ji veikia. Tačiau per dažnai musulmonai imigrantai lieka atitrūkę nuo savo naujųjų europietiškų namų kultūros ar ją atmeta. Taip pat per dažnai jiems trūksta įgūdžių ar noro sunkiai dirbti ir tapti ekonomiškai atsakingiems.

Neintegruojamų musulmonų antplūdis verčia klausti, ar paskutinio tūkstantmečio Europos civilizacija gali išlikti. Ar Anglija taps „Londonistanu“, o Prancuzija – „Islamo respublika“?

Isteblišmentas kritikuoja, atmeta, nušalina, atstumia, užgniaužia ir net areštuoja tuos, kurie kelia šiuos klausimus, paskelbdami juos esant dešiniojo sparno ekstremistais, rasistais ir neofašistais. Lygiai taip pats ši islamizacijos perspektyva paskatina vis daugiau europiečių kovoti už įprastą savo gyvenimo būdą. Tarp šios kovos lyderių – tokie intelektualai kaip vėlionė Orana Fallaci ir rašytojas Michelis Houellebecqas bei politikai, pavyzdžiui, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas bei Nyderlandų populiariausios partijos vadovas Geertas Wildersas.

Antiimigracinės politinės partijos paprastai laimi apie 20 procentų rinkėjų balsų. Ir nors šiuo metu vyrauja savotiškas konsensusas, kad jų renkamų balsų skaičius ties šia riba ir sustos, daugiausia pasiekdamas 30 procentų, vis dėlto jis gali ir augti.

Apklausos rodo, jog tvirta dauguma žmonių bijo islamo bei nori sustabdyti ir net pasukti atgal imigracijos pasekmes, ypač sukeltas musulmonų. Todėl Norberto Hoferio beveik 50 procentų balsų surinkimas Austrijos prezidento rinkimuose (jie gruodžio 4 d. vyks pakartotinai dėl balsų skaičiavimo nesklandumų – vert. past.) galimai atspindi didelį proveržį.

Didžiausias klausimas šiandieninėje Europoje yra toks: kas, isteblišmentas ar masės, kreips žemyno ateitį? Tai tikriausiai lems islamistų smurto dažnumas ir apimtys: masinių žudikų vykdomi išpuoliai kloja kilimą masėms, o šių išpuolių nebuvimas leidžia ir toliau vadovauti isteblišmentui. Ironiška, bet būtent migrantų veiksmai didele dalimi formuos Europos likimą.