Kodėl LKF naudoja užkulisinius darbo metodus?

Kad Dainius Adomaitis skiriamas Lietuvos rinktinės treneriu buvo žinoma jau seniai. Pas mus favoritai visada yra vertinami, proteguojami, jiems nutiesiamas raudonas kilimas visada ir visur. Žinoma, aš nieko neturiu prieš šį gero lygio strategą, tačiau Vydo Gedvilo užmetimas Saboniui dėl demokratijos stokos yra gana simptominis reiškinys visoje sporto politikoje. Kandidatas tik vienas, konkursas - eilinis formalumas. Tas pats vyksta LFF, LTOK, neįgaliųjų federacijoje. Ar čia masina dideli pinigai, postai, karjeros galimybės, ar yra negražių dalykų, kas nuo mūsų slepiama po 9 užraktais?

reklama

Ko verta RKL, NKL, LKL, jų delegatų balsas? Kodėl spaudos konferencija uždara be žiniasklaidos atstovų? Vis tik buvo derinta viskas su Rimu Kurtinaičiu, ar šis liko apgauto bernioko statuse?

Kodėl pati visuomenė yra gana pasyvi, abejinga, mažai išsako savo pozicijas, nejaugi ir radijas, televizija negali atspindėti įvairių nuomonių? Kuo rizikuojama, ko bijomasi?

Konkurencijos nebuvimas suponuoja aiškų faktą, kad sporto funkcionieriai diskusijų, skaidrumo nepripažįsta. Pagal asmenines aspiracijas renkami padėjėjai, netgi žaidėjai čempionatams. Visi atvirai žinojo Kazlausko antipatijas Gecevičiui, užribin pastumtas Delininkaitis, Jasaitis.

Ar tiesa, kad Adomaitis duris atvers visiems? Koks bus santykis tarp jaunimo ir patyrusių meistrų? Gal Lietuva gali turėti rimtą, solidų sporto dienraštį? Kodėl nėra rimtų metodinių laidų per televiziją sporto tematika? Kas vyksta NBA jau mums visiems seniai žinoma, bet kuo gyvena krepšinio mokyklos, finansavimo klausimai, ugdymo sistemos ir pan?

Kiek LKF įdomi provincija ir jaunųjų talentų paieška? Kiek konkurencingų mergaičių ekipų turi Dzūkija? Viliuosi, kad komunikavimas su visuomene kada nors taps normaliu darbiniu procesu, o ne lindimu į rudeninių lapų krūvas.