Kaip Rusijos opozicionieriai svetur pradeda savo Tėvynę mylėti

Rusų disidentai – naivūs, šventi žmonės. Buvo jie naivūs tarybiniais laikais, ką galima buvo paaiškinti nepatyrimu: liaudis į užsienį nevažinėjo, ir vakarietiškus papročius įsivaizdavo taip: ten neva, absoliuti žodžio laisvė – kalbėk, ką nori. Bet ir mūsų dienomis, naivumo nesumažėjo, kaip aš įrodysiu jums pasakojimu apie du realius rusų disidentus.

Aleksėjus Sachninas (Алексей Сахнин) pabėgo iš Maskvos į švedų valdovo prieglobstį po riaušių Bolotnoje aikštėje. Nusišypsojo jam sėkmė. Būtent tokį rusų disidentą norėjo pamatyti švedai: jaunas, išsilavinęs, kairiųjų pažiūrų žurnalistas, idėjinis Rusijos vadovybės priešininkas. Sutiko jį švedai širdingai, suteikė politinį prieglobstį.

Jis tapo dažnu tv svečiu, davė jam laikraštyje „Aftonbladet“ švediškoje „Komsomolkėje“ kolonėlę. Pinigus, uždarbį, butą, pagarbą. Gyvenk ir džiaukis, demaskuok sau pamažu Rusijos valdžią. Bet čia 2014 metų Ukrainos krizė.

reklama

O Aleksėjus, jeigu jūs nesupratote, kalba, ką galvoja. Ir vietoj to, kad pasmerkti Rusiją už Krymą, pasmerkė Aleksėjus visiems girdint – Kijevo chuntą už jos fašistines tendencijas, už jos meilę Banderai, už rusų persekiojimą. Ir bendrai: Krymas norėjo į Rusiją.

Ir sulig tuo pasibaigė jo lengvas linksmas gyvenimas. Išvarė jį iš TV ir iš laikraščio, uždarė visus kanalus.

O laikraštyje „Aftonbladet“ paskelbė apie jį didelę medžiagą. Kad antai, Aleksėjus Sachninas nėra politinis emigrantas, bet užmaskuotas Putino agentas. Jis apsimetinėjo Putino priešininku, bet čia atsiskleidė. Medžiagą apie Sachniną parašė kitas rusų emigrantas-disidentas Egoras Putilovas.

Ir tada korta krito Putilovui. Atsivėrė vakansija švedų radijuje rusų kalba – pretendentais tapo Sachninas ir Putilovas. Sachninui – Putino agentui – namolio, o Putilovui – sveiki atvykę. Paėmė Putilovą ir „Aftonbladed“ kolonėlę rašyti, kur anksčiau Sachninas rašė. Pasisako jis už Kijevą ir prieš Maskvą, ir visi patenkinti.

Praėjo dveji metai. Per tą laiką Švedija ėmė priiminėti milžiniškus pabėgėlių srautus iš Artimųjų Rytų. O Putilovas parašė straipsnį prieš pabėgėlius. Neva, tarp jų gali būti atsiųstų Islamo valstybės teroristų. Atnešė jis straipsnį į „Aftonbladet“, perskaitė vyriausias redaktorius ir atsakė: „Straipsnis įdomus, bet apgailestauju, laikraštyje nėra vietos. Ir artimiausiais metais nenusimato“.

reklama

Sugedo Putilovo nuotaika, sėdo jis už stalo, ir parašė straipsnį kita pavarde, su kvietimu priiminėti kuo daugiau pabėgėlių. Ir štai stebuklas – šiam straipsniui atsirado laikraštyje vietos. Čia Putilovas jau savo vardu pasisakė prieš šitą straipsnį – ir prieš laikraštį, kuris nepripažįsta nuomonių pliuralizmo. Kilo gyva polemika.

Šios polemikos metu susitiko Putilovas su vyriausiu redaktoriumi, ir tas jam rusiškam balamutui išaiškinti gyvenimo prasmę. Žinai, mes visi skaitom, kad pabėgėliai – tai dievo pirštas ir maras, bet rašyti apie tai negalima, yra nurodymas.

O Putilovo kišenėje buvo diktofonas, ir jis vyriausiojo redaktoriaus nuoširdžius žodžius įrašė, o po to paskelbė. Atsakydamas į tai laikraštis jį pavadino fašistu-rasistu, o tuo pačiu padarė ir Kremliaus agentu.

Mane nenustebino ši istorija. Pasaulyje senai pasibaigė žodžio laisvė. Visi laikraščiai – ir JAV, ir Švedijoje, ir Prancūzijoje rašo vieną ir tą patį su nedideliais skirtumais regimam laisvės pojūčiui. Visi (ir konkrečiai „Aftonbladet“) prieš Trampą ir už Klinton, visi už pabėgėlių ir migrantų priėmimą, ir kuo daugiau, kuo daugiau, visi už vienos lyties santuokas, visi už Kijevą ir už Sirijos teroristus, visi prieš krikščionių tikėjimą ir Rusiją. O kas su jais nesutinka, tas homofobas-rasistas-Kremliaus agentas.

Ir tiktai rusų disidentai to dar nesuprato. Jie vis dar galvoja, kad ką nors domina jų nuomonė. Ji domina, jeigu ji sutampa su užsakymu, o kitaip – kam ji reikalinga? Už laisvamanystę – nemaitina.

Aš pats buvau kvailiu-disidentu jaunystėje. Pasisakydavau už socializmą su žmogišku veidu, – ir Tarybų Rusijoje, ir dirbdamas Bi Bi Si Londone. Užstojau už diskriminuojamus – Rusijoje – žydus, o Izraelyje – palestiniečius. Ir, žinoma, įrašė mane į tarybinius/ arabiškus šnipus. Todėl kad rusiškas tiesumas užsienyje nesuprantamas, ir atrodo geriausiu atvejų pamišimu, jeigu ne priešišku aktu.

Todėl Rusijoje geriau. Čia, rusiškame šaltyje, dar išliko žodžio laisvė. Nori – girk, nori – peik. Bet čia ir mamutai vėliausiai išmirė.

http://www.kompravda.eu/daily/26600/3615831/

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas