Dėl rasių problemos Amerikoje: „multikultūralizmas“, rasinis šovinizmas ir rasinis separatizmas

Susirėmimai tarp policijos ir protestuotojų Fergiusone.

Besitęsiant dar vasaros metu gaivališkai prasidėjusiam Fergiusono protestiniam judėjimui ir šią savaitę įsiplieskusioms demonstracijoms dėl Jungtinių Valstijų policijos žiaurumo ir piktnaudžiavimo savo pareigomis, laikome reikalingu dalyku suprantamai išdėstyti savo pažiūras šiuo klausimu.

Mes, nacionaldarbininkai, šiuos protestus vertiname teigiamai kaip Amerikos gyventojų pasipriešinimą valdančiajai sistemai ir, tuo pačiu, kaip politinę ir socialinę situaciją JAV destabilizuoti galintį reiškinį (JAV vidaus situacijos destabilizavimas galėtų prisidėti prie JAV, kaip imperialistinės jėgos, potencialo silpninimo, kas, mūsų požiūriu, tegali būti vertinama teigiamai).

Tačiau kai kuriems, kurie save laiko nacionalistais, gali kilti klausimas, kaipgi mes, būdami lietuviais, o tuo pačiu, ir priklausydami baltajai rasei, galime palaikyti Amerikoje vykstančius negrų protestus ir netgi riaušes?

Čia šiuo klausimu nesiruošiame polemizuoti, bet verčiau tiktai padaryti tam tikrus pastebėjimus ir apibrėžti savąją poziciją.

I. Bendros prielaidos

Mes pasisakome už tai, jog kiekviena tauta galėtų pati kurti ir lemti savo likimą, puoselėdama savo kilmę, istorinį palikimą ir kultūrą, o tuo pačiu pabrėžiame ir visuotinio socialinio teisingumo, bendro visoms tautoms, siekį. Šiam požiūriui svetimas tiek „multikultūrinis“ bei „multirasinis“ kosmopolitizmas, tiek ir rasinė neapykanta bei šovinizmas.

reklama

Tai yra idėja, nukreipta į visų žmonių ir tautų klestėjimą, o jos pagrindinis priešas yra įsiviešpatavusi stambiojo pramoninio bei finansinio kapitalo imperialistinė oligarchija, kuri ir valdo šiandieninį Vakarų pasaulį bei siekia visuotinio žmonijos pavergimo.

Kovoje prieš šią oligarchiją mes palaikome visas jėgas, nepriklausomai nuo jų rasės ar tautybės; kosmopolitai, propaguodami tautinį, rasinį bei etnokultūrinį nihilizmą, tautinio faktoriaus svarbą apskritai neigia, tuo tarpu rasistai-šovinistai visus kitų tautų ar rasių atstovus mato ir, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, laiko savo priešais.

Tiek kosmopolitai, tiek šovinistai, sąmoningai ar ne, bet vis dėlto pasitarnauja valdančiajai imperialistinei oligarchijai, tautas arba naikindami ir niveliuodami, arba jas tarpusavy kiršindami pagal amžiną pavergėjų formulę „skaldyk ir valdyk“.

Mes, nacionaldarbininkai, pasisakome už kiekvienos etninės, rasinės, nacionalinės grupės teisę į savitumą ir nepriklausomą gyvenimą, bet tuo pačiu matome ir vieningos kovos prieš bendrą žmonijos priešą būtinybę.

 II. Jungtinių Valstijų atvejis

Nesiveldami į ilgas kalbas apie Jungtinių Valstijų istoriją, pasakysime, jog tai yra šalis, kurioje konkreti vietinė „tauta“ esamu metu neegzistuoja, o anksčiau demografiniu požiūriu dominavę baltieji anglosaksai pamažu virsta mažuma per ilgiau kaip šimtmetį besitęsiantį tiek baltųjų, tiek ir spalvotųjų rasių imigrantų ir gyventojų skaičiaus didėjimą.

Šios šalies visuomenė jau yra visiškai heterogeniška, susiskaldžiusi tiek rasiniu, tiek ir kultūriniu požiūriu ir dėl tos priežasties bet koks Amerikos visuomenėje egzistuojančių etninių prieštaravimų sprendimas tikriausiai būtų tolygus grėsmei pačios šios valstybinės struktūros egzistavimui.

Tarptautiniu ekonominiu ir geopolitiniu požiūriu JAV yra priešakinė globalinio kapitalizmo šalis, stovinti pasaulinio viešpatavimo siekiančio imperialistinio Vakarų kapitalo priešakyje, prieš kurią privalo kautis visi, pasisakantys už socialinį teisingumą ir tautų laisvę bei nepriklausomybę.

III. Dėl Fergiusono ir politinės kovos Amerikoje

Visi Amerikos dirbantieji, tiek baltieji, tiek negrai, tiek ir kiti, valdančiojoje imperialistinėje oligarchijoje turi bendrą priešą.

Mes palaikome visas jėgas, kurios Amerikoje kovoja už socialinį teisingumą ir, tuo pačiu, už savų etninių grupių savitumą, išlikimą ir, atitinkamais atvejais, atsiskyrimą nuo „multikultūrinės“ valstybės atmentant tiek „multikultūralizmą“ ir rasinį šovinizmą ir vadovaujantis rasinio separatizmo (kiekvienos rasinės, etninės, kultūrinės grupės teisės į savarankiškumą, atsisakant susimaišymo ar asimiliacijos su kitomis) principu.

reklama

Jei prieš oligarchiją ir jos režimą kaunasi revoliucingai nusiteikę ir tiek už savo etninį išlikimą, tiek ir už socialinį teisingumą kovojantys baltieji, mes juos be jokios abejonės tegalime palaikyti.

Tuo pačiu laikome būtinu dalyku palaikyti ir visas kitų rasinių-etninių grupių kovas bei judėjimus, nukreiptus prieš JAV egzistuojančią socialinę-ekonominę bei politinę sistemą, o jų susidūrimo su baltajai rasei priklausančiais oligarchijos šalininkais ar reakcionieriais atveju, tegalime juos (t. y. negrus) palaikyti ir tame.

Fergiusono riaušės iš esmės laikytinos nuskurdinto darbo klasei priklausančių negrų rajono pasipriešinimo liberalkapitalistinei sistemai atveju, parodančiu JAV visuomenėje egzistuojančius gilius socialinius bei etninius prieštaravimus, galinčiu paskatinti ir kitas masinio nepasitenkinimo bangas, kurį bet kuriam anti-imperialistui yra privalu palaikyti.

Mes netgi neprivalome pritarti visiems protestuotojų veiksmams ar motyvams, kad palaikytume patį protestinį judėjimą, kaip teisingą ir, tuo pačiu, pageidautiną smūgį į JAV kapitalistinės hidros nasrus.

 IV. Kai kurios pastabos dėl „baltųjų nacionalistų“ ir „vidurinės klasės“

Kai dėl to, jog nemaža dalis taip vadinamų „baltųjų nacionalistų“ (rasinių šovinistų ir kitokių reakcionierių) būna linkę šias bei kitas negrų kovos apraiškas demonizuoti, tai turime turėti omenyje, kad nemažą dalį JAV vadinamosios „vidurinės klasės“ sudaro būtent baltieji, laikantys save suinteresuotais esamosios sistemos šalyje išlikimu.

Jie daugumoje yra būtent viršuje minėto rasinio šovinizmo šalininkai ir, patys tai suprasdami ar ne, savo itin siauru ir ribotu politiniu požiūriu tik kenkia patys sau, padėdami liberalkapitalistinei sistemai ir ją valdančiai imperialistinei oligarchijai „skaldyti ir valdyti“ pavergtąsias darbo mases.

Vadinamoji „vidurinė klasė“, dėl savo santykinai geresnio materialinio pragyvenimo lygio ir socioekonominės pozicijos, dažniausiai būna lengviau apmulkinama valdančiosios oligarchijos ir pajungiama jos politiniams interesams ginti, nei kitos, aštrius kapitalistinės sistemos prieštaravimus savu kailiu pajaučiančios socialinės grupės.

Ji tiesiog gyvena (arba bando gyventi) vartotojišką „amerikietišką svajonę“ ir neturi kitų interesu, kaip tik visais įmanomais būdais pratęsti savo miesčioniško vegetavimo galimybes.

Bet kurio tikrai revoliucinio, antikapitalistinio, antisisteminio judėjimo požiūriu, „vidurinioji klasė“ (t. y. smulkieji buržua bei dosniausiai apmokami samdomi profesionalai) didesnio potencialo neturi ir todėl jos nuomonės revoliucionieriui turėtų menkiausiai terūpėti.

Tačiau būtina atminti, kad pati kapitalistinė sistema, neišvengiamai koncentruodama turtą ir kapitalą vis augančiuose oligarchiniuose centruose, pati pamažu „valgo“ šią tarpinę grupę tarp dirbančiųjų samdomųjų vergų ir kapitalistinių oligarchų ir, galime sakyti, „pjauna šaką, ant kurios sėdi“, tad turime turėti omenyje, kad nemaža dalis, ypač žemesnioji dalis „viduriniosios klasės“ vieną dieną bus tos pačios kapitalistinės sistemos nustumtos į eilinio samdomojo darbo gretas.

Apskritai kiek tai liečia Ameriką, mes idėjiniu požiūriu laikome sau artimiausias jėgas, reiškiančias aiškiai tiek prieš „multikultūralizmą“, tiek ir prieš rasinį šovinizmą nukreiptas rasinio separatizmo pozicijas ir kovojančias prieš kapitalo diktatūrą, už darbininkų klasės išvadavimą ir plutokratijos nuvertimą.