Nesibaigiantys Vašingtono karai

Paskutinės dvi Amerikos prezidentų administracijos vykdė nesibaigiančių karų politiką, kurią palaikė abi politinės partijos. Tokia politika susilaukė pasibjaurėtinų pasekmių: kiekviena Amerikos intervencija tapdavo pretekstu pradėti naują, dar didesnio masto konfliktą.

Ir vis dėlto šių nesėkmių architektai tvirtina, kad viskas galėtų būti gerai, jei Vašingtonas būtų veikęs dar ryžtingiau ir dar dažniau kištųsi į konfliktus užsienyje. Amerika kariauja, tačiau paaiškėjo, kad kariauja dar nepakankamai.

Ši pozicija pagrįsta nuomone, kad Vašingtonas pajėgus spręsti bet kokias tarptautines problemas. Jeigu neįvardinti talentingi žmonės kurtų teoriškai nepriekaištingas strategijos, kurias paremtų anoniminiai ryžtingi piliečiai, terorizmas būtų jau sunaikintas, IV grupuotė būtų sutriuškinta, Rusija seniai būtų tapusi sukalbamesnė, Sirijoje įsiviešpatautų taika, Libija būtų likusi nesuskaldyta, o Kinija elgtųsi gerokai pagarbiau.

Kad ir kaip būtų liūdna, patirtis byloja, kad nei tokių žmonių, nei tokios politikos realybėje paprasčiausiai nėra. Iš kitos pusės, kodėl visos pastarosios karinės operacijos baigėsi taip katastrofiškai? Jeigu nebuvo prielaidų pergalei pasiekti per pastaruosius 15 metų, tai kodėl reikėtų tikėtis, kad jos atsiras per artimiausius 20 metų?

reklama

Svarbiausia problema čia ta, kad Vašingtonas tiki, jog įmanoma nepriekaištinga, ideali intervencija. Tam tiesiog reikia, kad didelis kiekis armijos pasiliktų okupuotuose rajonuose ilgesniam laikui, kad būtų numetama daugiau bombų, kad būtų sukurta daugiau neskraidymo zonų. Tokios politikos šalininkai nelabai kvaršina sau galvas praktiškais jos įgyvendinimo aspektais, o svarbiausia – pasekmėmis.

Tarkime, nė viena intervencija nesusidūrė su tiek kritikos iš rimtų užsienio politinių analitikų pusės, kaip įsiveržimas į Iraką. Šis karas išprovokavo itin stambaus masto religinį konfliktą, nusinešė šimtus tūkstančių Irako piliečių gyvybių, sunaikino istorinę krikščionių bendriją toje šalyje, kuri paskui evoliucionavo į Daesh, be to, sustiprino Irano įtaką Artimuosiuose Rytuose.

Tačiau, kaip nebūtų keista, oficiali neokonservatorių pozicija skelbia, kas tasai karas buvo grandiozinė sėkmė ir Bušas Jaunesnysis iš tikrųjų laimėjo pergalę, kuria paskui išleido iš rankų Obama, išvesdamas amerikiečių kariuomenę iš Irako.

Verta prisiminti, kad Bušui, nežiūrint į didelę kariuomenę ir galingą spaudimą, taip ir nepavyko pasiekti, kad būtų pasirašytas susitarimas dėl armijos statuso (SOFA), kurios reikėjo, kad galima būtų pagrįsti Amerikos kariuomenės buvimą bet kurioje pasaulio šalyje. Jei Vašingtonas būtų pabandęs priversti Bagdadą sutikti su pastovia okupacija, amerikiečių kariuomenę būtų atakavę šiitų ekstremistai ir sunitų teroristai – kiekvieni iš savo pusės.

Vienintelis būdas, kurio pagalba Amerika galėjo blokuoti Islamo Valstybės įtaką ir nuversti Irako režimą, buvo aktyvus karinis įsikišimas su potencialiai katastrofiškomis pasekmėmis. Po visų neištesėtų pažadų ir neišsipildžiusių Bušo administracijos prognozių pačioje Amerikoje šita politika prarado bet kokį palaikymą visuomenėje.

Tvirtinama, kad intervencija į Libiją galėjo suveikti, jei Vakarai įsikištų į valstybinius reikalus. Tačiau libiečiai norėjo valdyti patys. Nuvertusios Kadafį, Libijos grupuotės anaiptol nesidžiaugė galimomis amerikiečių okupacinėmis pajėgomis. Ir nėra jokių priežasčių manyti, kad tokios okupacijos rezultatai Libijoje būtų kitokie nei Afganistane ar Irake.

reklama

Sirijoje, kaip sumanė aršūs intervencijų šalininkai, Amerika turėjo stoti prieš Asado režimą. Jis turėjo būti nuverstas, į valdžią ateitų vietinis Džordžas Vašingtonas, o Islamo Valstybė apskritai neatsirastų. Puiki istorija, tačiau vertėtų prisiminti, kaip įsiliepsnojo religinės rietenos po to, kai Amerika nuvertė pasaulietišką diktatorių Irake. Asado režimo sunaikinimas viso labo išprovokuotų eilinį žiaurių kautynių dėl valdžios etapą.

Kišimasis į Sirijos reikalus irgi nesusilaukė amerikiečių visuomenės palaikymo: kai administracija kreipėsi į Kongresą dėl smūgių iš oro, idėja susilaukė visuotinio pasipriešinimo. Manyti, kad kišimasis ne pilna jėga gali atvesti į greitą taip vadinamų nuosaikių opozicinių jėgų pergalę reikštų visos praėjusių metų liūdnos patirties ignoravimą.

Laikoma, kad Afganistane ilgalaikis JAV karinis kišimasis turėjo suteikti Kabulo vyriausybei galimybę sukurti stabilią, efektyvią ir sąžiningą demokratiją Centrinėje Azijoje. Tačiau afganų valdžia praranda teritorijas po 15 metų trukmės amerikiečių okupacijos, nežiūrint į tai, kad režimą remia dešimtys tūkstančių kariškių ir į tai, kad buvo išleista šimtai milijardų dolerių. Jeigu šalyje bus paliktas nedidelis kelių tūkstančių karių garnizonas, dabartinė vyriausybė, kuri dabar labiausiai žinoma dėl savo nekompetencijos ir neregėtos korupcijos, labai greitai žlugs.

Dar viena visuotinai priimta tam tikruose sluoksniuose nuomonė skelbia, kad jeigu Obamos administracija įgyvendintų savo grasinimus po to, kai Asadas peržengė liūdnai pagarsėjusią „raudoną liniją“, susijusią su cheminio ginklo panaudojimu, tai Vašingtonas galėtų naudotis pakankamu pasitikėjimu, kad sustabdytų Rusiją nuo Krymo prijungimo ir priverstų Kiniją atsisakyti teritorinių pretenzijų Pietų Kinijos jūroje. Tačiau, kaip ten bebūtų, kiekvienas JAV mėginimas daryti spaudimą branduolinį ginklą turinčioms Rusijai ir Kinijai, vertė šias įtikinamai demonstruoti tai, jog Vašingtonui nepavyks jų įbauginti.

Absoliučiai katastrofiška amerikiečių patirtis, susijusi su chaotiškomis intervencijomis, liudija, kad JAV politika negali būti patobulinta kariniais scenarijais, tokiais kaip „o ką, jeigu?“ Darant eilinį kartą vieną ir tą patį, neverta tikėtis kokio nors rezultato. Ir kuo daugiau pastangų tam bus padėta, tuo įtikinamesnis bus rezultatas. Amerikai laikas liautis švaistyti šimtus milijardų dolerių, kurių ji neturi, beprasmiškiems ir pasmerktiems mėginimams valdyti pasaulį rankiniu režimu.