Lietuvos istorijos paslaptys. Kaip fašistinis Smetonos režimas krauju nutildė Suvalkijos ūkininkus

Susipažinkime: Antanas Smetona, Lietuvių Tautos išdavikas - karjeristas ir bevalis marionetinis diktatorėlis, ypatingai nusipelnęs lenkų bei vokiečių okupantams ir savo uzurpatoriško klano valdymu privedęs Lietuvą iki stojimo į Tarybų Sąjungą [LDiena.lt pastaba]

Suvalkijos valstiečių streikas. Kodėl šių dienų istorikai retai mini šį streiką?

Suvalkijos valstiečių streikas buvo vienas dramatiškiausių Smetonos režimo valdymo laikmečio įvykių. Dar 1935 metų pradžioje prasidėjo ūkininkų bruzdėjimai Suvalkijoje. Tų metų vasaros pabaigoje prasidėjo stambus ūkininkų streikas. O jau 1935 metų rugpjūčio  27 dieną Veiveriuose įvyko itin dramatiški įvykiai, čia į didelio ūkininkų mitingo eigą įsikišo policija ir buvo išprovokuoti susirėmimai.  Policija pradėjo šaudyti  į žmones, ūkininkai Juozas Gustaitis ir  Stasys Veiverys buvo nušauti, o dar 5 ūkininkai sužeisti.

Rudenį ir toliau vyko masiniai  neramumai, policija naudojo jėgą, dar 2 žmonės nušauti, sužeista virš 60 žmonių. Prasidėjo masinės represijos, daug žmonių suimta. Teisiama virš 800 asmenų, iš jų didelė dalis administracine tvarka-nubausti piniginėmis baudomis, o 253 žmonėms  iškeltos baudžiamosios  bylos. 18 aktyvių streiko dalyvių nuteisti mirties bausme.

reklama

Realiai  mirties bausmė įvykdyta 6 piliečiams-Kaune, Aleksote esančiame I forte įrengtoje dujų kameroje nunuodyti Aleksandras Maurušaitis ir Vladas Voveris, o kitame Kauno forte-IX forte  sušaudyti Bronius Pratasevicius, Kazys Narkevicius, Petras Šarkauskas, Antanas Petrauskas. Šiais laikais Suvalkijos valstiečių streikas retai minimas todėl-kad brutalus susidorojimas su streiko dalyviais akivaizdžiai iliustruoja Smetonos režimo  antivalstybinę ir antidemokratinę politiką.

Suvalkijos valstiečių streikas-su LKP vėliava? Ar be jos?

Šio streiko metu ir jau vėliau daug svarstyta apie Lietuvos Komunistų partijos(LKP) vaidmenį šio streiko organizavime. Kai kas teigė-kad LKP atsakinga už šį streiką, neva LKP  specialiai sukurstė žmones ir viskam vadovavo. Kai kas teigė-kad neva LKP su Suvalkijos valstiečių streiku beveik nesusijusi. Tiesa randasi per vidurį.

LKP nebuvo pagrindinė šio streiko organizatorė, tačiau negalima teigti, kad buvo nuošalyje nuo šio streiko. Vienas iš aktyviausių streiko vadovų K.Narkevičius buvo LKP narys,  labai aktyviai streike dalyvavo ir V.Tamulevicius,  R.Savickas bei kai kurie kiti LKP nariai. Tuo metu LKP parengė daug proklamacijų, kurias platino tarp streiko dalyvių. Kai kurie jaunesnio amžiaus streiko dalyviai, nubausti tik administracine tvarka, susižavejo socialistinėmis idėjomis ir 1937-1939 metų periode tapo LKP nariais.

Lietuvos Komunistų partija šio streiko metu jau buvo pripratusi veikti pogrindžio sąlygomis. Po dramatiškų įvykių - kai 1926 metu gruodžio  pabaigoje Kaune buvo sušaudyti 4 LKP lyderiai(taip vadinami keturi komunarai), o keli šimtai LKP narių buvo suimti ir nubausti įkalinimo bausmėmis arba išsiusti į Varnių koncentracijos stovyklą, į Lietuvą iš Rusijos 1927 m sausio 3 dieną atvyko Antanas Sniečkus, kuris ėmėsi vadovauti LKP veiklai. Jam talkino iš Varnių konclagerio grižę Juozas Stimburys, Karolis Didžiulis bei kiti aktyvūs LKP nariai.

Į LKP veiklą įsitraukė daug aktyvių komjaunuolių - štai 1928 metais LKP nariais tapo pusbroliai anykštėnai Jonas Vildžiūnas ir Vladas Vildžiūnas, ukmergietis Icikas Meskupas bei dar visa eilė komjaunuolių. Kiek vėliau kartu su LKP pradėjo veikti ir kairieji socialdemokratai, ir nepartiniai pažangiosios inteligentijos atstovai-Justas Paleckis, Liudas Gira, Kostas Korsakas, Antanas Venclova bei daugelis kitų.

reklama

1939-1940 metais Lietuvoje jau kilo masinė pasipiktinimo Smetonos režimu banga. Štai kaip tuos laikus savo atsiminimų knygoje aprašė Juozas Stimburys:

,,Tūkstančiai darbo žmonių mitingavo Kaune su šūkiais - ,,Šalin Smetonos vyriausybę!“, ,,Šalin išnaudotojus!“. Atėjo karštos dienos, vyksta susirinkimai, pasitarimai su nepartiniais draugais. Justas Paleckis ir Antanas Venclova, Salomėja  Neris ir Stepas Žukas, Juozas Baltušis ir Kostas Korsakas - visi pažangiausi kultūros veikėjai stovi po mūsų partijos vėliava“.

 Ką ir nuo ko vadavo Lietuvių aktyvistų frontas?

1940 metų vasarą įkurtas Lietuvių aktyvistų  frontas(LAF) dabar dažnai pristatomas kaip neva patriotinis sambūris. Tačiau nutylima, kad LAF įkurtas hitlerinėje Vokietijoje, o jo įkūrimą ir aktyvią veiklą finansavo hitlerinės slaptosios tarnybos. Didelė dalis LAF vadų buvo smetoninio režimo laikų valdžios veikėjai, policijos, saugumo pareigūnai ar buvę įtakingų politikų giminaičiai. Tad kalbėti apie tokių žmonių patriotizmą beprasmiška, tai buvo tipiški išnaudotojai, buržuaziniai nacionalistai. Jiems nepatiko Lietuvoje kuriama darbo žmonių valdžia, todėl jie ir stojo į vieną gretą su hitleriniais budeliais. 

Antrojo pasaulinio karo metais daug aktyvių LAF narių vykdė masines žudynes, tokią kruviną veiklą jie pratesė ir pokario laikais. Tarp jų  buvo ir šiais laikais išgarbinti budeliai, žymūs nacistiniai nusikaltėliai Jonas Noreika-generolas Vėtra, Jonas Misiūnas-Žalias Velnias ir daug kitų tariamų ,,didvyrių”.

LAF veiklą nuo 1940 metų rudens kuravo  dar 1940 metu birželio mėnesį iš Lietuvos į Vokietiją pabėgę abvero agentai, buvę įtakingi Smetonos režimo saugumo pareigūnai Stasys Čenkus ir Vytautas Reivytis bei kai kurie kiti su hitlerinėmis slaptosiomis tarnybomis artimai susiję lietuviai. 1941 metų birželio mėnesį S.Čenkus ir V.Reivytis kartu su hitlerine okupacine kariuomene grižo į Lietuvą, buvo paskirti okupacinei administracijai pavaldžios Lietuvos saugumo policijos vadais, aktyviai prisidėjo prie masinio komunistų, socialistų, kairiosios krypties inteligentų, tarybinių partizanų, žydų naikinimo.

1944 metais S.Čenkus, V.Reivytis, A.Impulevičius ir dar daug nuožmių budelių pabėgo į Vokietiją. Ten po kurio laiko pradėjo bendradarbiauti su amerikiečių slaptosiomis tarnybomis, kiek vėliau ir išvyko gyventi į JAV. Ten šie ,,didvyriai“ ir mirė, nors tarybinė teisėtvarka reikalavo juos perduoti, kad būtų teisiami už barbariškų nusikaltimų vykdymą, tačiau amerikiečių imperialistai jų neišdavė, globojo iki mirties.