Stambiausias apiplėšimas žmonijos istorijoje

Štai jums testas šiandieninės ekonomikos klausimu:

Klausimas 1: Kas, jūsų manymų, atsitiks, jei investuosite 3 trilijonus dolerių į finansų sistemą?

A – akcijų kursas išaugs;

B – akcijų kursas kris;

C – akcijų kursas nesikeis.

Klausimas 2: Kas, jūsų manymu, atsitiks, jei jūs 3 milijonus dolerių investuosite į ekonomiką (infrastruktūrinių projektų mokestinio biudžeto stimuliavimui, nedarbo, maisto pašalpų programų plėtrai ir pan.)?

A – spartės ekonominis aktyvumas, augs ekonomika;

B – ekonominis aktyvumas lėtės, ekonomika trauksis;

C – ekonominis aktyvumas nesikeis, todėl ekonomikos augimas liks nepakitęs.

Jei į abu klausimus atsakėte A, galite suvalgyti pyragaitį – jūs atsakėte teisingai.

Dabar pabandykite atsakyti į finalinį klausimą:

Klausimas 3: Jei pinigai, investuoti į finansų sistemą kelia aktyvų kainą, o į ekonomiką – spartina jos augimą, tai kodėl Federalinis Rezervų Fondas 3 trilijonus investavo į finansų sistemą, tikėdamasis, jog augs ekonomika?

Federalinė Rezervų Sistema nesupranta, kaip veikia ekonomika?

Federalinis Rezervas nežino, kaip veikia finansų sistema?

Greičiausiai supranta ir žino. Matyt, yra visiškai kitoks paaiškinimas; galų gale, kam į radiatorių pilti benziną, jei tuščias yra kuro bakas? Juk tokiu būdu kuras į variklį nepateks, ar ne taip? Tas pats nutinka ir su stimulu. Vienintelis būdas suveikti stimului yra tas, kad jis būtų naudojamas ten, kur jo reikia. Tad dabar mes šimtu procentų įsitikinę, jog Federalinio Rezervo stimulas buvo panaudotas ne ten, kur jo reikėjo, todėl jis ir nesuveikė.

Iš kur mes tai žinome?

Paprasčiausiai pažiūrėkime į BVP. Per antrą ketvirtį BVP pakilo vos 1,2 %, nežiūrint į tai, jog procentiniai tarifai vis dar įšaldyti ties nuliu, o Federalinis Rezervas po senovei pinigus perpumpuoja iš obligacijų, kurių apmokėjimo laikas baigiasi, į valstybės skolos vertybinius popierius.

Ar žinote, ką reiškia tas 1,2 % BVP?

Tai reiškia, jog išlaidos mažos, verslo investicijos anemiškos, asmeninis vartojimas nukrito žemiau plintuso, o kreditų augimas baigėsi. Tai reiškia, jog ekonomika, iš esmės, kai tik jai nuėmė deguonies kaukę, liovėsi kvėpavusi, ir dabar ją tempia į morgą, kad spėtų balzamuoti iki visiškai sustingstant. Tai reiškia, jog žmonės, kuriems buvo pavesta valdyti sistemą arba nežino, kaip sistema veikia, arba turi slaptų motyvų jų vykdomai politikai taikyti.

Taigi, kas tai? Ar Federaliniame Rezerve sėdi kvailiai, ar melagiai?

Daugelis iš mūsų esame girdėję šį posakį:

reklama

„Beprotybė – tai toks reiškinys, kai kaskart yra atliekamas tas pats veiksmas, tikintis skirtingo rezultato“.

Federalinis Rezervas tą patį veiksmą atlieka jau ištisus septynerius metus – įpumpuoja pinigus į finansų sistemą ir numato ekonomikos augimo spartėjimą. Tai duoda peno manyti, jog FRS išprotėjo, bet ar tikrai?

Ne, šiaip FRS komiteto nariai gana protingi, išsilavinę profesionalai, gerai suprantantys ekonomiką ir daugybę finansinės sistemos problemų. Tai sumanūs vaikinai, tikrai sumanūs. Todėl greičiausiai jie turi savų slaptų motyvų. Gal dėl to visus tuos metus jie ir laikosi tos pačios politikos?

Bet jei jie turi slaptų kėslų, tai kokie jie? Ko jie siekia?

Pats paprasčiausias būdas rasti atsakymą į šį klausimą – imti ir atsekti pinigų judėjimą. Mes jau matėme, jog QE (quantitative easing – tai procesas, kuris reiškia skubų pinigų masės didinimą rinkoje. Pinigai spausdinami, kai centrinis bankas leidžia, o kartais ir inicijuoja greitą pinigų masės augimą – vert. pastaba) ir nulinis tarifas niekaip neveikia augimo, todėl – klausimas – kam ši politika padarė didžiausią įtaką?

O kaip gi, žinoma, tai – fondų rinka!

Ar žinote, jog Dow Jones Industrial (DJIA) indeksas pramušė 2009 metų kovo 9 dienos dugną ir nusileido iki 6 507? Tuomet kai ketvirtadienį, 2016 m. rugsėjo 15 dienos pabaigoje Dow buvo ties 18 211 padala, beveik tris kartus aukščiau. Tas pats vyksta ir su Standard & Poor’s, kuris 2009 m. kovą buvo nusiritęs iki 676, tačiau vakar kilstelėjo iki 2 147. Ir dar yra Nasdaq, kuris pakilo dar aukščiau – nuo 1268 2009 metais iki vakarykščio 5 249.

Tai štai, jei fondų rinka auga dėl pamatinių priežasčių, tai tiesiog puiku, kadangi tai reiškia, jog ekonomikos jėga, esanti tuo pamatu, kelia kainas. Bet jei kainos fondų rinkoje auga tuomet, kai žmonės, kurie, kaip numatoma, turėtų būti arbitrais (Federalinis Rezervas) iškreipia sistemą, spausdindami trilijonus dolerių ir įmesdami juos į finansų rinkas tam, kad jų draugai sukčiai galėtų savo vaikus siųsti į „Gebenės lygos“ universitetus bei lakstyti Lamborginiais, tai nėra taip viskas ir nuostabu.

Kai Federalinis Rezervas pumpuoja likvidus tiesiog į finansų sistemą, tuomet, jei įvardintume tiksliau, likvidų negalima vadinti „monetariniu stimulu“. Tai nė kiek ne didesnis stimulas, jei sakykim FRS investuotų milijoną „žalių“ į mūsų leisgyvį landšafto verslą kur nors šalies užkampyje. Tai subsidija, dovana, išmalda. Netgi tuomet 3 trilijonai dolerių – didelė krūva pinigų, gebanti stumtelėti fondų rinkos indeksų rodmenis į stratosferą. Ką mes ir matome. Tačiau neapgaudinėkime patys savęs – indeksas pats neišaugo trigubai todėl, kad sėkmė aplankė gamybą, pelnus ir ekonomikos augimą. Yra visiškai ne taip – iš tikro jie yra labai silpni. Fondų indeksai rekordus muša todėl, kad nepaliaujama Federalinio Rezervo intervencija palaiko jų augimą, kuris parėmė bankrutavusią bankų sistemą ir generavo milžinišką pelną Voltstrytui.

Ir nors išaugusios akcijų kainos nebūtinai įrodo, jog Federalinis Rezervas turi slaptų motyvų, tai konkrečių asmenų, gaunančių naudą iš išpūstų kainų nustatymas, be abejonės yra puikus įrodymas. Galų gale, kas gi valdo tas akcijas ir obligacijas?

Mes galime tuos žmones suskirstyti į tris atskiras grupes – pakankamai turtingus, labai turtingus ir nepadoriai turtingus. Tai tie žmonės, kurie valdo akcijas ir gauna naudos iš Federalinio Rezervo vedamos politikos.

Taigi, ką gi mes matome, bandydami susieti visa tai su FRS mandatu dėl „pilno užimtumo ir kainų stabilumo“?

Ogi matome, jog tai – vieni plepalai. Matome tik triukšmą PR tikslais, skirtą kvailinti avių bandą, nesugebančių įžvelgti to, kas yra tiesiai prieš jų nosis. Matome tai, kad Federalinis Rezervas turi slaptą mandatą remti kleptokratų klasės, susidedančios iš „Gebenės lygos“ parazitų (Voltstrytas), pelno akumuliavimo procesą. Matome, jog tikrasis FRS darbas – patogios turtų koncentravimo viršuje politikos realizavimas. Matome, jog taip vadinama Federalinio Rezervo „nepriklausomybė“ – visiškas ir absoliutus sukčiavimas, ir kad jei Džaneta Jelen (Janet Yellen) ar jos parsidavėliai kolegos, FRS komiteto nariai nors centimetrą nukryps į kairę iš savo kovinės korporatyvinės padėties – jie atsidurs plastikiniame maiše Rytų Upės dugne su cementiniais batais ant kojų.

Mintis apie tai, jog „pilkoji pelytė“ misis Jelen vadovauja galingiausiu pasaulyje finansų institutu yra juokingiausias dalykas, kokį esu girdėjęs. Nejau kas nors tiki tokiais paistalais?

Jelen – PR specialistų išradimas, mažas, tačiau svarbus personažas gerokai didesnėje pjesėje, skirtas užslėpti būdui, kuriuo diduma šalies turtų „prasmunka“ iš vienos klasės į kitą. Pavadinkime tai Didžiąja Centrinio Banko Politikos Afera, kadangi taip viskas ir yra. Federalinis Rezervas – tai tik klerkų kontora, laikanti pirštą ant svarstyklių lėkštelės tam, kad garantuotų, jog visa, kas užgrobta, atitektų jų patikėtiniams kraujasiurbiams. Štai kaip veikia sistema. O štai šiek tiek žinių apie tai iš straipsnio World Socialist Web Site puslapyje:

„Naujoje Šveicarijos banko Credit Suisse ataskaitoje matome, jog globali turtinė nelygybė didėja ir pasiekė naują ribą, kuomet 1 % viršuje priklauso daugiau pasaulio aktyvų, nei 99 % apačioje kartu paėmus.

Iš vertinamų 250 trilijonų dolerių globalių aktyvų 1 % viršuje priklauso beveik lygiai 50 % turtų, tuomet kai apatinė 50 % žmonijos dalis kartu paėmus valdo mažiau nei 1 %. Turtingiausių 10 % žmonių valdo 87,7 % pasaulio turtų, o 12,3 % likusių atitenka 90 % gyventojų“.

reklama

„1 % viršuje priklauso daugiau nei pusė visų pasaulio turtų“, World Socialist Web Site.

Bet tai nėra tik paprasčiausias faktas apie tai, jog pusė visko priklauso saujelei nepadoriai turtingų pinigus saujomis žarstančių veltėdžių. Ta pati apsirijusių nenaudėlių komanda susigriebia ir liūto dalį nuo metinio pelno. Štai:

„Cenziniai duomenys taipogi rodo, kad pajamų nelygybė Amerikoje nuo 2014 metų liko nepakitusi – penktadalis turtingiausių gauna apie pusę visų namų valdų pajamų, tuomet kai vargingiausiai gyvenantis penktadalis tegauna 3,4 %“

„Nepaisant 2015 metų augimo, Amerikos namų valdų pajamos vis dar atsilieka nuo to lygio, kuris buvo iki krizės“. Keitė Rendal (Kate Randall), World Socialist Web Site.

Taigi, šitie plutokratai ne tik valdo pusę visko, kas yra Žemėje – jų pelnai kasmet vis didėja. Nuostabu, tiesa?

Reikalas tas, kad visa tai nėra atsitiktinumas. Šie rezultatai – tiesioginė Federalinio Rezervo vedamos politikos pasekmė. Ir jie šiuo klausimu nėra vieniši. Ši nepaprastai suaktyvėjusi klasių kova – globalus reiškinys. Tik pažvelkite į šią pikantišką smulkmeną, kurią radau CNBC straipsnyje:

„Pasak JPMorgan, 50 didžiausių viso pasaulio bankų nuo banko Lehman Brothers kracho tarifus mažino 627 kartus – tai lygu tarifo sumažinimui vidutiniškai kartą per tris darbo dienas. Tai sutapo ir su aktyvų už 24 trilijonus dolerių pirkimu“.

„QE begalybė: ar mes einame į nežinią?“, CNBC.

24 trilijonai dolerių!

24 trilijonai dolerių – velniai griebtų, tai stambiausias banko apiplėšimas žmonijos istorijoje, ir ką mes turime?

Riestainio skylę, štai ką! Visi duomenys mažėja, o globalus augimas sulėtėjo ir vos velkasi. Tartum visos „šaibos“, kurios turėjo sustiprinti įsivaizduojamą atstatymą, paprasčiausiai ištirpo ore. Tik švilpt ir nėr!

Tai kur gi tie 24 trilijonai galėtų suveikti efektyviausiai? Kodėl jie neiššaukė infliacijos, ekonominio aktyvumo, išlaidų, vartojimo didėjimo ir ekonomikos augimo?

O todėl, kad globalinis bankininkų kartelis suleido savo čiuptuvus, buvo priimta vienoda griežtos ekonomijos ir QE politika (Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, ES, JAV ir t. t.). Visur, kur pažvelgsi, ikrai ir Dom Perignon investuotojų klasei ir skystas srėbalas su maisto likučiais nuo ponų stalo – visiems likusiems. Visur ekonomikos traukiasi, finansiniai parazitai jas išdrasko, ištuština – jie siekia pelno didėjimo, įšaldo atlyginimus, sumažina pašalpas ir pensijas, darko eilinių darbininkų pragyvenimo lygį, o štai didelių pinigų „šeimininkai“ tiesiog skęsta prabangoje. Visur tik socialinės programos, paremtos gyvenimu pusbadžiu, o turtuoliai ir toliau turtėja.

Tai – politinė ekonomika iš didžiosios raidės. Trampas teisus, Federalinis Rezervas – tai politiškiausias institutas vyriausybėje. Tai ir YRA vyriausybė, savo rankose laikanti virvę, užnertą ant ekonomikos kaklo.

Ar verta stebėtis, kad turų savininkai daugiau nebeinvestuoja į būsimą gamybą ar ekonomikos augimą, gamybos priemonių atnaujinimą ar gamyklų statybą… Vietoje to jie užsiiminėja savo pačių akcijų supirkimu, išmokėdami riebius dividendus už mažėjantį pelną bei nutraukia savo veiklą siekdami tik trumpalaikio pelno.

Toks destruktyvus elgesys atsirado ne tuščioje vietoje. Tikrai ne. Federalinio Rezervo vedama „lengvų pinigų“ politika sukūrė neatsispiriamą pagundą elgtis taip beprotiškai ir savižudiškai. Tai reiškia, jog Federalinis Rezervas 100 % kaltas dėl siaubingos finansų sistemos ir pasakiško aktyvų burbulo fondų rinkoje, kuris veda prie staigaus ekonominių jėgų linijų sutrūkinėjimo.

Tačiau dabar viskas jau artėja prie kritinio taško. Šiuo metu visi stambūs globaliniai institutai (TVF, Tarptautinių atsiskaitymų bankas, PPO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) perspėja, jog tuoj „ims smarkiai lyti“ ir kad atpildo valanda, greičiausiai, jau nebetoli. Kaip teigiama naujausioje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje, 2016 metais BVP vienam gyventojui išaugs tik 1 %, „o tai yra dvigubai mažiau, nei vidutiniškai per dvidešimt metų iki krizės“.

Tarp kitko, EBPO ataskaita nėra apokaliptiškesnė už kitas, ji tik atviriau teigia tai, kas, jų manymu, atsitiks. Štai dar viena Wolf Street publikuota ataskaitos ištrauka:

„Didėja finansinio nestabilumo rizika, tame tarpe ir dėl itin mažų procentinių tarifų bei jų įtakos finansiniams aktyvams bei nekilnojamo turto kainoms…

Paskutiniais metais išsivysčiusių ekonomikų akcijų kursas gerokai išaugo, ypač Jungtinėse Valstijose. Ir priešingai, nefinansinio sektoriaus kompanijų pelno augimas paskutiniu metu sulėtėjo iki minimumo…

Procentinių tarifų finansų rinkoje perskaičiavimas gali padėti perkainuoti aktyvus ir sustiprinti finansinį nepastovumą netgi tuomet, kai procentiniai tarifai išliks mažesni už ilgalaikį vidurkį…“

„EBPO perspėja Federalinį rezervą, Japonijos banką, ECB apie finansinį burbulą, „finansinio nestabilumo riziką“, orientyrai – JAV fondų ir nekilnojamo turto rinka“, Wolf Street.

Taigi, apibendrinkime. Globalinė ekonomika lėtėja, korporacijų pelnai mažėja, monetariniai stimulai neteko savo magiškos galios, o finansinio nestabilumo rizika auga.

Tiesa, ar atkreipėte dėmesį į frazę „procentinių tarifų finansinių rinkoje perskaičiavimas“? Tai finansininkų žargonas, reiškiantis „krachą“, milžinišką, kurtinantį, katastrofišką, grandiozinį KRACHĄ. Autorius tiesiog konstatuoja akivaizdų dalyką – Centriniai bankai privedė mus prie eilinės žemyn judančios spiralės, po kurios seks eilinė kankinanti finansinė krizė.

Ir visa tai daroma specialiai, tai – neišvengiamas Federalinio rezervo destabilizuojančios, turtą perskirstančios politikos rezultatas.

Kiek kartų mes dar pasimokysime, pakol išvaikysime Federalinį rezervą ir viską pradėsime nuo pradžių?

Autorius: MIke Whitney (counterpunch.org)
Parengė: Darius Dimbelis