Sulaužyta Didžioji šachmatų lenta

Pagrindinis Vašingtono planų, susijusių su pasaulio valdymu, architektas atsisakė savo idėjų ir ragina sureguliuoti santykius su Rusija ir Kinija. Nors Bžezinskio straipsnis „Pirmyn į globalinį pertvarkymą“ ir buvo ignoruojamas žiniasklaidoje, jis demonstruoja, kad įtakingi politinio isteblišmento nariai daugiau nebetiki, kad Vašingtonui pasiseks atlikti savo hegemonijos plėtimo Azijoje uždavinį. Bžezinskis, kuris buvo svarbiausias šios idėjos šalininkas ir išdėstė imperijos ekspansijos planą savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta: Amerikos viešpatavimas ir jos geostrateginiai imperatyvai“, padarė staigų viražą ir ragina iš naujo įvertinti strategiją. Štai ištrauka iš jo straipsnio „Pirmyn į globalinį pertvarkymą“:

„Globalinio dominavimo epochai einant į galą, Amerikai reikia imtis vadovauti pasikeitusiai pasaulio jėgų pasiskirstymo architektūrai.

Apie artėjantį naują globalinį pertvarkymą galima spręsti iš realios situacijos – iš penkių pagrindinių realijų, kurios byloja apie prasidedantį globalių politinių jėgų persiskirstymą ir spartų politinį pabudimą Artimuosiuose Rytuose.“

Pirmoji iš tų realijų yra ta, kad Amerika politine, ekonomine ir karine prasme kaipo ir anksčiau lieka pačia stipriausia valstybe, tačiau turint galvoje sudėtingus geopolitinius pokyčius regioniniame jėgų balanse, JAV daugiau nebėra pasaulinė imperinė galybė. Tačiau ir nė viena kita didžioji valstybė tokia nėra.

reklama

Pakartosime: Amerika daugiau nebėra pasaulinė imperinė galybė. Palyginkime šį vertinimą su pareiškimu, kurį Bžezinskis padarė savo „Šachmatų lentoje“, kai jis teigė, kad Amerika yra „pirmoji globalinė galybė“.

„Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis pasižymėjo tektoniniais poslinkiais pasauliniuose reikaluose. Pirmą kartą istorijoje ne Eurazijos galybė tapo ne tik svarbiausiu arbitru Eurazijos valstybių santykiuose, bet ir galingiausia valstybe pasaulyje. TSRS griūtis tapo finaliniu akordu sparčiame Vakarų pusrutulio galybės Amerikos iškilime į vienintelę ir išties pirmaeilę globalinę galybę“.

Štai dar iš straipsnio „Pirmyn į globalinį pertvarkymą“:

„Esmė tame, kad iki pasirodant pasaulinė arenoje Amerikai, pasaulyje nebuvo išties realiai dominuojančios valstybės… Faktoriumi, kuris nulėmė naują globalinę realybę, tapo Amerikos pasirodymas pasaulinėje arenoje, Amerikos, kuri tapo pačia turtingiausia lošėja ir tuo pat metu galingiausia karine prasme. Antrojoje XX amžiaus pusėje nė viena šalis nesugebėjo netgi prisiartinti prie Amerikos lygio. Dabar šita epocha baigiasi“.

Tačiau kodėl gi ji baigiasi? Kas pasikeitė nuo 1997 metų, kai Bžezinskis pavadino Ameriką „išties globalia galybe“?

Bžezinskis nurodo, kad Kinijos ir Rusijos stiprėjimas, Europos silpnumas ir „prievartinis pokolonijinių islamiškų šalių pažadinimas“ yra tiesioginės tokio netikėto posūkio priežastys. Jo komentarai apie islamą apskritai labai pamokantys, kadangi racionaliai paaiškina terorizmą, priešingai, nei tipiški oficialūs šablonai, paistantys banalybes apie tai, kad „jie nekenčia mūsų dėl to, kad esame laisvi“. Bžezinskio garbei reikia pasakyti, kad jis regi terorą kaip atsaką į istorines nuoskaudas, gilų neteisybės jausmą, o ne šiaip kaip beprasmišką smurtą iš fanatiškų psichopatų pusės.

Suprantama, kad trumpame 1500 žodžių straipsnyje Bžezinskis negali aprėpti visų iššūkių ar grėsmių, su kuriais JAV gali susidurti ateityje. Tačiau akivaizdu, kad labiausiai jį jaudina ekonominių, politinių ir karinių ryšių su Rusija, Kinija, Iranu ir Turkija stiprinimas, o taip pat ir su Centrinės Azijos šalimis. Jam tai svarbiausias nerimo šaltinis, apie ką jis rašė dar 1997 metais:

reklama

„Toliau Amerika tikriausiai spręs, kaip susidoroti su regioninėmis koalicijomis, kurios siekia išstumti Ameriką iš Eurazijos ir tuo pačiu kelia grėsmę Amerikos, kaip supervalstybės, statusui…

Naudojantis senovės imperijų vartota terminologija, trys didžios imperinės geostrategijos pareigos slypi tame, kad reikia užkirsti kelią vasalų sąmokslui, užtikrinti jų paklusnumą, užtikrinti jų apsaugą ir neleisti susivienyti barbarams.“

„Užkirsti kelią vasalų sąmokslui“ – žodžiai kalba patys už save, ar ne tiesa?

Beprotiška Obamos administracijos užsienio politika, tame tarpe vyriausybių nuvertimas Libijoje ir Ukrainoje, žymiai paspartino šios antiamerikietiškos koalicijos susiformavimą. Kitaip sakant, Vašingtono priešai atsirado dėl paties Vašingtono kaltės. Obama gali kaltinti dėl tik pats save.

Rusijos prezidentas Putinas atsakė į didėjančią regioninio nestabilumo grėsmę ir NATO bazių išdėstymą palei Rusijos sienas, sustiprindamas aljansus su valstybėmis, kurios ribojasi su Rusija ir išsidėsčiusios  Artimuosiuose Rytuose. Tuo pat metu Putinas ir jo kolegos iš BRIKS sukūrė alternatyvia bankų sistemą (BRIKS Bank ir AIIB), kas galiausiai tapo iššūkiu doleriu paremtai pasaulinei finansinei sistemai, ant kurios bazuojasi globali JAV galia. Štai dėl ko Bžezinskis padarė tokį viražą ir atsisakė amerikietiškos hegemonijos idėjos – jam nerimą sukėlė nedolerinės sistemos, kurios gali pakeisti Vakarų centrinių bankų oligopoliją. Jeigu taip atsitiks, Amerika nebekontroliuos pasaulinės ekonomikos ir ateis galas tai sistemai, kai realios prekės ir paslaugos keičiamos į beverčius žalius popieriukus.

Gaila, bet Bžezinskio idėjomis būsimoji JAV prezidentė vargu ar pasinaudos, kadangi ji yra tvirta imperinės ekspansijos, naudojant ginkluotą jėgą, šalininkė. Būtent Klinton pirmoji pasiūlė naudoti strateginiame leksikone terminą „posūkis“, sakydama kalbą 2010 metais „Amerikos Ramiojo vandenyno šimtmetis“, kurioje paskelbti strateginiai tikslai sutapo su Bžezinskio idėjomis, su tuo tiktai skirtumu, kad pats autorius pakoregavo kursą dėl naujai susiklosčiusios situacijos ir pasipriešinimo Amerikai. Mes kol kas nepasiekėme Amerikos hegemonijos smukimo pradžios momento, tačiau šita diena sparčiai artėja, ir Bžezinskis tai žino ir supranta.

Klinton, kaip ir anksčiau, laikosi Amerikos hegemonijos Azijoje idėjos. Ji nesupranta rizikų valstybei ir pasauliui, kurias gimdo tokia politika.

Bžezinskis pateikė racionalų, tačiau egoistišką laipsniško nusileidimo iš padebesių planą, kuris minimizuoja būsimus konfliktus, leidžia išvengti branduolinės konfrontacijos ir išsaugoti esamą globalinę tvarką (dolerio sistemą). Tačiau ar paklausys jo kraujo ištroškusi Hilarė?

Jokių šansų.