Putinas negali leisti Asadui pralaimėti. Sirijoje turi pasibaigti ketvirtį amžiaus trukęs kruvinas Vakarų viešpatavimas

Griuvus Berlyno sienai turėjo prasidėti nuostabus periodas, visiškos laisvės ir hormonijos tarp tautų laikas. Laimėjo vakarų modelis, kuris buvo laikomas tarytum kokiu angelu, nuostabiu ir humanišku. Net Rusijoje šitą modelį priėmė kažkuriam laikui, bet liberalūs ekonomistai įgyvendino jį taip ultraliberaliai, kad Rusija prie Jelcino pergyveno kolapsą, ir pas liberalus dabar nebeliko šansų.

Visiškai neginčytina, kad įvyko gana reikšmingi pokyčiai: iš visuomenės, kenčiančios nuo deficito ir nepritekliaus, mes virtome į visuomenę, turinčią galimybę gauti beveik viską. Žinoma, iš pradžių mes sveikinome tokias permainas, kaip ir galimybę vykti atostogauti į užsienį ir keliauti. Šiandien pas mus, tikriausiai, daugiausiai prekybos centrų ir degalinių, skaičiuojant vienam gyventojui. Anksčiau tai būtų stebuklas, o šiandien — kasdienybė.

Teisingumo vardan verta pažymėti, kad tai, ką mes taip sveikinome, „komunistinėje“ Kinijoje įvyko dešimt kartų greičiau, ir, žinoma, šiandien daugelis iš mūsų negali susilyginti su kiniečių vidurine klase, nekalbant jau apie aukščiausią. Taip kad čekų pardavėjai dažniau lankstosi, kada kiniečiai, kurie ne retai elgiasi grubiai, ateina pas juos apsipirkti. Konkurencingumo požiūriu jiems nėra lygių. Aš net nekalbu apie absoliučiai tobuliausių technologijų diegimą visose sferose ir srityse.

Kapitalizmas, valdomas Kinijos Komunistų partijos, žymiai progresyvesnis už mūsų, ir vis daugiau dėmesio jame yra skiriama socialinei pusei...

Bet tiek to, mes nemirštam: apie dešimt procentų gyventojų gyvena žymiai geriau, negu gyventų, jeigu nepasikeistų sistema. Dar 20% žmonių gyvena geriau, 40% — taip pat, o 30% — blogiau.

Bet mano straipsnyje kalbama ne apie tai.

Fone viso to, kad mes gyvenome ir gyvename, vyksta kažkas absoliučiai principinio. Klausimas tame, kaip Vakarai elgiasi, ir kokias pasekmes tai sukels, kur mes sulauksime palaikymo, ir kur mus ims mirtinai neapkęsti, kam mes padėsime ir kur nužudysime milijonus.

Vienu požiūriu Putinas buvo teisus. Sugriuvimas stiprios Tarybų Sąjungos buvo pasauline geopolitine katastrofa, nors įvairiose sferose tai pasireiškė skirtingai.

Taip, šiandien mes matome, su kokiomis problemomis susidūrė Vidurinės Azijos respublikos dėl džichadistų antplūdžio. Putinas juos nuramino, bet vietiniai — netgi autoritariniai lyderiai su tuo nesusidoroja.

reklama

Aišku, tenka apgailestauti, viena: jei būtų TSRS, nebūtų karo Irake, nebūtų karo Libijoje, nebūtų humanitarinių Jugoslavijos bombardavimų. Ir būtent apie tai aš kalbėsiu savo straipsnyje. Pasiliktų nors ir nesimpatiški, bet pasaulietiniai autoritariniai lyderiai, kurie tikrai, žinoma, teroro pagalba likviduotų islamo teroristus dar lopšyje.

Šiandien tai nevyksta, ir žmonės bijo dėl savo likimo, bet Vakarai patys nulėmė savo likimą.

Tarybų Sąjunga, žinoma, turėjo žlugti, nes jos vadovai nesuprato, kad kiniečiai teisūs su jų, nors centralizuotu, bet labai efektyviu valdomu kapitalizmu, kuris garantuoja ekonomikos augimą apie 10% jau apie keletą dešimtmečių ir pakeitė visą Kinijos imperiją ir pasaulį.

Tarybinis centrinis planavimas buvo idiotiškas iki paskutinio varžtelio, nes paaiškėjo, kad jis neveikia. Ko pasekoje nebuvo nei varžtelių, nei tualetinio popieriaus. Todėl ir Tarybų Sąjunga, ir mūsų sistema buvo pasmerktos žūčiai*.

Tiesiog idėja, apie tai, kad Vakarai vadovaujami JAV laimėjo, lėmė mintį, kad jie turi teisę ir diktuoti sąlygas pasaulyje. Istorija turėjo pasibaigti. Go west…

Ta dalis politikų, dar brandžių ir išmintingų, išmanančių, kad nereikia vaikščioti peilio ašmenimis: François Mitterrand, Jacques Chirac, Helmut Schmidt, Gerhardas Schroederis, bet ir Nicolas Sarkozy ir Helmut Kohl žinojo, kad Rusija, net ir nusilpninta valdant Jelcinui, priklauso Europai, ir į Rusiją reikia žiūrėti su pagarba. Tikriausia, ne todėl, kad Jelcinas įkvėpė šią pagarbą, o todėl, kad Rusija nenugalima, ir pradedant nuo XVII amžiaus, o gal, ir anksčiau, ji buvo neatskiriama, o kartais ir pačia svarbiausia Europos dalimi.

Bet kokiu atveju, išėjo išminčiai valstybininkai ir atėjo neprotinga Angela Merkel ir silpnas žmogus François Hollande, kurie pamiršo, kad jų Napoleonas ir Hitleris susidūrė su Rusija ir žuvo.

Vakarai kaip visuma sukūrė absurdišką idėją, kad jie sutriuškins Rusiją, sunaikins ją ir padarys tik regionine valstybe, kaip dažnai kartojo vienas Nobelio Taikos premijos savininkas ir kvailys Haussein Barack Obama.

Girdėti tai iš jo tiesiog juokinga. Nėra labiau bejėgės valstybės, negu JAV jo valdymo pabaigoje. Reguliarus šaudymas vietos gyventojų į policininkus ir policininkų į vietos gyventojus, atrodo, panašu, virsta amerikietiška pramoga. Respublikonų ir demokratų stovyklos atskirtos tiek, kad tai išsiliejo į antagonistinę kovą, tai yra į prieštaravimus, kuriuos galima įveikti, tiktai pradėjus aštrų, o, gali būti, ir smurtinį, konfliktą. Rasizmas dar niekada nebuvo toks stiprus. Obamos, tikriausiai, klauso valstybės sekretorius Kerri, bet Pentagonas visiškai atsisako jam paklusti. Pentagone, žinoma, nori nedelsiant pradėti karinį konfliktą su Rusija, kad būsimam prezidentui neliktų nieko kito, kai tik tęsti karą.

Ir čia mes prieiname pagaliau klausimo esmę.

Kur tas esminis momentas, kuris nuspręs, kur pasuks pasaulis? Tai klausimas apie tai, ar mes sugrįšime link to, kuo gyvenome po 1990 metų, ar eisime taikos keliu?

Porošenko, žinoma, norėtų, kad aš parašyčiau: pagrindinis vaidmuo tenka Ukrainai. Bet aptarinėti šią valstybę, kurią sugriovė nerealios ir niekuo neparemtos jos politikų ambicijos, neturi prasmės.

Priešingai, esmine yra Sirija — šalis, kur vienu ar kitu laipsniu veikia visos nuolatinės valstybės-narės SNO saugumo tarybos: Rusija, Kinija, JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, kur apie save pareiškia regioninės ir finansinės valstybės: Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Izraelis ir Kataras, kur laimėtojai bendrame konflikte žymiai sustiprina savo regionines ir tarptautines pozicijas.

Nuo 1990 metų pagrindiniu amerikiečių darbo metodu ir jų sąjungininkų yra prievartinės karins operacijos, susijusios su valstybių vadovų nuvertimu. Taip buvo nuverstas Sadamas Huseinas, ir šiandien Irakas yra sugriauta imperija, iš vienos pusės, ir šaltinis islamizmo ir džichadizmo – iš kitos. Atrodo, apie tris milijonus žuvusių pranešama britų tyrimo ataskaitoje.

Ypač siaubingais buvo JAV veiksmai Egipte, valstybėje, kurios buvęs prezidentas Hosni Mubarakas buvo, matyt, pačiu korektišku lyderiu santykiuose su Vakarais. „Arabų pavasaris“ nušlavė ir jį. Naudinga, net praėjus kuriam laikui, paklausyti Barako Obamos kalbą, kurioje jis remia „Brolius-musulmonus“ ir aukština jų prezidentą Mursi. Bet Egiptiečiai nėra kvaili, ir Generalinio štabo vadas Sisi teisingai nušalino nuo valdžios ir „Brolius-musulmonus“ ir Mursį.

Jau tada, kada vyko susidūrimai Kairo Tachriro aikštėje, įvykius stebėjo jaunas provakarietiškas prezidentas Bašaras Al Asadas. Dar visai nesenai, jis buvo įvertintas kaip žiniasklaidos numylėtinis Vakaruose, jam tiesiami raudoni kilimai, Sarkozi bučiuoja jį į abu skruostus, jis Anglijos universiteto gydytojas, puikiai kalba angliškai, anglų džentelmenas, pas jį graži civilizuota žmona europietė...

Kada prasidėjo „arabų pavasaris“, ir eilė atėjo iki Sirijos, Asadui net nereikėjo kreiptis informacijos pas savo slaptąsias tarnybas — pakako stebėti televizorių. Kada JAV išmetė Mubaraką, kaip banano žievę, Asadas suprato, kad turi kovoti ir neleisti spalvotos revoliucijos, kurią remia amerikonai (arba, kaip minimum, jai nedaro kliūčių). Kad kovoti su islamistais, reikia būti dar žiauresniam už juos.

Ir žinoma, žmonės buvo žiaurūs. Būtų blogiau, jei jie nebūtų tokie.

Bet viskas jau senai pasibaigtų, jei Vakarai visomis jėgomis nepradėtų remti islamo teroristus, ką daro iki šios dienos.

Tam tikrame etape Vakarai padarė tą pačią klaidą, kaip ir Adolfas Hitleris.

Jis pradėjo puolimą centre, o po to Vakaruose ir pasiekė dėka Vakarų Europos bejėgiškumo neginčytinų pergalių, taip kad daugelį metų Europa buvo Trečiuoju reichu.

Bet visus visada viliojo Rusija: Napoleoną, Hitlerį, Merkel, Kameroną, o šiandien Džonsoną ir visi skaito šią šalį kolosu ant molinių kojų... Ir nori užpulti.

Ir Hitleris, ačiū dievui, užpuolė Rusiją. Taip, atleiskite draugai iš Rusijos, bet jeigu jis neužpultų, tai, gali būti, visa Europa iki šiol būtų nacistine, o mes, čekai, gyventume pas jus Sibire — geriausiu atveju.

Taip pat, kaip Napoleonas ir Hitleris užpuolė Rusiją, užpuolė ir Obama ir Merkel, panorėję Ukrainos pagalba nusilpninti Rusiją, pažeminti...

Maži žmonės yra trumparegiai.

reklama

Jeigu jie neišprovokuotų Putino ir nepanorėtų jo sunaikinti Ukrainos pagalba, galbūt, jis neįsiveltų į Sirijos įvykius. Ir ji virstų į eilinę sugriautą valstybę, kaip Irakas, Libija ir dalis buvusios Jugoslavijos.

Apgailėtini plepalai apie izoliaciją iš Obamos lūpų neišvengiamai atvedė tiktai prie vieno sprendimo: „Krymo mums nepakanka. Mes turime pradėti vykdyti mūsų kaip sąjungininko įsipareigojimus“.

Štai jau beveik metai, kai Vladimiras Putinas kalbėjo Generalinėje asamblėjoje, kur papasakojo, kokioje padėtyje yra pasaulis ir kokios Vakarų klaidos. Prieš metus jis paskelbė, kad Rusija pradeda operaciją Sirijoje. Žinoma, tam buvo kelios priežastys, bet viena iš jų buvo tai, kad Rusijos prezidentas atsisakė atsiskaitinėti, kaip mokinys, prieš kažkokią Normandišką komisiją dėl situacijos Ukrainoje.

Pagrindinis objektas ne Ukraina, o Sirija.

Skirtingai nuo Ukrainos, kur, iš esmės, pakaktų, jei valdžioje būtų bent šiek tiek sveiko proto politikai ir vėl pradėtų normalius kaimyninius santykius su Rusija, ypač ekonomikoje, Sirija virto virto į tikrą tarptautinę problemą.

Ir taip įvyko.

Jei Vladimiras Putinas leis, kad Asadas kris, tai visos jo pastangos subalansuoti pasaulį eis perniek... Ir reikalas ne pačioje Asado figūroje.

Kalba eina apie tai, kad pirmą kartą per ketvirtį amžiaus vadovas valstybės, kurią JAV ir Vakarai pasirinko sunaikinimui, nebus nuverstas.

Galbūt, ne kiekvienas supranta šio žingsnio svarbą. Bet tai gali būti nauju Berlyno sienos griuvimu tam tikra prasme. Vakarai būtų priversti grįžti prie civilizuoto elgesio, kaip prieš 1989 metus.

Jokio karo Irake, ir Libijoje, humanitarinių bombardavimų Jugoslavijoje, jokios paramos teroristams kitose šalyse...

Taikos… Aš kartoju: „Taikos“...

Vertė Algimantas Lebionka 

Straipsnio originalas:

http://www.parlamentnilisty.cz/arena/nazory-a-petice/Jiri-Vyvadil-Putin-nesmi-nechat-Asada-padnout-V-Syrii-musi-skoncit-krvave-ctvrtstoleti-Zapadu-455961

Straipsnio vertimas į rusų kalbą:

http://inosmi.ru/politic/20161004/237963195.html

*Vertėjo pastaba:

Autorius ne visai tiksliai nurodo TSRS ekonomikos žlugimo priežastis. Kinai perėmė Stalino epochos ekonomikos modelį, nuo kurio šeštame dešimtmetyje TSRS atsitraukė po Nikitos Chruščiovo atėjimo į valdžią. Prof. Valentinas Katasonovas šiam ekonomikos klausimui yra paskyręs knygą „Stalino ekonomika (2014)“ (Валентин Юрьевич Катасонов. Москва (2014), Институт русской цивилизации.“

Šios knygos įžangoje autorius rašo:

http://www.rusinst.ru/docs/books/v.yu.katasonov-economika_stalina.pdf

„Kai kas apie tarybinio periodo ekonomiką mūsų laikais vis tiktai yra rašoma, ir kalbama, ir beveik visada su negatyviu atspalviu. Kai kada ji ir iš viso sukritikuojama kaip neefektyvi, nekonkurencinga ir netgi socialiai neteisinga. Jeigu atidžiau įsižiūrėti į panašius siužetus, tai 99% atvejais jie priskirtini paskutiniųjų 30–35 TSRS gyvavimo metų vėlyvai tarybinei ekonomikai. Kitais žodžiais, tiems laikams, kai prie valstybės vairo buvo tokie vadovai, kaip N.S.Chruščiovas, L.I.Brežnevas, M.S.Gorbačiovas. Reikia pasakyti, vėlyvojo periodo kritikoje nemažai tiesos. Bet melas ir netgi niekšybė yra tame, kad išvados apie vėlyvąją ekonomiką ekstrapoliuojamos į stalininį periodą.

Mums nuolatos įteigia, kad pasaulyje yra vienintelis gyvybingas ir efektyvus ekonomikos modelis, kurį dažniausiai vadina rinkos ekonomika. Jį būtų teisingiau vadinti kapitalistine ekonomika. Tačiau net labiausiai paviršutiniška lyginamoji rinkos (kapitalistinės) ir stalininės ekonomikos modelio analizė verčia mus suabejoti teze, kad pirmoji labiau konkurencinga už antrąją. Atsiranda tvarus pojūtis, kad viskas yra kaip tik priešingai. O Stalino ekonomikos tema yra išbraukiama dėl paprastos priežasties: siaura rinkos ekonomikos benificiarų grupė (kapitalistinė plutokratija) bijo, kad Stalino ekonomikos idėja gali užvaldyti mases, ir ji (kapitalistinė plutokratija) praras ekonominę ir politinę valdžią“.

Didele dalimi Kinijos ekonomikos sėkmę lemia ir Konfucionizmas, Kinijoje viešpataujanti filosofija, kuria paremtas visas Kinijos gyvenimas, žinoma, ir valdininkams-vagims plačiai taikomos mirties bausmės. Ši kinų praktika labai praverstų korupcijoje paskendusiai Lietuvai.

http://sauksmas.lt/siandien-kinija-svencia-konfucijaus-gimtadieni-konfucionizmo-pagrindai.html