Ar pirksime auksines kakutes?

Ar pirksime auksines kakutes? Mano manymu, pravartu būtų nusipirkti. Jūs sakysite – „nevalia švaistyti biudžeto lėšų, geriau pasirūpinkim sveikatos apsauga, švietimu“. Nesiginčysiu, reikia pinigų ir sveikatai, ir švietimui. Bet reikia ir kakutėm.

Jei biudžetas tuščias, prašykim paramos iš Europos! O jei ji neduos, galim paimti kreditą iš Pasaulio banko. Procentai dabar maži, tik nereikia laukti, kol jie padidės.

Gali kilti klausimas – „o ką mes veiksime su ta materija?“ Atsakau. Turbūt šiandieną ir nieko neveiksime, bet netrukus jos gali prisireikti.

Štai miškininkai prisipirko karabinų, alpinistinės aprangos, visokių virvių, specialių batų po ledynus laipioti. Jie irgi nežino nei ką su tais karabinais daryti, nei kur tas virves dėti. Bet sako, gal pravers ateity... Ne visą laiką juk klimatas šils. Ateis ir atšalimas. Lietuva apledės. Štai tada miškininkai ir apsidžiaugs, kad laiku pasirūpino tinkamu apavu.

Jūs sakysite – „jau prisipirkom visokio auksinio niekalo. Gana.“ Atsakau – negana. Tik pabandykime taip vadinamą niekalą sudėti į loginę grandinę ir pamatysime, kaip viskas dera, kaip visko reikia. Tik va, vienos grandelės iki visiškos pilnatvės trūksta. Trūksta auksinių kakučių.

Leiskite šią problemą patyrinėti giliau. Prieš kurį laiką skurstantiems Lietuvos žmonėms, gavę ES paramą, nupirkome auksinių maisto produktų, kaip antai auksinių miltų, auksinių kruopų, auksinių žirnelių ir pan. (žiniasklaida plyšavo dėl nežmoniškų kainų, reikalavo vagis pirkėjus į kalėjimą uždaryti).

Sakykime, dabar skurstantis žmogus užsinori auksinių blynelių. Be problemų. Skurdžius turi auksinių miltų. Jis paima auksinę keptuvę ir išsikepa blynelius. Suprantama, karštų blynelių žmogus, nors ir skurdžius, nors ir alkanas, nečiups plikais pirštais, negrūs į burną ir nerys stačiais kąsniais. Jis paims auksinius stalo įrankius, t. y. auksinį peilį ir auksines šakutes ir kultūringai pavalgys.

Kaip gerai, kad tuos įrankius jau turime įsigiję. Turime ir daugiau. Pavyzdžiui, auksinius šaukštus bei samčius. Tačiau blynelius valgant jie nereikalingi – jie pravers, kai skurdžius išsivirs sriubos.

reklama

Sočiai pavalgęs skurdžius pasijus neskurdžiumi ir užsinorės snūstelti, kad ir gryname ore – auksinėje palapinėje, po auksine antklode. Prašau, skurdžiau, lįsk po brangia antklode ir pūsk į akį.

Be abejo, po kurio laiko mūsų herojų (leiskite skurdžių vadinti herojumi) užsinorės „atlikti reikalą“. Be problemų. Auksinis tualetas jau atiduotas eksploatacijai. Welcome. Sveiki atvykę, skurdžiau. Taigi atvykęs į auksinę tupyklą, skurdžius užsidarys duris, užkabins jas auksiniu kabliuku, patrauks žemyn auksines trumpikes, kurios dar vadinamos auksiniais arba kosminiais „triusikais“.

Štai dabar, kai visiškai esame pasiruošę esminiam auksiniam aktui, padarykime nedidelę pauzę. Tegul mūsų herojus nusiramina, pamedituoja. Tegul pro auksinėse duryse išpjautą širdutės pavidalo langelį žvilgteli į žydrą dangų, kuriuo bėga auksiniai debesėliai.

Pasirodo, kad šie debesėliai pro auksinį tualetą bėga ne atsitiktinai. Kalbama, kad juos mūsų skurdžiams už gerus pinigus nupirko kažkuri ministerija. Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas sakė, kad debesėlius pirkę iš vieno tiekėjo, nes daugiau tiekėjų neatsiradę.

Gerbiamas skaitytojas jau suvokia, kad tas tiekėjas tai šventas Petras. Dar pirmininkas pasakė, kiek dangaus vartų sargas paprašęs, tiek ir suploję. Esą katalikams derėtis su šventu Petru dėl kainos būtų sunki nuodėmė, kaip ir dirbtinis apvaisinimas.

Kalbama, kad STT dėl šio sandėrio pradėjo ikiteisminį tyrimą. Įtariama, kad švento Petro parašas ant pirkimo-pardavimo sutarties gali būti suklastotas. Beje, tyrimas užsitęsė, nes nesiseka nustatyti debesėlių vidutinės kainos dabartinėje rinkoje.

Šios pauzės metu dar noriu pastebėti, kad ne visi čia suminėti auksiniai daikčiukai yra pirkti skurdžiams. Kai kurie skirti kitiems, dar neemigravusiems socialiniams sluoksniams. Tačiau, mano manymu, Lietuvoje beveik visi sluoksniai yra skurdūs. Todėl beveik visi piliečiai gali save laikyti skurstančiais ir pretenduoti į nemokamus maisto produktų davinius.

Anądien girdėjome ir matėme per TV kaip net buvęs ministras, buvęs partijos lyderis ir be penkių minučių premjeras – skundėsi savo skurdžia egzistencija.

Jis sako skolinęs pinigėlių iš labiau pasiturinčio pažįstamo žmogaus, idant galėtų prie jūros nusipirkti butelį. Jis tą butelį, kaip daro visos Palangos bobutės, norėjęs nuomoti vasarotojams ir taip prisidurti prie skurdžios algos bei kitų skurdžių pajamų. Mano kaimynei Stasei, išklausius tokį ministro tekstą, pasidarė gėda dėl Lietuvos.

Remdamasis šiuo konkrečiu, mano kaimynę ir visą Lietuvą sujudinusiu faktu, siūlau praplėsti Lietuvos skurdžių sąrašą, įtraukiant į jį ministrus, viceministrus, partijų vadovus ir gal dar kai ką. Nelaukim, kol politinis elitas sulįs į skolas. Šalis nebankrutuos, jei ir šis kontingentas iš skurdžiams skirtų auksinių miltų išsikeps skanesnį paplotėlį.

O dabar grįžkime atgal į auksinį tualetą, kur nuleistais kosminiais „triusikėliais“ prie langelio rymo ir auksinius debesėlius akimis gano mūsų herojus (vargšelis galėjo užpakaliuką pašalti). Taigi procesas tęsiasi. Auksinės kakutės pliumpt, pliumpt, pliumpt. Valio!

Matau, kaip gerbiamas skaitytojas šypsosi. Jis tikriausiai netiki, kad pliumpsės aukselis. Prisipažinsiu, kad ir aš tuo truputį abejoju. Būtent dėl to, kad šis brangus procesas finišo tiesiojoje nepatirtų fiasko. Būtent dėl to, kad paskutinis proceso akordas būtų auksinis o ne, atsiprašant, šūdinas, mes privalome iš anksto nusipirkti aukščiausios prabos kakučių. Tada oriai, pakelta galva užbaigsime šį pirkinių ciklą ir ramia sąžine galėsime pradėti sukti naujas auksines aferas.

reklama

Matau, kad gerbiamas skaitytojas netrykšta entuziazmu. Beje, kai aš bandžiau šaukti „Valio!“, gerbiamas skaitytojas net neprasižiojo. Todėl esu priverstas mesti paskutinį kozirį, kurį dėl viso pikto laikiau rankovėje.

Sakoma, kad per viešuosius pirkimus pirkėjams nubyra. Tos nuobiros vadinamos „navaru“. Nuo menko pirkinio nubyra menkas „navaras“, nuo auksinio – auksinis. Tad pirkėjas yra suinteresuotas pirkti kuo brangesnę prekę. O jei rinkoje prekė pigi, pirkėjas vis tiek nori sumokėti brangiai. Tada ir jam daugiau nubyra. Atsiminkim, pirkėjas moka ne iš savo kišenės, o iš valstybės.

Apie pirkėją, kuris sugeba pasidaryti gerą „navarą“, pagarbiai sakoma – jis turi gerą „chvatkę“. Tokiu būdu pirkėjo ir pardavėjo interesai sutampa, ir eilinės kakutės įgyja aukso kainą. Prie kakučių dar grįšime. O dabar pasižvalgykime po kitas realijas.

Mūsų šalyje valdininkija, nebūtinai visa, yra priklausoma nuo viešųjų pirkimų. Kaip alkoholikas priklauso nuo alkoholio, narkomanas nuo narkotikų, kaip kleptomanas negali nevogti, taip valdininkas negali nepirkti. Jei valdininkas dėl kokių nors priežasčių neprileidžiamas prie viešųjų pirkimų, jis suserga. Jį apima nerimas, jis praranda apetitą, blogai miega. Jokie vaistai (išskyrus cypę) jam negali padėti.

Įvairiems viešiesiems pirkimams plačiai vartus atveria statybos. Vykdant statybas, perkamos ir statybininkų paslaugos, ir įvairios statybinės medžiagos, įranga. Esama tokių įstaigų, kurių vadovybė ne tiek domisi savo tiesioginiu darbu, kiek statybomis, viešaisiais pirkimais. Ištisai sukamos galvos, ką dar pastačius, ką nupirkus.

Ir nesvarbu, ar pirkinys bus reikalingas ar ne, pastatytas objektas bus eksploatuojamas ar ne. Svarbu „navaras“. Kai kurių įstaigų sandėliuose pelija nupirkta brangi technika. Ji genda, moraliai sensta. Nereikalinga, bet nupirkta.

Šalyje mes rasime neseniai už milijonus pastatytų, renovuotų objektų, kurie beveik nenaudojami, visiškai nenaudojami arba greitai bus nenaudojami. Per TV rodė už ES milijonus Palūšėje prieš kelis metus pastatytus namelius ir konferencijų salę, kurioje nebuvo ir turbūt nebus jokių konferencijų. Į namelius dar irgi joks gyventojas nebuvo įkėlęs kojos. Šių nenaudojamų statinių priežiūra valstybei kainuoja pinigus.

Buvo skelbta, kad jau atsiranda renovuotų, bet dėl moksleivių trūkumo uždaromų mokyklų. O dėl gyventojų mažėjimo – uždaromų medicininių įstaigų. Oficialiai sakoma, kad tokie dalykai nutinka dėl blogo planavimo. Neoficialiai sakoma – „navaras“.

Pirkėjų, aistringai mėgstančių pirkti ir statyti, fantazijos ir „chvatkė“ ribų neturi. Jie sugeba tautai pastatyti auksinį tualetą. Jie sugebės nupirkti ir auksinį tualetinį popierių. Tegul tauta pasišluosto. Nupirks ir kakučių.

Paradoksalu tai, kad kakutes tarsi nusiperkame mes patys. Jas tik mums pateikia už mūsų, t. y. už mokesčių mokėtojų, pinigus, mūsų išrinkta valdžia ar mūsų išrinktųjų paskirta vykdomoji valdžia. Ir be abejo, tie pateikėjai susiorganizuoja sau „navarą“.

Manau, kad gerbiamą skaitytoją pagaliau įtikinu. Kakutes turėsime! Bet prisipažinsiu, man to maža. Turiu nekuklią svajonę.

Norėčiau, kad šios mano mintys susilauktų politinio pripažinimo. Apsidžiaugčiau, jei kuri nors partija į rinkiminių pažadų sąrašą įrašytų ir kakučių projektą. Būdavo, partija prižada rinkėjams per 111 dienų iš esmės pagerinti jų (rinkėjų) gyvenimus, prižada, katastrofiškai padidinti minimalią algą, prižada pensijas padaryti didesnes negu Estijoje, prižada visiškai nebeimti kyšių ar imti daug mažiau ir pan. Tai kažkokia nesąmonė, tai visiškai nerealūs pažadai. Partija jų negali įgyvendinti ir neįgyvendina. Žmonės lieka apvilti.

O jei tokia partija ims ir pažadės žmonėms už gerą kainą pripirkti kakučių? Tai bus tikrai sąžiningas, realus pažadas. Ji padarys tai su dideliu kaupu, su magaryčiom, ir dar „navarą“ susiorganizuos (o kaipgi be jo).

Tai bus kone pirmas per visą partijos gyvenimą įvykdytas pažadas rinkėjams. Žmonės pagaliau supras, ko iš tokios partijos galima tikėtis, ir ką ji gali. Su viltimi, kad taip ir atsitiks, baigiu šį rašinį ir kviečiu visus į Seimo rinkimus, kurie įvyks šių metų spalio 9 dieną.