Skandalingas disidento pasisakymas

Rusijos rašytojas, taip vadinamas disidentas Vladimiras Bukovskis, dabar gyvenantis Anglijoje, aplankė Bulgariją vietinių leidėjų kvietimu. Jo pasisakymas skaitytojams, skirtas politkorekcijos ideologijos kritikai, sukėlė audringą skandalą. Pateikiame kai kuriuos jo paskaitos fragmentus.

***

Įvykiai, kurių dvidešimtmetį dabar pažymime – TSRS krachas ir suirimas – mūsų, disidentų, nenustebino. Bet paskui nutiko kažkas keisto. Po II Pasaulinio karo ir nacizmo žlugimo visas politinis spektras pasaulyje pakrypo kairėn. Tai galima paaiškinti: fašizmas ir nacizmas tapatinami su dešiniosiomis ideologijomis. Toks tapatinimas iš tikrųjų yra visiškai neteisingas, tačiau tai jau kita tema. Sužlugo komunizmas – ir, atrodytų, politinės struktūros turėtų pakrypti dešinėn. Tačiau nieko panašaus nenutiko. 1992, 1993, 994 metais į valdžią Europoje ateina kairieji… Socialistinio bloko subyrėjimas sutapo su tuo, kad Vakaruose atsirado naujos utopinės ideologijos.

Politkorekcija kaip politinis reiškinys pradėjo plisti dešimtame dešimtmetyje, tačiau kaip judėjimas ji egzistavo ir anksčiau. Aš pirmą kartą su ja susidūriau 1983 metais. Ėjau į savo laboratoriją (Bukovskis – neurofiziologas), o priešais mane laiptais leidosi dvi merginos. Aš prilaikiau joms duris. Jos pasižiūrėjo į mane su panieka ir išvadino „vyriška šovinistine kiaule“. Aš nieko nesupratau ir labai nustebau. Papasakojau kolegoms, tie pradėjo juoktis: „Taip, jos iš Berlio universiteto. Iš ten plūsta visi kairieji radikalūs judėjimai. Tai kažkokia nauja mada – feministės; jos sako, kad kai mes, vyrai, elgiamės su moterimi kaip su moterimi, tai mes jas žeminame“.

reklama

Feministės aiškina, kad moteris – tai socialinė koncepcija. Atseit, jeigu vyrai elgtųsi su moterimis kaip su vyrais, tai jos ir taptų vyrais: moterimis jas padaro vyrų elgesys, moteris – tai vyriškų stereotipų auka. Šita koncepcija, užgimusi Berklyje, stebėtinai greitai išplito po visą pasaulį. 1984 metais mes iš jos juokėmės, o po 10 metų ji užgrobė visą pasaulį. Visi universitetai atidarė „genderinių tyrimų“ skyrius. Mano nuomone santykiai tarp lyčių per milijoną metų niekaip nepasikeitė, tačiau tie pseudomokslai apie vyriškas nuodėmes siaubingai išplito: ne taip į moteris žiūrime, ne taip elgiamės ir t.t.

Ir prasidėjo gryniausias Orvelas: negalima, atseit, kreiptis į moterį „panele“ ar „ponia“, nes tai byloja apie moters santuokos statusą. Įvedamas neįmanomas anglų kalbai „mizz“… Jie visą laiką išsigalvoja naujus žodžius ir jeigu tu nekalbi kaip tau liepta – esi vyriška šovinistinė kiaulė. Netgi Bibliją perrašė, kad Dievas ten būtų moteriškos lyties.

Aš tai komunistinėse psichiatrinėse ligoninėse pripratau bendrauti su bepročiais. Tačiau bėda ta, kad Amerikos visuomenė bet kurią idiotišką naujovę tučtuojau padaro vos ne visuotinai privaloma. Amerikoje, kaip ir Europoje, gyventojai elgiasi neįtikėtinai komformistiškai. Viską, ką tau prikišo į galvą, būtina laikyti norma. Kad būtum sėkmingas, turi tapti komformistu. Ir štai tasai amerikietiškas šablonas jau plinta po visą pasaulį kaip neginčijamos elgesio taisyklės, atsispindinčios netgi įstatymuose.

Feministiniai judėjimai pareiškė, kad vyrai – „seksistai“, žvelgia į moteris išimtinai kaip į seksualinius objektus, vadinasi, viskas, kas susiję su lytimi, turi būti pašalinta iš kasdieninio vyrų ir moterų bendravimo. Flirtas prilyginamas agresijai ir siekiui pavergti moterį. Dabar Amerikoje darbdavys nebedrįsta kalbėtis su savo darbuotoja be liudininkų – turi dalyvauti bent vienas žmogus, kitaip jį gali apkaltinti seksualiniu priekabiavimu, o tai reiškia karjeros ir padėties visuomenėje galą.

Lygiai taip pat savus reikalavimus ėmė skelbti ir įvairios mažumos – homoseksualistai, juodaodžiai, sektantai ir panašiai. Atsirado įstatymai dėl „hate speech“ – „neapykantos kalbos“, kažkas į panašaus į 70-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal kurį mane įkalino komunistai. „Neapykantos kalba“ paskelbė bet kokį paminėjimą apie rasinius skirtumus ar seksualinius polinkius. Jūs neturite teisės pripažinti akivaizdžių faktų. Jeigu apie tai kalbate viešai – darote nusikaltimą.

reklama

Anglijoje pernai metais atšaukė visus Kalėdų renginius: britų vėliavą, kurioje esama Šv. Jurgio kryžiaus, o tai atseit įžeidžia musulmonus, primena jiems Kryžiaus žygius. Patys gi musulmonai nieko panašaus nereikalauja. Musulmonas, kuris turi krautuvėlę netoli mano namų, pakabino vitrinoje vėliavą su kryžiumi, kad pademonstruotų, jog nepritaria tokiam kretiniškam draudimui, tiktai kas jį išgirs…

Visa tai suformavo tokią cenzūrą, kad mūsų dienomis Šekspyras nebegalėtų gyventi. Pusę jo pjesių jau niekas nebestato teatruose. „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas… Viena mokytoja Londone atsisakė vesti savo klasę į „Romeo ir Džiuljetą“, pavadinusi spektaklį „pasibjaurėtinu heteroseksualiu reginiu“.

Masinę cenzūrą lydi baudžiamieji įstatymai. Už juokelį apie homoseksualistus galima pakliūti į kalėjimą. Atkreipkite dėmesį, kaip greitai reikalas pribrendo iki represijų.

Buvo toks filosofas – Herbertas Markuzė, marksistas revizionistas. Jis nesutiko su Marksu vienu aspektu: Marksas laikė revoliucine klase proletariatą (akivaizdu, kad taip nėra), o Markuzė mokė, kad tikroji revoliucinė klasė – įvairiausios mažumos. Patologiją reikia paskelbti norma, o normą – patologija. „Tik tada. – rašė Markuzė. – mes pagaliau sunaikinsime buržuazinę visuomenę“.

Aktyvistai, kurie atseit gina mažumų teises – homoseksualistų ir feminisčių organizacijos – realiai dėl mažumų nesuka sau galvos. Jie, kaip savo laikais Leninas išnaudojo darbininkus, naudoja mažumas kaip instrumentą daryti spaudimą visuomenei ir ją kontroliuoti ir pridaro mažumoms daugiau žalos, nei visiems kitiems. Amerikoje mano draugo žmona prieš 7 metus įkūrė judėjimą „Amerikos moterys prieš feminizmą“. Pradėjo su keliomis draugėmis, dabar jų žurnalo tiražas – 2 milijonai egzempliorių. Moterys pradeda suprasti, kad feminizmas joms priešiškas, griauna joms gyvenimą, neleidžia pasirinkti, ko norisi pačioms moterims, o rinktis leidžia tik tai, ką bruka įvairaus plauko aktyvistės.

Trumpiau tariant, mes turime reikalą su rimta ideologija, kuri užsimaskavusi politiniu korektiškumu stengiasi sunaikinti mūsų visuomenę. Kuo mažumoms blogiau, tuo geriau jų lyderiams, bus ką ginti. Tačiau jų uždavinys – sunaikinti mūsų visuomenę – tai naujausia, pati baisiausia marksizmo versija.

Cenzūra, kurią įvedė politinės korekcijos gynėjai, apsaugojo juos nuo dialogo. Jeigu aš su jais diskutuočiau, sudoročiau juos per kelias minutes. Tačiau kas man tai leis? Esu pilnateisis Anglijos pilietis, bet negaliu parašyti šia tema straipsnio, išspausdinti knygos, sudalyvauti viešuose debatuose šia tema – nes tokių debatų nėra. Per TV jūs jokių argumentų prieš ar už politkorekciją neišgirsite.

Šita ideologija yra mums brukama. Neturiu nieko prieš bepročius, aš praleidau daug metų psichiatrinėse ligoninėse ir esu joms pakankamai tolerantiškas. Vienintelė mano sąlyga – kad man nebruktų svetimų idėjų. Aš pamenu savo pirmą ginčą su KGB tardytoju. Man tada buvo 16 metų. Jis manęs paklausė: „Už ką jūs mūsų taip neapkenčiate?“ Aš atsakiau: „Aš nejaučiu jums neapykantos. Aš paprasčiausiai jumis netikiu. Jūs norite kurti komunizmą – puiku, kurkite. O aš nenoriu. Ar galiu sau leisti kur nors du kvadratinius metrus, kur nebus komunizmo?“