Persilaužimas informaciniame kare

Bėda atėjo iš ten, kur jos nelaukė. Visa Vakarų kovinė schema treška per visas siūles, ir aš kol kas nematau jokio būdo, kurio dėka Vakarai galėtų ištaisyti savo nepavydėtiną situaciją.

Juk kaip buvo anksčiau?

Vakarų propagandos mašina paleisdavo į eterį kokį nors akivaizdų melą: pavyzdžiui, apie Slobodaną Miloševičių, kurį Vakarai apkaltino genocidu ir kariniais nusikaltimais.

Toliau, remdamiesi ta melagyste, Vakarai prasukdavo sau reikalingus reikaliukus – subombarduodavo Jugoslaviją, suskaldydavo šalį į smulkius gabalėlius, kruopščiai sukurstydavo neapykantą tarp Jugoslavijos tautų ir galiausiai sodindavo Miloševičių į kalėjimą.

Praeidavo kažkiek laiko ir tiesa išplaukdavo į paviršių. Miloševičiaus nekaltumas, pavyzdžiui, buvo įrodytas 2016 metų kovo mėnesį.

reklama

Tačiau šiais metais tiesa apie Miloševičių, kuris mirė prieš 10 metų viename iš Vakarų kalėjimų įtartinomis aplinkybėmis, jau buvo niekam neįdomi. Vakarų žiniasklaida paprasčiausiai ignoravo naujieną apie naujus nenuginčijamus nekaltumo įrodymus.

Kaip matome, schema elementari:

Į informacinę erdvę įmetamas melas.

Vakarai sutvarko savo reikalus.

Išlaikoma pauzė.

Ignoruojamas pavėluotas melo demaskavimas.

Kaip gi ši schema užstrigo šį kartą?

Šiandien pasidarė labai sudėtinga išlaikyti kažką paslaptyje. Šviežiausia naujiena: nežinomi hakeriai (manoma, kad iš Izraelio) nulaužė Sorošo fondo serverį. Ir visiems pasidarė aišku, kad praktiškai viskas, kuo buvo įtariamas Sorošas, buvo tiesa:

1. Sorošo Fondas naudojosi kovos už žmogaus teises veiklą išimtinai savo purvinų politinių machinacijų priedangai.

2. Vienas pagrindinių Sorošo Fondo taikinių – Rusija.

3. Ukrainą tiesiogiai valdo JAV.

4. „Nepriklausoma“ Vakarų žiniasklaida parsiduoda, ir už pakankamai kuklias sumas.

Ir dar vienas dalykas. Įdomiausia laiškuose ir dokumentuose – tai, žinoma, biudžetai, skirti įvairiems renginiams. Tarkime, iš vieno tokio dokumento apie pomaidaninės Ukrainos įvaizdžio gerinimą Vakaruose, sužinome, kiek kainuoja įtraukti britų laikraštį The Guardian į teigiamą temos „Ukraina: metai po Maidano“ nušvietimą. Sorošo ekspertų vertinimais, britų laikraščio redakcijos nepriklausomybė kainuoja maždaug 100 000 dolerių ir dar apie dešimtį individualių grantų žurnalistams. Neaišku – ar tai britų žurnalistai tokie pigūs, ar tai Sorošas turi nuolaidą kaip pastovus klientas?

reklama

Šiuo metu Vakarų struktūros praktiškai prarado sugebėjimą saugoti savo paslaptis. Nulaužti susirašinėjimai, perbėgėliai demaskuotojai, prankeriai… Paslaptys dabar saugomos jau ne dešimtmečius, kaip Miloševičiaus atveju, o labai gerai, kad bent jau mėnesiais.

Ar gali Vakarai kažkaip sustiprinti slaptumo režimą?

Ne, nebegali. Visa Vakarų destrukcinė veikla, visa ta taip vadinama „švelni galia“, pastatyta ant trapių struktūrų pamatų – tipo „labdaros fondai“, „žmogaus teisių gynimo“ organizacijos ir „nepriklausoma“ žiniasklaida – visa ta pakrikusi minia niekaip nebegali išsaugoti paslapčių – ji pernelyg didelė, kad tai sugebėtų.

Įvairių operacijų dalyviai rašo vieni kitiems laiškus, duoda įsakymus, perduoda vokelius su pinigais… Susiformuoja gigantiškas šleifas, kurio šiuo metu visiškai neįmanoma nuslėpti nuo pasaulio.

Patys spręskite – jeigu jau informacija aktyviai liejama į viešumą netgi iš amerikiečių specialių tarnybų, tai kokio slaptumo galima reikalauti iš amorfiškų „teisių gynėjų“ sambūrių? Kiekviename tokiame sambūryje būtinai atsiras smarkiai pageriančių išsiblaškėlių su primityviais pašto dėžučių slaptažodžiais. O dėžutėse – slapta informacija.

Gaunasi, kad Vakarai, visų pirma Amerika, pateko į situaciją, kai žaisti tenka atviromis kortomis. Tamsiame kambaryje, kuriame kišenvagis vikriai kraustė svetimas kišenes, netikėtai įjungė ryškią šviesą. Kišenvagis dar galėtų turėti kažkokių šansų, jei būtų pradėjęs nuo nulio, bet štai kame bėda – dabar jau visi žino, kas vagis ir nervingai stebi kiekvieną jo rankų judesį.