Atsisveikinimas su hitlerizmu

Odfrydas Hepas (Odfried Hepp)

Pažintiniais tikslais publikuojame 1982 m. Išėjusio vokiečių tautinių socialistų pareiškimo, „Atsisveikinimas su hitlerizmu“, lietuvišką vertimą.

Kairiosios krypties nacionalistų ir revoliucinių nacionalsocialistų grupei vadovavę vokiečių aktyvistai Oddfried Hepp ir Walter Kexel „Atsisveikinime su hitlerizmu“ išdėsto savo kritišką požiūrį į žalingas ir politiškai, idėjiškai bankrutavusias fetišistinio, istorinio-rekonstrukcinio „nacionalsocializmo“ ir „nacionalizmo“ formas, nubrėžia gaires kairiajam, revoliuciniam nacionalistinio judėjimo keliui.

Straipsnis rašytas dar egzistavus TSRS, tad jį dera vertinti dar ir vadinamojo Šaltojo karo kontekste. Kaip visada, mūsų redakcijos nuomonė ne visada privalo iki smulkmenų sutapti su publikuojamų istorinių tekstų autorių nuomonėmis.

ATSISVEIKINIMAS SU HITLERIZMU

Šis pareiškimas tapo būtinas, kadangi „tautiniuose“ rateliuose apie mus kalbama vis daugiau ir daugiau nesąmonių. Šiuo pareiškimu norime atsisveikinti ne tik su hitlerizmu, bet ir su kiekvienu ir bet kuriuo buržuazinio nacionalizmo pasireiškimų ir vadinamojo nacionalsocialistinio judėjimo fetišistų.

reklama

1933-1945-ųjų hitlerizmas pastatė vokiečių tautą į pastovų 1945-ųjų naikinimo stovį, kuriame esame įstrigę iki šiol. Vakarams primetus Vokietijai „Versalio diktatą“, NSDAP, kaip ir KPD bei nacionalinės-revoliucinės jėgos, išaugo kaip opozicinė jėga prieš Versalį. Nors iš pradžių NSDAP turėjo puikių revoliucinių elementų, bėgant laikui jie judėjimą paliko (Otto Strasser, Walther Stennes, Gregor Strasser ir t. t.), kadangi partija darėsi vis labiau buržuazine, hitlerine partija. Tuo tarpu Ernst‘as Niekisch‘as aiškiai matė, kad tikrasis priešs yra ne rusiškasis bolševizmas, o Vakarų buržuazinis kapitalizmas, kol iš NSDAP pusės jau vyko flirtavimas su Vakarais. Tai privedė prie tokio taško, kuriame hitlerizmas, jau paėmęs valdžią ir išžudęs paskutinę apie Röhm‘ą susitelkusią revoliucinę frakciją, be kurios Adolfas Hitleris niekada nebūtų paėmęs valdžios, ėmėsi gėdingo bandymo pelnyti Anglijos palankumą. Net ir po to, kai Vaakrai sugebėjo įvilioti Hitlerį į karą – per jos benkartu tapusią Lenkiją – jis ir aplinkui jį buvusi maža grupelė dar mėgino susitarti dėl atskiros taikos su Vakarais. Po to, kai Vokietija ir Rusija 1939-aisiais pasirašė nepuolimo sutartį, ji greitai tą pačią Rusiją užpuolė 1941-ųjų birželio 22-ąją, pačią nelaimingiausią mūsų istorijos dieną. Šis „žygis į Rytus“ atnešė neapsakomas kančias tiek vokiečių, tiek ir rusų tautoms. Abi tautos tame kare paaukojo savo geriausią jaunimą. Vakarai už Hitlerio flirtavimą atsidėkojo vokiečių tautos genocidu per bombardavimus ir terorą. Visa tai yra A. Hitlerio, kuris, kaip vyriausias vadovas ir Reicho kancleris, turėjo aukščiausią atsakomybę už įvykių raidą, kaltė. Hitlerio politikos  pasekmė yra ta situacija, kurioje šiandien ir gyvename.

Galbūt turėtume skirti daugiau žodžių istoriniam nacionalsocializmui, kurio nelaikome tapačiu hitlerizmui. Istorinis nacionalsocializmas turėjo teisingų ir gerų minčių, ypač visuomenės, šeimos, jaunimo ir kultūros klausimais. Dėka puikių savo lyderio sugebėjimų, hitlerizmas pajėgė šią puikią politiką įgyvendinti; todėl entuziastingi žmonės ir nesipriešino Hitlerio išėjimui iš vėžių. Koks teisus buvo Ernst‘as Niekisch‘as, kai jis 1932-aisiais prognozavo, kad pačiame gale virš pokario jaunimo bus pakibęs karstas, o jis bus prarastas, nes jo valia priešintis bus pakirsta demagogo.

reklama

Hitler – ein Deutsche Verhängnis (vok” Hitleris – Vokietijos pasmerkimas)

Su pasibaisėjimu turėjome suprasti, kad kraštutinė dešinė yra vis labiau ir labiau pasinėrusi į Hitlerio garbinimą, kuris iš kitų kultų tesiskiria tuo, kad nėra supamas gyvūnų aukojimo ir smilkalų dūmų.  Bet kam, kas šiandien mano, jog A. Hitleris yra mūsų vadas (Fiureris) ir Reicho kancleris, mes siūlome tokias nesąmones vaizduoti ne kaip politiką, o įsteigti parapiją, kurioje būtų garbinamas ne Jėzus Kristus, kryžius ir Biblija, o Hitleris, Svastika ir Mein Kampf. Tai taip pat yra ir šauksmas jauniems draugams, kurie vis dar ieško, ne pasiduoti hitlerizmo dogmai, o ją kritiškai tyrinėti, kaip darėme ir mes, kadaise patys buvę pasigavę siaurume.

Kartu su hitlerizmu mes taip pat smerkiame ir buržuazinį nacionalizmą, kuris vėl flirtuoja su Vakarais ar netgi atvirai siūlo su jais sudarinėti sąjungas. Galime džiaugtis, kad per Vokietiją eina siena, nes mūsų šalies rytuose dar yra 17 milijonų sveikų vokiečių, kol mūsų pusėje esantys žmonės protiškai ir dvasiškai miršta. Šalia šių dvejų degeneravusių nacionalizmo formų atsiveria ir trečioji, nacionalsocialistinių uniformų fetišizmas. Nešvaistysime žodžių šiam judėjimui, kurio pagrindas yra asmeninis pasitenkinimas, savos asmenybės neturėjimas ir fetišo paieškos, nes į ji negali būti žiūrima rimtai politiniame lygmenyje. Tad mes teigiame, kad šie trys neadekvatūs nacionalizmo judėjimai labiau kenkia tikrajam mūsų tautos reikalui – anti-imperialistinei išsivaduojamajai kovai – negu jam padeda. Mūsų tikslas nėra atsukti istorijos ratą ir prikelti hitleriniu modeliu paremtą valstybę; mūsų tikslas yra vesti nedogmatišką išsivaduojamąją kovą, kuri garantuotų mūsų tautos išlikimą. Šioje kovoje prieš amerikonizmą mes priimame visus, kurie – taip kaip ir mes – suvokė, kad tik tada, kai aktyvus jaunimas – tiek kairės, tiek dešinės rateliuose – mes savo dogmas ir susivienys išsivaduojamoje kovoje, mes turėsime galimybių nugalėti. Žinome, mes ir užsienio anti-imperialistus, gyvenančius VFR, kviečiame jungtis prie  mūsų kovos.

Pagaliau norime pabrėžti, kad mes nesame nei „dešinieji“, nei „kairieji“ ir, kad nesame JAV federalinės valstijos ar dar vienos Tarybų Respublikos Vokietijoje šalininkai. Mes nemanome, kad sistema, kuri gerai veikia Rusijoje, turėtų automatiškai būti perkeliama į mūsų šalį. Mes neneigiame antiburžuazinės ir antikapitalistinės bolševizmo smogiamosios jėgos ir trokštame taikiai bei draugiškai sugyventi su Rusija kaip neutrali Vokietija.

Šia dvasia – pirmyn anti-imperialistinėje išsivadavimo kovoje!

„Nationale Proletarier“

1982 m. Birželio 30 d.