Koldūnas, kuriuo paspringo trolibanas

Liepos 28 d. galima skelbti kaip oficialią trolibano pabaigos pradžią – būtent tada prasidėjo kratos VMVT vadovo J. Miliaus kabinete, kurios išvirto į pagrindinės koldūngeito skandalo primadonos Andriaus Užkalnio žarnų traukimą per užpakalį ir kolektyvinį jų aptarinėjimą viešumoje.

Kad galėtume gerai suvokti kokio tai sultingumo skandalas, atsitraukime sekundei į šalį ir įsivaizduokime koldūngeitą be Užkalnio, į jo vietą pastatydami Artūrą Račą. Tarkime ponas Račas, apimtas bedarbystės psichozės pradeda prekiauti savo vardo sardelėmis, tai daro per įmonę, kuri turi glaudžių sąsajų su Petru Gražuliu – ten dirba jo šeimos nariai ir kaip skelbia nepatvirtinti gandai jis yra jos tikrasis savininkas, arba kaip minimum dalininkas, kuris neva tai per korupcinius ryšius VMVT esą išjungia bet kokias pretenzijas, kai produkcijoje randama sveikatai pavojingų mikroorganizmų. Kas, sakykite, dėtųsi viešojoje erdvėje, jeigu būtų taip nutikę? Aš jau dabar matau Lietuvos teisuolio Nr. 1¹ A. Tapino šmaikštašiknį komentarą delfije apie tai, kaip Račas asmeniškai prišiko į kiekvieną pakuotę su sardelėmis ir lyriniu nukrypimu apie vagių ir plutokratų nuodijamą Lietuva, Savukynas dukart į dieną publikuotų straipsnius apie paternus ir apie tai, kaip užkratas Račo sardelėse atsirado ne be Rusijos pagalbos, o Užkalnis atsidurtų ligoninėje, nes nuo isteriško juoko jį ko gero būtų susukęs insultas.

Taip būtų, jeigu būtų su Raču, bet kada skandale dalyvauja savas, tada eterio tyla. Netikit? Eikit pažiūrėkit į pagrindinių trolibano ideologų feisbuko sienas – nuo liepos 28 d. ten rasite arba bačiuliškai-garbačiauškaitiškas išskyras apie komjaunuolius ir kaimiečius, arba tiesiog nieko – svirpliai, tarsi nieko nebūtų įvykę. Toks jausmas, kad apart socedmų flašmobo Lietuvoje nebuvo nieko naujo įvykę.

reklama

Realiai šitais klausimais porą remarkų buvo numetęs Algis Ramanauskas ir nuo trolibano bepradedantis atsiriboti Romas Sadauskas-Kvietkevičius vienintelis iš jų parašė rišlų komentarą apie koldūngeitą.

Pastaruoju metu aš labai dažnai girdžiu iš žmonių, kad trolibanas nebe toks koks buvo seniau – dabar iš jo beliko tik forma, jokio turinio. Būna pasibeldžia tau į RSS’ą kokio nors trolibo įrašas ir jau pastaruosius porą metų net neskaitęs žinai apie ką jis bus. Mano atsakymas – jie visada tokie buvo, čia jūs pasikeitėte – jūs augote, jūs tobulėjote, jūs įgavote naujų žinių, jūs tapote sąmoningesni, o jie kaip buvo savo snargliais sienas terliojantys darželinukai, tokiais ir liko.

Nuo pat pirmųjų dienų gerai matėsi, jog  trolibano ketinimai yra nešvarūs, kad viskas, ką jie daro, yra daroma dėl šlovės ir pinigų. Kitaip nesigauna paaiškinti jų chroniškos drąsos stokos. B-bet, bet jie gi memukus darė ir iš Bradausko ūsų šaipėsi – kaip jiems gali trūkti drąsos?

Ar pastebėjote kaip jie kritikuoja? Visada iš pasalų ir beveik niekada tiesiai į akis.

Pamenate tą garsųjį A. Tapino interviu su Birute Vėsaite? Atkreipkite dėmesį – per visą filmavimą jis sėdėjo sukandęs žabtus, o savo nuomonę išdrįso pareikšti tik jam pasibaigus, socialiniuose tinkluose, kada nereikėjo žiūrėti Vėsaitei tiesiai į akis. O A. Ramanausko interviu su N. Vasiliauskaite? Nuo svetimgėdos aš jau kroviausi lagaminus ir rengiausi skradžiai žemėn prasmegti – ten kur reikėjo tulžies, kur iš radijo imtuvo turėjo sklisti sieros kvapas ir skrieti žiežirbos, sėdėjo du žmonės, kurie iš visų jėgų stengėsi neparodyti, kad jie šią akimirką privalo atrodyti vienas kitam draugiški, nes liks be honoraro². O per savo piaro krizę truputėli pagrįstos kritikos gavęs Užkalnis iš to siaubo tiesiog nustėro ir begalėjo tik leisti kažkokias nerišlias vaflias, banindamas visus iš eilės.

Tas jausmas, kai tavęs ateina ginti tavo beveik paauglė sugyventinė.

Trolibanas yra drąsus tik tada, kai už nugaros jiems stovi piktai antakius suraukusi mama, kada jie šimtu procentu žino, kad nebus jokių rimtų pasekmių. Jie labai puikiai moka, nori ir gali pasišaipyti iš kokio nors galutinai nuprotėjusio socdemo, bet to, kas yra išties sudėtinga jie niekada nesiims gyvenime, nes fundamentaliai beveik visas trolibanas yra sudarytas iš minkštakūnių podkablučnikų, kuriuos visą gyvenimą užgauliojo, iš jų šaipėsi į juos nežiūrėjo nei viena padori moteris, o čia ėmė ir išsipildė visos jų svajonės: ir pinigai ir šlovė ir visokios faustos pačios kabinasi ant kaklų – nu kam reikia gadintis sau gyvenimus su tais debatais ir trvirtais vidiniais principais, jeigu ramiai gali vaikščioti į vienas kito laideles, vesti seminarčikus už valdiškus pinigus, pardavinėti įrašus Fiesbuke ir rašyti komentarus į didžiuosius portalus? Tam, kad jums būtų gyventi geriau? Agirdi, plebsas – atsipeikėk ir gerai pasitrink akis – kodėl tu dabar mums turi rūpėti? Tu esi tai, kuo mes mintame, o dabar valini atgal mums generuoti klikų ir išpirkinėti mūsų maikučių.

Ir žinote ką? Trolibanas šiuo požiūriu yra visiškai, absoliučiai ir neginčytinai teisus. Juk jūs jiems suteikėte mandatą veikti, jūs gaudėte kiekvieną jų žodį, jūs merkėte akis, kai jie akivaizdžiai nusižengdavo savo deklaruojamiems moralės principams ir galiausiai jūs ne sykį buvote minioje tų, kurie su šakėmis ir fakelais ėjo draskyti trolibano kritikų.

reklama

Dauguma jūsų man primena tuo žioplius investorius, kurie duoda pinigų gerai jų smegenis praplovusiam startuoliui, nedaro jokių patikrinimų, auditų ir apskritai nekreipia dėmesio kas jame vyksta, o po to pasirodę po kelių metų, pradeda nuoširdžiai stebėtis, kad kaip čia taip – pinigai prašvilpti, pajamų nėra, pelno – irgi, išnuomotos patalpos prabangiausiame miesto ofisyne, po kurias be darbo slampinėja visi startaperių giminės ir draugai, o parkinge stovi visa flotilė bavariškų džipų?

Jūs patys išsidažėte, įsispraudėte į seksualius apatinius, gerai įšsitrynėte vazelinu, o  po to stebitės, kad jums skaudą rudę? Žinau, jog taip nesąžininga, bet gyvenimas yra nesąžiningas, o visata egzistuoja ne tam, kad tenkintų jūsų norus. Tik jūs ir niekas kitas esate atsakingi už judėjimus, kurie šneka jūsų vardu. Jūs privalote juos kontroliuoti, o sąvokas ‘savas’ – ‘svetimas’ uždaužykite negyvai, pirmu po ranka pasitaikiusiu sunkiu, buku daiktu, suvyniokite į kilimą, apriškite sunkiomis grandinėmis ir iš meskite į artimiausią vandens telkinį. Apskritai ‘saviems’ jūs turite kelti gerokai aukštesnius reikalavimus, negu ‘kitiems’ jūs tiesiog privalote atsisakyt nuolaidų ir negaliestingai spardyti šiknas visiems, kas nežaidžia pagal savo pačių priimtas taisykles. Tik tokiu būdu atsiranda tvirtas stuburas ir špižiaus kiaušiniai – ginklus reikia kaldinti iš plieno, jį skandinant liepsnose, palakant geležimi ir grūdinant lediniame vandenyje, o ne bandyti nulieti iš drebučių ir plaktos greitinėlės.

Bet atgal prie avinų – trolibanas – pasmerktas, jis jau penkerius metus stagnuoja ir šeria jus ta pačiu drungna intelektualine balanda, kurią jūs šitiek laiko taip noriai sušveisdavote ir dar savo aliuminius dubenėlius išlaižydavote iki blizgesio. Trolibanas, užsibarikadavęs nuo išorinio pasaulio stora fanatiškų pasekėjų membrana išplero, atsiliko ir tapo visiškai neaktualus. Liūdna baigtis neišvengiama – vieni trolibai prasigers, kiti  lyg niekur nieko persimes prie naujų auksinių berniukų, treti nuris paskutinius savigarbos likučius ir eis į politiką ar veltėdžiauti į ministerijas. Judėjimai, kurie yra prie pat mirties, visada darosi isteriški ir aikštingi, o sprendžiant iš jau kasdienybe tapusio kolektyvinio trolibano žviegimo – jam jau liko visai nedaug.

Bet dar neskubėkit džiaugtis – išėjęs trolibanas, visuotinėje lietuvių pasąmonėje paliks po savęs kraterį, kurį reikės užpildyti naujai partijai menkystų ir perėjūnų. Kažkodėl dauguma jūsų esate įpratę turėti kažką, kas už jus viską darytų: kalbėtų, mąstytų, veiktų, kovotų, gintų… Jūs be to pradedate jausti tiesiog zoologinį diskomfortą, tarsi išeitumėte į lauką visiškai nuogi ir dar su dideliu, juodu straponu ant kaktos. Todėl siūlau neturėti iliuzijų apie šviesų rytojų, nes dauguma jūsų yra pajėgūs vieną užkalnį tepakeisti kitu. Dauguma jūsų kategoriškai atsisako pripažinti, kad galite patys savarankiškai galvoti ir būti savo gyvenimo šeimininkais. Jums padėti galite tik jūs patys, nes gerieji samariečiai būna tik pasakų knygose apie kalbančias gyvates ir stebuklingus obuolius.

---

1 Aš niekada nepavargsiu kartoti, kad A. Tapinas parodė savo tikrąsias spalvas, kuomet buvo vienas iš tų, kurie gyvų gynybos žiedu apjuosė J. Radzevičių, kada jis v dupel girtas mirtinai suvažinėjo žmogų. Atsiradus pirmiesiems pranešimams, Tapinas iškart puolė jį ginti ir apeliuoti į nejkaltumo prezumpciją, vykstant teismo procesui jis ragino sulaukti verdikto ir tada vertinti situaciją, o jam pasirodžius ir dar nespėjus dorai rašalui nudžiūti nuo teismo nuosprendžio, Radzevičius vėl dirbo televizijoje, nepatvirtintai gandais – ne be Tapino pagalbos. Tai, kaip jis elgėsi toje situacijoje – labai aiškiai parodė, kad žodis ‘savas’ Tapinui yra žymiai svarbiau nei kokie nors tvirti moraliniai principai.

2 Jo jo, svaikit toliau apie nepaperkamą asketę Nidą Vasiliauskaitę, kuri atėjo į nekenčiamo Užkalnio dar labiau nekenčiamo sėbro Ramanausko radijo laidą tik iš altruizmo ir visuotinio gėrio paskatų.