Kodėl žydai kovoja už multikultūriškumą ir prieš ksenofobiją Lietuvoje, kitose Europos valstybėse, o ne Izraelyje?

Jeigu multikultūriškumas toks didelis gėris, o ksenofobija – toks blogis, tai kodėl žydas Sorošas taip nori su šiomis visuomenės „ligomis“ kovoti, arba atvirkščiai, diegti šiuos „gėrius“ kitose valstybėse – Lietuvoje, ES, bet ne Izraelyje? Pabandysiu tai panagrinėti.

Rugpjūčio 7 dieną parašiau straipsnį „Tik nereikia mūsų sargdinti svetimomis ligomis, ponas A.Gelūnai“ (1), atsakydamas į šio pono rūpestį dėl Lietuvos visuomenės „sveikatos“ būklės.

Rugpjūčio 15 dieną paskelbti Džordžo Sorošo finansuotų NVO ir verslo subjektų sąrašai, kuriems buvo mokami pinigai, kad šie „multikultūriškumo“ ir „ksenofobijų“ beprotystėmis nuodytų Europos tautas (2). Be to paaiškėjo, kad šis Europos tautų „gydytojas“ iš Amerikos, tas ponas Sorošas, jau peržengė visas padorumo ir net sveiko proto ribas. Paaiškėjo, kad už jo pinigus, kaip kokie cirko pudeliai buvo dresuojami Europos parlamento nariai, kad jie kovotų su savo kolegų „ksenofobiniu populizmu“ ir pan. (3). Tai jau yra visiškas skandalas, tai jau yra visos Europos demokratijos išžaginimas. Būtent tai ir paskatino sugrįžti prie šios opios temos.

O kaip tvarkosi Izraelis, kodėl Sorošas negydo Izraelio „multikultūriškumu“, „ksenofobijomis“?

Ten viskas paprasčiau. Jei esate ne žydas, tai jūs Izraelyje net negalėsite susituokti su žyde, kol nepereisite gijuro – prisijungimo prie žydų tautos, kas užtrunka nuo kelių iki keliolikos metų (4, 5).

Izraelis – žydų „tautos židinys“, ir taškas. Ne pabėgėlių sirų, irakiečių, somaliečių, nigerečių, net ne palestiniečių, čia tūkstančius metų gyvenusių ir genetiškai identiškų žydams, o vien tik židinys žydų, išpažįstančių judaizmą. Ten palestiniečiams Knesete paskirtos kvotos, kokį procentą jie Izraelyje sudaro, tiek turi vietų. Ne taip, kaip Ukrainoje, kur 0,2 procentai Ukrainos gyventojų žydų sudaro daugumą Aukščiausioje Radoje, kur valdžioje praktiškai nėra ukrainiečių (6, 7).

Visi „multikultūriškumai“ ir „ksenofobijos“ su palestiniečiais Izraelyje vyksta per 11 metrų tvorą su spygliuota viela.

Ir niekas žydų už tai nevadina nei rasistais, nei fašistais, nei ksenofobais… Ir su pabėgėliais žydai kuo puikiausiai susitvarkė… tais, kurie į Izraelio teritoriją buvo sulindę (kol tvorų ten nebuvo): išvežė juos namolio arba į trečiąsias šalis.

Buvęs Izraelio žvalgybos „Nativ“ vadovas Jakovas Kedmi apie pabėgėlius

Jakovas Kedmi Iton-tv laidoje pasakė (8), kad Izraelis padarė kvailystę, kad įsileido afrikiečius. 2015 metais Afrikiečių pabėgėlių Izraelyje, jo žodžiais, buvo 45 tūkstančiai: 33 tūkstančiai iš Eritrėjos, 9 tūkstančiai iš Sudano, likę – iš kitų Afrikos valstybių. Pagrindinė problema su afrikiečiais, pasakė Kedmi, – jie nenori ir dirbti, ir nesugeba pritapti prie kitos kultūros visuomenės. Vienintelis būdas sumažinti didžiules išlaidas šių „pabėgėlių“ išlaikymui – sumokėti jiems stambią pinigų sumą ir išprašyti iš šalies. Tai daug pigiau, nei švaistyti biudžeto lėšas tuščiam užsiėmimui.

Benjaminas Netanjahu pasisakė apie pabėgėlių problemą

Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu 2015 metų rugsėjo 6 d. pasakė vyriausybės posėdyje (9):  „Izraelis neabejingas žmogiškoms bėglių iš Sirijos ir Afrikos tragedijoms. Mes jau suteikėme pagalbą tūkstančiui sužeistųjų iš  karinių veiksmų Sirijoje zonos ir padėjome susitvarkyti jiems gyvenimą. Mes kalbame su Afrikos ir Europos šalių lyderiais, tame tarpe visai nesenai su Italijos premjeru, dėl suteikimo Afrikos šalims pagalbos įvairiose sferose – ekonomikos, žemės ūkio, saugumo sferoje. Bet Izraelis maža, labai maža šalis (8,25 mln. gyventojų 2014 metais. A.L. pastaba), kaip demografiškai, taip ir pagal teritoriją, todėl mes privalome kontroliuoti mūsų sienas, gindamiesi nuo nelegalių darbininkų ir teroristų prasiskverbimo. Mes padarėme tai su mūsų siena Sinajaus pusiasalyje ir užkirtome nelegalių migrantų patekimą iš ten, – pažymėjo Netanjahu.

reklama

– Šiandien mes pradedame statybą tvoros rytų pasienyje. Pirmame etape ji bus pastatyta ruože Timnos ir Eilato, užtikrins apsaugą būsimo oro uosto ir nusitęs iki Golano aukštumų, kur susijungs su jau jau pastatyta tenai patikima pasienio užtvara.

Mes nelauksime ir pastatysime kaip galima greičiau saugumo sieną ir zoną pasienio kliūčių išilgai visų mūsų sienų, kas leis mums jas kontroliuoti. Mes neleisim, kad Izraelį užtvindytų migrantai ir teroristai“.

Kaip sprendžiama pabėgėlių problema Izraelyje ir kas ją sugalvojo

Tuo metu, kai žydų teisių gynėjai kiekvienoje šalyje rėkia apie „žmonių teises“ ir kviečia ekonominius pabėgėlius iš neturtingiausių šalių, agresyviai sėdinčių ant sprando vietiniams gyventojams, pačiame Izraelyje elgiamasi priešingai.

Communitarian portale rašoma (10, 11):

Ruandos prezidentas Polis Kagame paskelbė apie „multimilijoninę sutartį“, o Izraelio VRM vadovas Gilad Erdan vėliau patvirtino šią informaciją. Pagal sutarties sąlygas Izraelis deportuos šimtus šalyje gyvenančių Eritrėjos ir Sudano pabėgėlių į Ruandą ir Ugandą, o Ruanda gaus milijonus dolerių kaip grantus ir prekes iš Izraelio. VRM vadovo žodžiais, už kiekvieną negrą, kuris bus deportuotas, skirs lėktuvo bilietą ir „3500 $ – ne maža suma šioms valstybėms, į kurias jie gaus vizas ir leis jiems dirbti“.

Dauguma asmenų, ieškančių prieglobsčio Izraelyje, šiuo metu yra patalpinti narvuose įkalinimo vietoje – „atvirame“ tardymo izoliatoriuje.

Žydų planas kviečia migrantus pasišalinti iš šalies „Saugiu ir respektabiliu būdu“. Ankstesni „savanoriško išvykimo“ bandymai sukėlė kritikos ugnį, kadangi daugumai jų šalyse grėsė pavojus. Šį kartą deportacija turi „principinius skirtumus“, nes, G.Erdano žodžiais pirmųjų kelių mėnesių bėgyje Izraelis „seks, kad Afrikoje juos teisingai gydytų“.

Žydams pavyko susitarti su dvejomis Afrikos valstybėmis, kurios už pinigus priims migrantus, anksčiau atvykusius į Izraelį. Nuo 2014 metų pradžios, beveik 1500 prieglobsčio ieškančių pabėgėlių buvo išvežti į trečiąsias šalis, o papildomai 7000 negrų buvo išsiųsta į jų kilmės šalis. Pagal įvairius duomenis bus deportuota 50 000 pabėgėlių iš Afrikos. Kiekvienam iš jų bus duota 30 dienų priimti sprendimui pasirinkti vieną iš dviejų Afrikos valstybių, sutinkančių priimti pabėgėlius po $3500 už vienetą.

Apie sandėrį imta kalbėti praeitą savaitę po Izraelio migracijos tarnybos naujų taisyklų paskelbimo, kurios leis Izraeliui deportuoti pabėgėlius atvykusius iš Eritrėjos ir Sudano prieš jų valią į trečiąsias Afrikos šalis.

Iki šiol paprašiusieji prieglobsčio privalėjo pasirašyti dokumentus, patvirtinančius jų sutikimą laisvanoriškai išvykti iš Izraelio, nes jis yra  „Pabėgėlių konvencijos“ dalyvis, kuri draudžia deportuoti asmenis, kurių gyvybei gresia pavojus jų šalyje.

Nepaisant to, migracijos tarnyba, šių taisyklių autorė, tvirtina, kad nėra įstatymo, draudžiančio Izraeliui deportuoti prieglobsčio prašytojus iš Eritrėjos ir Sudano į trečiąsias šalis, kur jų gyvybėms niekas negresia.

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija Human Rights Watch (HRW) paskelbė 2014 metų rugsėjo mėnesį pranešimą kritikuojantį Izraelį dėl jo priimtų priemonių apsisaugant nuo antplūdžio pabėgėlių iš Eritrėjos ir Sudano, bėgančių nuo smurto Sinajaus pusiasalyje 2006 metais.

Pranešimas patvirtina sisteminės diskriminacijos pabėgėlių atžvilgiu atvejus, siekiant juos priversti išvykti iš Izraelio. Pranešime kalbama, kad Izraelio valdžia, kaip taisyklė, įvardija pabėgėlius iš Eritrėjos ir Sudano kaip „pavojų“ ir vadina juos „šnipais“.

Bet kas kreips į tuos pranešimus dėmesį, jeigu patys žydai buvo  migracinės koncepcijos sukūrimo ir „migrantų teisių“ įdiegimo iniciatoriai?

Po imigracinio akto priėmimo 1965 oficialios JAV valdžios pradėjo politiką, kuri diskriminavo potencialius migrantus europiečius ir protegavo neeuropinę imigraciją. Imigracija ir didelis gimstamumas spalvotųjų gyventojų pakeitė amerikiečių naciją tokiu būdu, kad iš 90% baltųjų 60-taisias liko tiktai 70%. Amerikos gyventojų surašymo biuras prognozavo, kad XXI amžiaus viduryje baltieji bus etnine mažuma JAV. Jie jau yra mažuma daugumoje JAV didžiųjų miestų (tuo pat krikščionių skaičius pirmą kartą per visą JAV istoriją yra mažiau nei 50%).

Analogiška politika sukėlė rasinių ir demografinių proporcijų pakitimus Kanadoje, antplūdį arabų ir negrų į Didžiąją Britaniją, Prancūziją, turkų – į Vokietiją, tikrą popuri iš svetimų kraštų rasių į Skandinaviją, Ispaniją, Italiją, Graikiją ir t.t. Dėl migracinės politikos paaštrėjo nusikalstamumo problemos, nukenčia švietimo ir socialinio gerbūvio kokybė.

Vietinių tyrinėtojų nuomone ir pagal „žydų“ ekspertų prisipažinimą, akivaizdžia sienų atidarymo ir „demografinio Armagedono“ varomąja jėga tapo „organizuota žydija“.

Kaip šios žydijos veiklos patvirtinimas mūsų cituojamame straipsnyje pateikiamas JAV kongresmenų, sociologų ir juristų citatų rinkinys, kurie kalbėjo apie šią problemą (žiūr. priedą).

Juodai ant balto buvo surašyta, kaip tai bus…

20 amžius – žydų „tautos židinio“ – Izraelio valstybės sukūrimo amžius. Pagaliau ši, po pasaulį išblaškyta tauta, 1948 metais įgijo savo „tautos židinį“, kuriame gali jaustis saugi nuo persekiojimų. 21 amžius  – Europos „tautų židinių“ išdraskymo amžius. Kodėl vyksta šis idiotizmas ir nusikaltimas?

Prabėgo daugiau nei šimtas metų nuo garsiųjų „protokolų“ atsiradimo dienos (12, 13, 14, 15). Beveik visi juos matė, mažiau kas skaitė, o liberalai, kaip visada, juos „trynė į miltus“. Tik šiandien, kai paaiškėjo, kad ES vyriausybė, ES valstybių vyriausybės, faktiškai yra, bet realiai, kai iškilo pabėgėlių problema, jų – nėra, taip ir traukia pasiimti į rankas tuos senus tekstus ir pasvarstyti: kaip taip nutiko, kad per šimtą metų juose išdėstyti sionistų planai yra įgyvendinti visu šimtu procentų, kad praeis visai nedaug lako ir ES tautos sutiks su bet kokia valdžia, kad ir paties antikristo, kad tik kokia nors valdžia būtų, nes šiuo metu Europoje nebėra jokios valdžios. Šitų besimaivančių merkelinių, olandinių, junkerinių „beždžionių“, sėdinčių ant aukščiausių ES valdžios medžio šakų, jokiu gyvu negali pavadinti valdžia. Beždžionėmis – gali, o valdžia – ne, nes valdžia turi ne tik spręsti problemas, bet jas išspręsti. Valdžia neturi teisės į Europa vežti teroristų, kurie europiečius pjauna, kapoja, šaudo, sprogdina, traiško sunkvežimaiais, žagina ir plėšia. Tai ne valdžia, tai nusikaltėliai ir išsigimėliai, su visais jų išsigimusiai „moltikultūralizmais“, „ksenofobijomis“ ir „tolerancijomis“.

Kokias ekonominių imigrantų kvotas šitos „beždžionės“ verčia paskirstyti? Milijardą afrikiečių? Kelis šimtus milijonų arabų, jų rankomis išvarytų iš jų rankomis sugriautų Artimųjų Rytų?

Šie „pabėgėliai“ slepiasi ne nuo karo, jie slepiasi nuo skurdo. Jei norėtų pasislėpti nuo karo, jie pasislėptų kaimyninėse valstybėse, bet ne… jie veržiasi ten, kur geriausios pašalpos, kur aukščiausias pragyvenimo lygis – į Vokietiją, Austriją, Angliją, Švediją, blogiausiu atveju į „juodąją“ Prancūziją.

Kodėl šitos „beždžionės“ kankina šiuos „pabėgėlius“? Kad iš jų išmelžti pinigus už kelionę, kurią dažnai patys ir apmoka? (Sakysite, kad tai „mafija“ organizuoja, nekontroliuojama? Tik nereikia pasakų, visuotinės kontrolės laikais mafija yra tik vienoje vietoje – bankuose, o visi kiti – tik jų tarnai). Ar ne humaniškiau, nutiesti kelias greitųjų traukinių linijas ir visą Afriką, visus Artimuosius Rytus suvežti į Europą? Taip būtų žymiai greičiau, taip žymiai greičiau ES „beždžionės“ įvykdytų tikslą, dėl kurio jas ir įstatė į valdžią tarptautinis sionizmas.

reklama

Taip žymiai greičiau Europos tautos pačios paprašytų įvesti antikristo valdžią. Kažkokia valdžia turi būti, nes besimaivančios Briuselio merkelinės, olandinės, junkerinės „beždžionės“ – jokia valdžia, tai zoologijos sodas linksminti tiems, kas „protokolus“ rašo ir įgyvendina.

Priedas:

Amerikiečių advokatas Drew Smith knygoje „The Legacy ofthe Melting Pot“ („Lydymo katilo palikimas“) [Smith, Drew L. (1971). The Legacy Of The Melting Pot. North Quincy, Massachusetts. Christopher Publishing House] padarė nuodugnią JAV įstatymų analizę ir padarė išvadą, kad interesas „JAV užtvindymo „apgailėtinomis atliekomis“ tarnauja interesams vienintelės tautos, kuri naudoją nuosavą rasinę vienybę kaip ginklą. Bandymai pakeisti Amerikos imigracinius įstatymus ir galiausiai nustumti europiečių daugumą buvo vykdomi išimtinai žydų.“ Kovai už neribotą imigraciją vadovavo Adolf Sabbat, Samuel Dikstain ir Emanuel Seller, kurių pastangas koordinavo senatoriai Gerbert Lemon ir Jakob Javic. Amerikos žydų kongresas, aktyviai remiantis  amerikietiškos migracijos liberalizavimą, visokiais būdais priešinosi įstatymų projektams, ją ribojantiems. 1921 – ais, 1924- ais ir 1952-ais metais Kongresas mėgino priimti įstatymus, kuriais buvo bandomą palaikyti Amerikoje rasinį proporcingumą. Visose ginčuose dėl įstatymų žydai rėmė atviros imigracijos idėjas ir kategoriškai priešinosi, kad Amerika išliktų kaip etniškai europinė katalikiška nacija.

Kongresmenas Levitt savo pasisakymuose aiškiai pasakė: “Nacionalinis ir rasinis savisaugos instinktas neturi būti smerkiamas … Niekas geriau už poną iš Ilinojaus (misteris Sabbat) ar džentelmenus iš Niuojorko misteris Dikstain, misterį Jakobstain, misterį Seller ir misterį Perelman negali suprasti amerikiečių noro išsaugoti Ameriką amerikiečiams. Jie atstovai didžiosios istorinės tautos, kuri išsaugojo savo nacionalinį identitetą per amžius, todėl, kad nuoširdžiai tikėjo į tai, kad yra išrinktoji tauta… mūsų požiūris… reikalauja, kad kitų tautų priemaiša… neleistų pasikeisti rasinėms charakteristikoms greičiau, negu įvyks jų asimiliacija, kaip valdyme, taip ir kraujyje“ (Kongreso stenograma, 12 balandžio 1924 metų ) [Congressional Record, April 12, 1924. 6,265-6,266].

Žinomas sociologas Edvardas Ross 1914 metais knygoje „Senas ir naujas pasaulis: reikšmė ankstesnės ir dabartinės imigracijos Amerikos žmonėms“, citavo Israel Zangwill, – kuris sau priskirė „nacijų lydimo katilo“ idėją, tuo pačiu nurodydamas, kad Amerika yra ideali vieta žydų interesų įgyvendinimui. Toliau Ross pasisakė apie žydų įtaką:„…sisteminė kompanija, vedama laikraščiuose ir žurnaluose, nukreipta į tai, kad sugriauti visus argumentus prieš ir nuraminti visas naivias baimes dėl vienos ir tos pačios rasės. Judėjų pinigai stovi už Nacionalinės Liberalios Imogracinės Lygos ir jos skaitlingų publiacijų (Ross, E.A. The Old World And The New: The Significance Of Past And Present Immigration To The American People. New York: The Century Co., 1914, p. 144).

1924 metais kongresmenas Knud Wefald nurodė į, kaip pasakytų šiandien, „kognityvaus žydų valdymo“ pasekmes: „Valdymas mūsų intelektualinio gyvenimo įvairiose jo srityse pateko į rankas šitų protingų atėjūnų, kurie nepatiria užuojautos mūsų seniems amerikietiškiems idealams… kurie aptinka mūsų silpnybes ir jas skatina ir turtėja dėka žalos kurią jie atneša mums. … Jie filmuoja mums siaubo filmus, rašo daugumą iš tų knygų, kurias mes skaitome, leidžia mūsų žurnalus ir laikraščius“.(Kongreso stenograma, 12 balandžio 1924 metų) [Congressional Record, April 12, 1924. 6,272].

Paskutiniu svarbiu Kongreso išleistu įstatymu, kad ginti Amerikos status kvo, buvo 1952 metų McCarran-Walter aktas. Kongreso opozicija atstovavo žydų trejetas, kurią sudarė Selleris, Javica ir Demonas (kuriios palaikė visos stambios žydų organizacijos, – Amerikos žydų kongresas, Amerikos žydų komitetas, ADL, Nacionalinė žydų moterų taryba ir tūzinas kitų, įskaitant JAV Kompartiją). (Kongreso stenograma, 23 balandžio 1952 metų) [Congressional Record, April 23, 1952. 2,285].

Bendruose klausymuose žydų teisėjas Simon Rifkaind pasisakė prieš įstatymo projektą, kaip „atstovas didelės dalies religinių pasaulietinių nuomonių, kurių laikosi, naudodami religinę terminologiją, dešinieji ir kairieji žydai.“ [Joint Hearings Before The Subcommittees Of The Committees On The Judiciary, 82nd Congress, First Session, On S. 716, H. R. 2379, And H. R. 2816. March 6-April 9, 1951.563].

Debatų eigoje jiems priešinosi kongresmenas iš Misisipės  Džonas Rankin, nežiūrint į didelį spaudimą, kas iš tikrųjų vyksta jo valstijoje: „Jie inkščia dėl diskriminacijos. Ar jūs žinote, kas iš tikrųjų yra diskriminuojamas? Baltieji Amerikos krikščionys, tie, kas sukūrė šitą naciją… Aš kalbu apie baltuosius  šiaurės ir pietų krikščionis… Komunizmas yra rasinis. Rasinė mažuma užgrobė valdžią Rusijoje ir visose nuo jos priklausomose valstybėse, tokiose kaip Lenkija, Čekoslovakija ir dauguma kitų, kurias aš galėčiau įvardinti“ (Kongreso stenograma, 23 balandžio 1952 metai) [Congressional Record, April 23, 1952. 4,320].

1965 metais Kongresas priėmė baigiamąjį imigracijos aktą, sutinkamai su tikslu, iškeltu žydų organizacijų 1880 metais. Jo rezultate 90% imigrantų tapo ne europiečiai. Po to, įtakingos žydų lobistinės organizacijos suruošė galutinį puolimą. Joms tai pavyko, nes 41 metai po 1924 metų žydų valdžia veržliai didėjo praktiškai visose Amerikos gyvenimo sferose. Taip 1951 metais senatorius Jakobas Jevits parašė straipsnį, pavadintą „Atverkime mūsų vartus“, [Javits, J. Let’s Open Our Gates. New York Times Magazine. July 8 1951, p.8, 33] ir kuris kvietė masinei ir neribojamai migracijai. Javitz ir kongresmenas Сeller suvaidino svarbią rolę priimant įstatymo projektą 1965 metais. 1956 metais, 9 metai prieš priimant imigracijos aktą Amerikos žydų kongresas siūlė pagrindines dalis įstatymo projekto ir šlovino prezidentą Eisenhower už: „drasą, parodytą keliant daugumą  liberalios imigracinės politikos idėjų, ir už tai, kad jis užėmė poziciją, kurią priimti iš pat pradžių reikalavo Amerikos žydų kongresas ir kiti žydų susivienijimai“ [Congress Weekly, Editorial of February 20, 1956, p.3] (kaip mes atsimenam, „kovinis generolas Eisenhower pilnai priklausė nuo septynių JAV przidentų(!) manipuliatoriaus Bernardo Baruch.

Priežastys, sukėlusios žydų kovą už imigracinius „Lydymo katilo“ įstatymus: „Dugnas svyla, o putos kyla į viršų“

Nuo ХХ amžiaus pradžios žydai darė viešus pareiškimus apie tai, kad multikultūralizmas ir įvairumas yra naudingi JAV, sumaniai maskuodami savo pačių strategiją.

Po priėmimo laisvos imigracijos statuso 1965 metais, tokie žydų autoriai kaip Naomi U. Cohen, rašė, kad žydus skatino vykdyti tokia politiką – „persekiojimai Rusijoje“ ir „šaltojo karo nelaimės“ Rytų Europoje, todėl „atidarymas migracijos į Vakarų valstybes tarnavo žydų interesams“ [Cohen, N. W. Not Free To Desist: The American Jewish Committee 1906-1966. Philadelphia: The Jewish Publication Society Of America, 1972]. Prie to žydų interesams tarnauja ir JAV užsienio politika, kadangi „labiausiai jautri žydų-užsieniečių problemoms“ [Cohen, N. W. Not Free To Desist:, p.342]. 

Žydai matė atviros migracinės Amerikos politikos homogeniškumo žlugimą ir sukūrimą „politinio pliuralizmo“ („persitvarkymas, viešumas“), kurie leidžia žydams klestėti. Tai patvirtina žydų autorius Hovardas Zachar savo monumentaliame veikale „Žydų istorija Amerikoje“, kur pažymi, kad griaudami vienybę ir sąryšį „pagrindinės nacijos“ žydai sustiprina savo vienybę: „ įteisintas išsaugojimas mažumos kultūros tarp daugumos-šeimininko, pliuralizmas funkcionuoja kaip intelektualinė atrama antros kartos išsilavinusiems žydams, palaiko juos ir jų labiausiais atkaklius kolektyvinius bandymus sunkios depresijos laiku ir antisemitizmo atgijimo, šoko metu, sukelto nacizmo ir Holokausto, iki pat sionizmo atsiradimo po Antrojo pasaulinio karo“ [Sachar, H. A History Of Jews In America. New York: Alfred A. Knopf, 1992, стр. 427].

Socialinis psicholigas Кevinas МаcDonald  knygoje „Žmonės, kurie apsigyvens kur tinkami“, nurodė, kad „etninis religinis pliuralizmas tarnauja žydijos interesams, kadangi… tampa sunkiu ir netgi neįmanomu gojams vystyti vieningas ryšio grupes, apjungtas savo opozicija judaizmui“ [MacDonald, К. В. (1994). A People That Shall Dwell Alone: Judaism As A Group Evolutionary Strategy. Westport, Connecticut: Praeger].

Savo knygoje „ Certain people: American Jews and Their Lives Today“, C.Silberman rašo, kad :“…žydai yra saugūs tiktai tokioje visuomenėje, kuri atstovaujama dideliu skaičiu įvairių santykių ir elgesio normų, taip pat kaip įvairumu religinių ir etninių grupių. Pavyzdžiui, nepalankumas homoseksualizmui sukelia tai, kad dauguma amerikiečių žydų palaiko „gėjų teises““. [Silberman, C. E.A Certain people: American Jews and Their Lives Today. New York: Summit Books, 1985].

Džonas Higham savo knygoje „Send These To Me: Immigrants in Urban Аmеriса“ (Atsiusk tai man: imigrantai urbanizuotoje Amerikoje), aiškiai parodo, kad žydų sponsoriaujami pakeitimai imigracinėje teisėje buvo pralaimėjimu „paprastų žmonių iš pietų ir vakarų“ [Higham , J. (1984). Send These To Me: Immigrants In Urban America. Baltimore: Johns Hopkins University Press].

Ištisus dešimtmečius prieš sienų atidarymą 1965 metais, grupės žydų teisuoliškai pareikšdavo apie tai, kad neturi būti jokios diskriminacijos, nukreiptos prieš bet kokią imigrantų grupę. Bet Ričardas Arens, Senato pakomitečio direktorius, kuris sudarė Volterio-Makarenos aktą, rodė į tai, kad tie patys žydai priešinasi priėmimui maždaug milijono arabų pabėgėlių, kurie šiuo metu gyvena stovyklose, po to kai jie buvo priversti persikelti iš Izraelio [Bennett, M.T., American Immigration Policies: A History. Washington, DC: Public Affairs Press, 1963, p. 18].

Organizuota žydija ne tiktai nori neleisti arabų pabėgėliams sugrįžti į savo namus Izraelyje, jie taip pat užkertą kelią jiems vykti į Jungtines Valstijas.

„Judėjimas už negrų teises“ ir šiandieninės jo pasekmės

Kaip mes pažymėjome anksčiau, Jakob Schiff, kaip finansinio kagalo atstovas, buvo tarp įsteigėjų Nacionalino spalvotųjų piliečių judėjimo (National Advancement for the Association of Coloured People – NAACP), įkurto 1909 metais kaip dalis kagalo strategijos piūdant tarpusavyje įvairias rases ir visuomenės segmentus. Kad skaldyti ir valdyti. Steigiamoji direktorių taryba turėjo savo gretose turėjo tik vieną juodaodį U.E.B.Diubua.

Hovardas Sachar „Amerikos žydų istorijoje“ rašo : „1914 metais profesorius Joel Elias Spingarn iš Kolumbijos universiteto tapo pirmininku NAACP ir pririnko į jo tarybą tokius žydų lyderius kaip Jacob Schiff, Jacob Billikopf (gimęs Vilniuje,1882 P.G.) ir rabinas Stephen Wise „Tarybos narių sąraše taip pat buvo Julius Rosenthal, Lillian Wald, rabiną Emile Hirsch, tuo metu kai tiktai 1920 metais į NAACP nutarė įtraukti pirmą juodaodį „nacionalinį sekretorių“ – James Weldon Johnson. Tuo pačiu kagalas tęsė manipuliavimą, kurdamas ir kontroliuodamas neva labdaringas organizacijas juodžiams ir kitoms mažumoms.

David Duke pažymi, kad tiktai žydai tarnavo NAACP nuo įkūrimo momento iki pat 1970-jų metų.  Noel Spingarn pakeitė šiame poste savo brolį Emeritus Joel, o po jo organizaciją valdė  Kivi Kaplan. Benjamin Houk tapo pagaliau pirmuoju juodaodžiu šios organizacijos prezidentu, bet publika jau mažai ką girdėjo apie NAACP „nacionalinį sekretorių“.

Todėl „lyderiai judėjimo už piliečių teises“ tokie kaip Jesse Jackson ir Alfred Sharton –tiktai keli vienetai tokių aktyvistų, esančių tarnyboje pas kagalą. Plius, žinoma – Barakas Obama.

To rezultate „kova už teises“ šiandien perėjo į rasizmo prieš baltus krikščionis stadiją. Bet ši „švytuoklė“ neišvengiamai turi „grįžti“ į kitą pusę“… Iš čia ir šaudymas į juoduosius JAV ir riaušės Fergiusone,- chaosas, sukurtas sionistinių judėjimų ir išpučiamas vietinių „judo-liberalų“.

Kokia naujo gaisro priežastis? Reikalas tame, kad Amerikos negrai išsiaiškino, kad būtent žydai buvo pagrindiniais vergų pirkliais Amerikoje (tarp kitko, kaip ir Chazarijoje, ir Europoje, ir Kryme, ir Kaukaze, ir Osmanų imperijoje), perveždami milijonus vergų iš Afrikos į Ameriką pagal trykampę prekybos schemą į savo pačių plantacijas…