Alius su premjeru padarė tą pačią nuodėmę

Į aukštuomenės kroniką vėl užsuko mūsų bičiulis ir bendravardis Alius. Jis buvo šiek tiek susijaudinęs ir įdegęs nuo saulės.

- Išėjo nepatogumas, - prisipažino. - Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų per spaudą...

- Kas, kas?.. - susidomėjome. Kaip tik rengėme naują aukštuomenės kroniką, bet neturėjome apie ką rašyti. Aukštuomenė atostogavo, kabinetai tuštėjo - visi išvažiavo ilsėtis į užsienius arba nusipirkti pigesnės mėsos.

- Taigi praeitą savaitę mudu su Algirdu nulėkėm pailsėti į Palangą. Algirdas baisiai dejavo, kad Lietuvoj viskas brangu. Jis yra buvęs ten ir ten, ir visur buvę pigu. Pamatęs lietuviškas kainas, Algirdas baisiai nustebo. Juk, įvedant eurą, kainos nei kiek neturėjo kilti, jis taip yra sakęs visiems, sykį vos nekirto lažybų, kad kainos tikrai nekils. Dabar žiūri - jos iš kažkur pakilę! Žmogus buvo taip susijaudinęs, kad sustojo po draudžiamu ženklu, o toks kvailys ėmė ir nufilmavo. Stovėjo po draudžiamu ženklu jis neilgai, minutę kitą, kol su žmona susikrovė daiktus. O dabar triukšmas didžiausias, per internetą paleistas filmukas, kad gerbiamo Algirdo mašina stovi po ženklu SUSTOTI DRAUDŽIAMA. Tarsi būtų nuo to apsivertusi žemė!

- Papuolė Algirdas? - pašokom nuo savo kėdžių ir iš džiaugsmo suplojom delnais. - Būtinai reikia rašyti!

reklama

Mums buvo aišku, kad Algirdas - tai tas iš opozicijos, kur amžinai varo ant mylimos rajono valdžios ir dar sapnuoja kažkokią korupciją. Niekada čia nebuvo jokios korupcijos, net žodžio to nežinojom, kol jis nepradėjo kibti dėl niekų. Ir štai pagaliau didžiajam teisybės apaštalui patys piliečiai prispaudė uodegą!

- Taip, Algirdas... - advokatavo Alius. - Manau, nereikėtų rašyti...

- Kaip nereikėtų, Aliau, kaip nereikėtų? - sakėme mes principingai. - Įstatymai rašomi ne tik mums, paprastiems piliečiams, bet ir pačiai valdžiai. O tie, kurie iš kitų reikalauja tvarkos, pirmiausia patys turi laikytis įstatymų. Tai kur tas Meiženis pakliuvo?

- Koks Meiženis? - Alius pastatė akis.

- Na, pats sakei: buvot su Algirdu nulėkę pailsėti į Palangą, Algirdo kišenei kainos buvę per aukštos, tai jis pasistatė ne ten mašiną...

- Tai Butkevičius pasistatė!..

- Kas?.. - išgirdę pavardę, nejučiomis pritūpėm.

- Matot, čia toks sutapimas, - ėmė porinti Alius. - Ir Algirdas Butkevičius su pačia, ir aš su sugyventine vienu metu buvome Palangoje. Tik aš nesiguodžiau niekam, kad mano kišenei Palanga yra per brangi. Prieš tai mes su sugyventine buvom nulėkę į Lenkiją, ten prisipirkom mėsos, dešrų, daržovių ir sūrių, o atvažiavę į Palangą, tai nė kojos nekėlėm į jokią kavinę. Įsikūrėm malkinėj pas tokią bobulę, tai ji leido kieme užsikurti portatyvinę dujinikę ir prasivirti daržovių sriubos su spirgais. O Algirdas turi valdišką mašiną, nuo Vilniaus iki Suvalkų visai netoli, bet kada galėtų palėkti ir apsipirkti. Jeigu tingi pats, tai juk turi kelis apsauginius, galėtų pasiųsti tuos, įdavęs raštelį, ko ir kiek... Bet jis žmogus nepraktiškas. Pirktų Lenkijoj - galėtų nesukti galvos dėl lietuviškų kainų. O jei Palanga per brangi premjero kišenei, galėtų važiuoti ilsėtis kur nors į Latviją, Lenkiją, Turkiją, kur važiuoja visi gudresni lietuviai. Girdėjau, kas važiuoja ilsėtis į Liepoją ar Ventspilį, gali įveikti latviškas kainas ir su savimi nesivežti pigesnio lenkiško maisto. Jeigu reikalai ir toliau šitaip dėliosis, gali taip atsitikti, kad Lietuvoj ilsėtis bei dirbti liks vienas premjeras ir aš...

reklama

Mes pasibaisėję klausėmės Aliaus kalbų ir negalėjom suprasti, į kokią lanką jis suka. Aną savaitę netyčia jis buvo pataikęs Šventojoj į konservatorių sąskrydį, tai nieko keisto, kad dabar Palangoj ėjo viena gatve su gerbiamu Algirdu ir skaitė kur nors jo interviu apie lietuviškas kainas. Visai gali būti, kad slampinėdamas pakiemiais, užmatė kur nors gerbiamo mūsų premjero mašiną, pastatytą po draudžiamu ženklu. Bet jeigu jis nori prakišti į spaudą savo niekingą nuotrauką...

- Aliau, nieko nebus! - įspėjom iškart. - Jeigu padarei tokią negerą nuotrauką, verčiau iš karto sudegink. Premjeras tau ne piemuo, kurį gali bausti kiekvienas policininkas. Ir jeigu padarė nedidelį nusižengimą, tai didelio daikto?.. Todėl visi, kurie norit pulti premjerą, pirmiau pasižiūrėkit į save pačius: ar patys laikotės visų taisyklių ir tų kvailų įstatymų, ar niekada nepažeidėt draudžiamo ženklo, ar kaip kitaip nenusikaltot valstybei ir tautai?..

- Aš taip ir sakau! - sušuko Alius. - Aš, karštas valdžios patriotas, noriu apginti premjerą! Juk mes, nuodėmingi piliečiai, nei kiek ne šventesni už premjerą. Štai aš, Alius Šakinis, su juo buvau vienoj Palangoj, ėjau tuo pačiu bulvaru, važiavau ta pačia gatve ir pažeidžiau draudžiamą ženklą toje pačioje vietoje. Kur buvo netyčia sustojęs premjeras, buvom sustoję ir mes, nes mums parūpo užmesti akį, kas tai per viešbutis ir kiek jis kainuoja. Kai užmetėm akį ir grįžom atgal, mūsų jau laukė patrulis.

Tai pasakęs, Alius ėmė neršti po kišenes.

- Štai, turiu įrodymą, - Alius iš kišenės ištraukė kažkokį popierių. - Aš padariau tą patį, ką gerbiamas mūsų premjeras!

Jis padėjo ant stalo žalsvą dokumentą. Tai buvo administracinės teisės pažeidimo protokolas.

- Tai mudu su gerbiamu Algirdu, - didžiavosi Alius. - Beveik tą pačią dieną... Man pylė už tai beveik šimtą eurų. Įdomu, kiek davė jam?..

- Aliau, baik, - numojom ranka. - Bene mūsų reikalas?

- Taigi. Pasimovė žmogus ant lietuviškų kainų ir dar tas ženklas... Gaila žmogaus.

Alius dar mindžiukavo prie kabineto durų.

- Jeigu jam tikrai problema su pinigais, o rudenį prakištų tuos rinkimus... - pasakė Alius, jau laikydamas durų rankeną. - Mano sugyventinė buvo Škotijoj, skynė braškes. Ten visai neblogai moka - turėjom už ką nuvažiuoti į Palangą. Taigi jeigu kas, ji pažįsta tą ūkininką, jam reikia kiaulių šėrėjo... Ji gali rekomenduoti.

- Aliau, Aliau! - sušukome choru. - To jau per daug!