Blaivybės taurė - ne Aliui

Skaidrus kaip liberalas, blaivus kaip konservatorius. Tai mūsų bičiulis Alius, šlapiu rankšluosčiu aprišta galva. Dešimt metų negėręs alaus ir dvidešimt metų neragavęs tauriųjų gėrimų, tokių kaip šampanas ir samagonas, jis po savatgalio vos gyvas grįžo kažkur iš pajūrio ir taip atsiduso, kad nuo alkoholio kvapo septynios musės krito negyvos, o aštuntoji girta atsitrenkė į šaldytuvą, kur blaivininkas Alius ieškojo gaivos.

- Aliau, kas atsitiko? - klausėme išsigandę.

- Naujas blaivybės etapas, - prisipažino jis. - Susidėjau su konservatoriais.

Anksčiau jis buvo susidėjęs su revizore Aldona, bet ta paėmė kyšį ir susidėjo su liberalais iš gretimo aštuonbučio. Alius dar dėjosi su gatvės kaimynais bendram kanalizacijos įvadui, bet kad dėtųsi su konservatoriais, tai buvo visai netikėta.

Tada jis pradėjo savo partinę istoriją:

- Šventojoj buvo žmonių, ėjau tenai, kur ėjo visi. Ten buvo parašyta ALUS, KIBINAS, MESAINIS ir ČEBUREKAS, viskas po eurą penkiasdešimt. Dar buvo kavos už eurą. Pradėjau nuo čebureko ir nuo kavos, prie tokio stalo buvo laisvos vietos. Nuvažiavau be didelio reikalo, tik šiaip, paslampinėti, o čia tokie draugiški žmonės ir kibinai neblogi. Kažkas pasiūlė išgerti už blaivią Lietuvą, o toks vyrukas iš dešinės pamerkė akį ir šliukštelėjo man į kavutę. Girdi, anūkas Gabrielius neleidžia, bet jei nematys, tai ir bėdos nebus. Aš pasakiau, kad 20 metų NE, o jis: "Mes čia visi už blaivybę". Po to išgėrėm už blaivią ir dorą tautą, trečią puodelį - už jaunimo blaivybę. Kava vis buvo su laipsniais, ir mane apėmė šitoks gerumas, tokia šiluma, kad pakilau nuo stalo ir nupirkau visiems alaus už 30 eurų. Tokios geros kompanijos aš nemačiau nuo tų laikų, kai dirbau krovoku spirito bazėje. O kai pabudau rytą, smėlio jau buvo pribirę ne tik į batus, net ir į piniginę. Šaltos bangos plakė į krantą, o šlapios kuopos dejavo nuo pagirių. Tada supratau, koks sunkus ir koks skausmingas konservatorių darbas. O kas kitas kovos už blaivybę? Kas, jeigu ne mes, jeigu ne konservatorių sąskrydis?..

reklama

- Aliau, iš kur tu ištraukei, kad tai konservatoriai? - išsigandom tokių Aliaus kalbų. - Nuvažiavai į Šventąją, pragėrei algą velniai žino su kuo, sulaužei blaivybės įžadus, o dabar varai ant gerbiamų konservatorių?

reklama

- Nieko aš nesulaužiau, - gynėsi Alius. - Aš pakilau į naują pakopą. Žinot, už ką mes gėrėm? Mes gėrėm labai konkrečiai. Tarkim, už tai, kad būtų apribotas alkoholio pardavimas, kad sekmadieniais alkoholis būtų parduodamas tik iki 15 valandos, kad kiekvienais metais alkoholio akcizai būtų didinamo po 20 procentų. "Alkoholį - tik specialiose parduotuvėse!" - pasiūliau aš, ir visas stalas norėjo su manimi susidaužti. Paskui atsistoję, kurie dar galėjom stovėti, nes gėrėm už konservatorių viziją, kad 2018 metais alkoholis būtų parduodamas tik nuo 10 iki 21 valandos. "Šalin sovietinį alkoholizmą!" - sušukau įsikarščiavęs, o mano kovos draugai susižavėję klausė, iš kokio aš skyriaus. Supratę, kad iš Šilalės, jie klausė, kaip mūsų Gudauskas, ar pakelia daug. Aš atsakiau: "Kiek reikės, tiek pakelsim! Dėl blaivybės, dėl blaivios Lietuvos!.."

Tai pasakęs, Alius pašoko nuo sofos, iškilmingai tarsi koks savanoris žengė per trobą, bet susiūbavo, susiėmė už galvos ir sudejavęs sėdo ant fotelio. Buvo matyti, kad jis tikrai papunkčiui gėrė už visą blaivybės programą.

Mes jam padavėm stiklinę šalto vandens.

- Aliau, tikrai eini į konservatorius? - klausėme išsigandę. Jautėme - žūva žmogus. Buvo žmogus kaip žmogus, o dabar - partijos kamščiatraukys?

Alius žiūrėjo į mus ir skausmingai tylėjo.

- Būtų gerai, bet... - tarė sunkiai galvodamas.

- Aliau, Aliau! - raginom mes. - Aliau, sakyk!..

- Kovoti galėčiau, bet pagirioti - ne! Galėčiau per naktį kelti taures už blaivybę, kartu su eiliniais ir vadovybe naikinti alkoholį, bet kitą dieną kentėti tokias kančias - ne man.

- Valio! - sušukome choru. - Alius - nebe partinis!

Kartu su mumis buvo apylinkės daktaras, jis taip ir užrašė į Aliaus kortelę: "Konservatoriaus darbas - ne Aliaus sveikatai".