Auksinis milijardas darda į bedugnę

Europa turi problemų. Didelių problemų. Analogiškų problemų turi ir Amerika. Visuose Vakaruose – didžiulės problemos. Užgriuvus ekonominiams sunkumams, socialiniams ir užsienio politikos nesklandumams, tarpusavyje besipešant elitams, vis labiau ryškėja visuomenės valdymo mašinos sutrikimai, keičiasi visuomenės nuotaikos ir troškimai.

Pačioje šimtmečio pradžioje Rusijoje, apibūdinant savą politinę sistemą, neretai buvo vartojami tokie žodžių junginiai kaip „suvereni demokratija“, ar tiesiog „valdoma demokratija“. Buvo turima galvoje, kad valdžia sukuria ir naudoja tam tikrus mechanizmus, kurių dėka galima manipuliuoti ir koreguoti visuomenės nuomonę ir elgesį, ypač tame, kas susiję su tiesiogine piliečių įtaka šalies politinei sistemai, t.y. su rinkimais.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo ir rusai spėjo suvokti, kad nieko antgamtiško toje ne visai demokratiškoje demokratijoje nėra, kad panašaus pobūdžio niuansų esama absoliučiai visose sistemose. Ir vienintelis Vakarų skirtumas yra tai, kad ten manipuliavimo visuomenės nuomone mechanizmas atidirbtas iki tobulumo – tiek ištobulintas, kad tų šalių gyventojai, skirtingai nei rusai, patys nesupranta, kas vyksta ir nuoširdžiai tiki politinio pasirinkimo laisve ir jų sistemos nepriekaištinga demokratija.

reklama

Realybėje gi vis gausėja liudijimų, kad toji sistema apsigaubė aktualiu „įpakavimu“, tačiau palikusi nepaliestą savo tikrąją esmę. Britų elitą iki šiol sudaro normanų užkariautojų palikuonis (tūkstantis metu, tarp kitko), o Florencijos turtuolių sąraše galime pamatyti tas pačias pavardes kaip ir prieš 600 metų, o amerikiečių ir kanadiečių politinio elito dinastijos pastaruoju metu tapo akivaizdžios – Bušai, Klintonai…

Tuo pat metu, žinoma, būtų neteisinga teigti, kad vakarietiška demokratija – grynai imitacinė sistema, apgaudinėjanti žmones, ne, XX amžius tapo Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojams, nežiūrint į visus kataklizmus ir katastrofas, tikru aukso amžiumi. Dar niekada žmonių masės negyveno taip gerai. Kelis dešimtmečius visuotinės gerovės visuomenė buvo ne mitas, o tikriausia realybė.

Problema slypi tame, kad šita realybė eina į pabaigą. Vidurinė klasė miršta, o visuomenės susisluoksniavimas tampa vis labiau akivaizdus. Visuotinės gerovės visuomenės pagrindų pagrindas – socialinė sistema – braška per visas siūles. Artėja prie nulio pinigai pensijoms, sveikatos apsaugai ir kitoms socialinėms kryptims. Migrantų Europoje problema čia tiesiog nedidelė vyšnelė ant torto.

Ir geriau jau nebebus. Tiktai blogiau.

Tuo pat metu senka politinės sistemos tvirtumo resursas. Daugumoje atvejų, nežiūrint į akivaizdų žmonių masių nuotaikos pasikeitimą, kol kas dar sekasi kontroliuoti situaciją. „Nacionalinis frontas“ su Marina Le Pen priešakyje nenumaldomai didina savo populiarumą Prancūzijoje, tačiau egzistuojanti gautų balsų transformavimo į realias pareigas ir postus sistema vis iš naujo ir iš naujo palieka šį sąjūdį už borto.

reklama

Visiškai neseniai Austrija sėkmingai suskaičiavo balsus, kuriuos rinkėjai atsiuntė paštu, dėl ko ultradešinysis euroskeptikas Norbertas Hoferis pralaimėjo keliomis procento dalimis eurooptimistui Aleksandrui van der Belenui. Problema ta, kad švytuoklė jau lekia ė priešingą pusę ir signalų, kad sistema darosi vis mažiau valdoma, gausėja.

Toks personažas kaip Donaldas Trampas paprasčiausiai negalėjo tapti realiu pretendentu į prezidentus amerikietiškoje sistemoje, kurioje „saugiklių“ funkcijas atlieka visa eilė mechanizmų, skirtų pašalinti nepriimtinas figūras, įskaitant fizinį likvidavimą. Tačiau jis vis labiau artėja prie prezidento posto, o ekspertai pradeda visiškai rimtai aptarinėti, kas atsitiks, jeigu jis visgi taps prezidentu.

Klestinti, liberali ir tolerantiška Olandija pasiuntė po velnių Ukrainą referendume dėl pastarosios asociacijos su ES. Sistema dabar pasitelkė biurokratinius mechanizmus, kad įveiktų šią problemą, tačiau tai nepanaikina fakto, kad masinis olandų smegenų plovimas ir „teisingų“ nuostatų brukimas nepadėjo pasiekti, kad jie „teisingai“ balsuotų. O ką jau kalbėti apie Brexit!

Aliarmą keliantys Vakarų isteblišmento propagandistai iš esmės yra teisūs: sisteminės krizės situacijoje liaudis gali priimti sprendimą, kuris baigsis katastrofiškomis pasekmėmis. Vokietijos, nuslydusios į nacizmą, pavyzdys čia visiškai vietoje.

Problema slypi tame, kad nėra geros alternatyvos. Vakarų elitas bijo, kad į valdžią ateis radikalūs populistai, kuriuos iš nevilties parems liaudis su lozungu: „Tegu susitelkia visi geri žmonės ir išžudo visus blogus!“

Tačiau pats elitas galvoja apie visiškai naujos socialinės-ekonominės sistemos įvedimą. Savo negailestingumu ši sistema artima feodalinei ir ankstyvojo kapitalizmo sistemoms. Taip kad vargu ar elitas gali tikėtis paramos paprastų žmonių tarpe.

Be to, reikia priminti, kad piktdžiugauti Rusijai dėl to tikrai nevertėtų. Mes sėdime toje pačioje valtyje kaip ir Vakarai, tegu pas mus tasai socialinės sistemos burbulas ir gerokai mažiau išpūstas.

Piktdžiugauti tokioje situacijoje galėtų nebent kokia Nigerija, Somalis ir kitos skurdžiausios ir nelaimingiausios pasaulio valstybės. Jos, kaip sakoma, gerai negyveno – tai ir nėra ko pradėti gerai gyventi, bet užtat galės stebėti, kaip per šimtmečius nutukęs auksinis milijardas grįžta į istorijos šiukšlyną, iš kurio kitados taip sunkiai išsikapstė.