6 pasibjaurėtini eksperimentai su vaikais

Ką, jeigu vardan žmonijos išgelbėjimo, tarkime, nuo vėžio, prireiks palikti keletą persigandusių vaikų laukiniame miške? O jeigu tai daroma tiesiog norint patenkinti mokslininkų smalsumą? Manote, atsakymas akivaizdus? Kai kurie mokslininkai nemato nieko blogo tame, kad mokslo labui bei "vardan humanizmo" galima ir pakankinti "savo artimą".

IŠVEŽTI VAIKUS Į MIŠKĄ IR SUPJUDYTI TARPUSAVYJE

1954 metais turkų psichologas Muzaferas Šerifas pagalvojo: o kas bus, jei paleisime dvi grupes vaikų į tolimą negyvenamą vietovę ir jas supjudysime tarpusavyje?

Nėra kitokio būdo patenkinti mokslinį smalsumą, kaip tiktai eksperimentas. Dėl to Šerifas surinko dvi grupes iš 11 paprastų 11 metų amžiaus vaikų kiekvienoje. Vaikai buvo įsitikinę, kad keliauja į vasaros palapinių stovyklą ir iš anksto mėgavosi trimis savaitėmis laipiojimo kalnais, žvejybos ir maudymosi.

Nė vienas iš jų nė neįsivaizdavo, kad tėvai jau pasirašė sutikimą dėl jų dalyvavimo Šerifo eksperimente ir kad egzistuoja dar viena nieko neįtarianti grupė bendraamžių, specialiai surinkta priešpriešai su jais.

Pirmą savaitę viskas ėjosi kuo puikiausiai, kadangi abi grupės laikėsi atskirai viena nuo kitos. Šis laikas buvo skirtas tam, kad susiklostytų santykiai kiekvienos grupės viduje. Ir vienur, ir kitur susiformavo tam tikra hierarchija, atsirado lyderiai ir buvo sugalvoti pavadinimai. Viena grupė pasivadino "Ereliais", o kita - "Barškuolėmis".

Ir štai tada kiekviena grupė pavirto "tikra komanda". Ereliams ir Barškuolėms buvo leista "atsitiktinai" sužinoti apie vieni kitų egzistavimą. Prasidėjo antras eksperimento etapas, kurio metu tyrinėtojai stengėsi įvairiais būdais sukurti konfliktines situacijas, o paskui stebėjo, kaip toli sieks priešiškumas.

Prasidėjo viskas nuo nekaltų žaidimų, tokių kaip krepšinis ir virvės traukimas. Nugalėtojams buvo įteikiami peiliai, o pralaimėtojai susilaukdavo įžeidinėjimų. Paskui tyrinėtojai sumaniai išplėtė ir pagilino konfliktus ir galiausiai suorganizavo vakarėlį, į kurį Erelius atvežė gerokai anksčiau.

reklama

Atvykusieji su pasitenkinimu suvalgė viską, ką rado skaniausio, palikę varžovams apgailėtinus likučius. Barškuolės įsižeidė ir pradėjo Erelius pravardžiuoti. Paskui sekė apsimėtymas lėkštėmis su maistu ir galiausiai viskas peraugo į pilno masto kautynes. Po viso to vaikai iš kiekvienos grupės įsiusdavo kiekvieną kartą, kai pamatydavo vieni kitus ir kiekvieną kartą stengėsi padaryti varžovams kokią nors kiaulystę.

Trumpiau tariant, Šerifui ir jo komandai per rekordišką laiką, mažiau kaip per tris savaites pasisekė paversti paprastus vienuolikamečius vaikus, neturinčius jokių elgesio problemų, minia agresyvių laukinių. Tegyvuoja mokslas!

UŽPROGRAMUOTI VAIKUS SMURTUI, O PASKUI PAKIŠTI JIEMS KLOUNĄ

Septinto dešimtmečio pradžioje psichologas Albertas Bandura nutarė išsiaiškinti, ar linkę vaikai imituoti suaugusių elgesį. Jis paėmė didžiulį pripučiamą klouną, kurį pavadino Bobo ir susuko filmą apie tai, kaip suaugusi teta ant jo rėkia, muša, spardo ir netgi daužo plaktuku. Paskui parodė tą video grupei iš 24 ikimokyklinukų. Antrai grupei parodė video be smurto, o trečiai išvis nieko nerodė.

Paskui visas tris grupes pakaitomis įleido į kambarį, kuriame buvo klounas Bobo, keli plaktukai ir netgi žaisliniai pistoletai, nors nė viename video jokių šaunamųjų ginklų nebuvo.

Vaikai, kurie žiūrėjo agresyvų video, negaišdami laiko ėmėsi vargšo Bobo kankinimų.

Vienas berniukas prikišo prie klouno galvos pistoletą ir ėmė šnabždėti kažką apie tai, su kokiu malonumu ištaškys jam smegenis:

Kitose dviejose grupėse nebuvo net užuominos apie agresiją.

Po to, kai Bandura išdėstė savo išvadas mokslo bendruomenei, atsirado nemažai skeptikų, kurie teigė, kad tai nieko neįrodo, kadangi guminė lėlė tam ir sugalvota, kad ją galima būtų spardyti.

Tada Bandura susuko filmą, kuriame buvo tyčiojamasi iš gyvo suaugusio žmogaus, aprengtu klounu, paskui surinko dar daugiau vaikų, parodė jiems savo šedevrą ir vėl suleido į kambarį pas dabar jau gyvą Bobo. Kaip dauguma jūsų jau suprato ir be jokių eksperimentų, vaikai ėmė įžeidinėti, spardyti ir mušti gyvą klouną lygiai kaip ir pirmą kartą.

Šį kartą Banduro tvirtinimo, kad vaikai imituoja suaugusių elgesį, niekas nebeginčijo.

EKSPERIMENTAS SU SULAUŽYTA LĖLE

Ajovos universiteto psichologai nutarė išsiaiškinti, kaip mažyliams užgimsta kaltės jausmas. Tuo tikslu jie atliko eksperimentą, kurį pavadino "Sulaužyta lėle".

Suaugęs žmogus parodydavo vaikui žaislą ir papasakodavo už širdies griebiančią istoriją apie tai, kokia toji lėlė nepaprasta, kiek daug su ja visko susiję ir kaip jis ją mylėjo, kai buvo dar visai mažas. Paskui atiduodavo žaislą vaikui, liepdamas elgti labai atsargiai.

Kai tik lėlė patekdavo vaikui į rankas, ji "sulūždavo", dėka specialaus mechanizmo. Suaugęs žmogus, pagal instrukciją, turėjo giliai atsidusti ir sėdėti, tylomis žvelgdamas į vaiką ištisą minutę.

Jūs įsivaizduokite vaiką, kuris sėdi mirtinoje tyloje, gręžiamas jūsų priekaištaujančio žvilgsnio, susigūžia, slepia akis, užsidengia rankomis galvą. Minutė, kuri išsitęsia iki begalybės...

Įdomu, kad vaikai, kurie, atrodytų, buvo traumuoti eksperimento su sulaužyta lėle labiausiai, sekančius penkis metus elgėsi kur kas pavyzdingiau. Galbūt eksperimentas išties išmokė juos sveiko kaltės jausmo. O gal tie vaikai jau nuo tada įsisąmonino, kad iš suaugusiųjų galima tikėtis kokių tik nori kiaulysčių.

APGAUTI MAŽYLĮ

Kai tik maži vaikai pradeda šliaužioti, jie iškart supranta, kad neverta leistis žemyn nuožulniais paviršiais, nes galima nusiristi ir skaudžiai užsigauti. Tačiau iš kur jie sužino, kad nukris, jei per visą savo gyvenimą nė karto negriuvo?

reklama

Ištirti šį fenomeną mokslininkų iš Kornelio universiteto Eleonoros Gibson ir Riardo Volko nuomone buvo galima tik pastūmėjus kūdikį link "siaubingos prarajos" krašto ir įtikinus šliaužti toliau.

Jie sumeistravo gudri konstrukciją iš skydų, padėtų ant storo stiklo. Paskui viskas buvo užmaskuota audiniu su atitinkamu piešiniu. Rezultate buvo gauta iliuzija, kad vietoje stiklo - tuščia erdvė iki pat grindų. Atrodytų, kas čia baisaus, jokio realaus pavojaus vaikui nėra.

Fizinės žalos šis eksperimentas vaikui, suprantama, negalėjo padaryti, tačiau...

Vaikus po vieną stūmė link "prarajos" krašto, o mamos iš kitos pusės stengėsi įtikinti juos peršliaužti stiklą. Kitaip sakant, mokslininkai iš kažkur pririnko motinų, kurios stengėsi įkalbėti savo kūdikius padaryti tai, ką šie laikė (ir teisingai darė) pražūtimi. Ir mažyliai turėjo apsirinkti - klausyti mamos ar pasikliauti savisaugos jausmu.

Tokiu būdu buvo išbandyti 36 vaikai, kurių amžius buvo 6-14 mėnesių. Tiktai trys iš jų peršliaužė per stiklą. Dauguma apsigręžė ir nuropojo šalin nuo mamų. Likusieji pratrūko verkti.

Nežiūrint į tai, kad dauguma mažylių neužkibo ant eksperimentatorių kabliuko, jie visgi buvo atsidūrę pernelyg arti "bedugnės" ir realioje situacijoje galėjo paprasčiausiai nukristi. Tai leido mokslininkams padaryti "sensacingą" išvadą, kad "vaikų negalima palikti ten, kur jie gali nukristi, nepriklausomai nuo to, kaip gerai jie gali nustatyti "prarajos" gylį".

Kas galėjo pagalvoti?!

PANAUDOTI NAŠLAIČIUS BŪSIMŲ MAMŲ TRENIRUOTĖMS

Tai nutiko tais tolimais laikais, kai mergaites siųsdavo į mokyklas tiktai tam, kad jos išmoktų namų ruošos ir namų ūkio gudrybių.

Kažkam į galvą šovė nuostabi idėja - rengti mergaites paaugles motinystei, pasitelkus gyvas vaizdines priemones - tikrus vaikus, likusius našlaičiais.

Pradedant maždaug 1920 metais, prieglaudos ėmė "skolinti" mokykloms šimtus vaikų, su kuriais galėjo praktikuotis jaunosios moksleivės. Vaikus laikė specialiose klasėse, į kurias per užsiėmimus įleisdavo po 8-12 "mamų".

Tikrieji vaikų vardai buvo laikomi paslaptyje, dėl to mergaitės sugalvodavo jiems pravardes, neretai ganėtinai įžeidžiančias. Po vienerių ar dviejų metų darbo "vaizdinės priemonės" buvo įvaikinamos. Programa veikė iki septinto dešimtmečio.

PAVERSTI SUŽALOTĄ PENĮ VISO GYVENIMO TRUKMĖS EKSPERIMENTU

Deividas Reimeris, kaip ir jo brolis dvynys, gimė 1965 metais Vinipege Kanadoje. Kai jam buvo aštuoni mėnesiai, tėvai atnešė kūdikį pas daktarą, kad tas padarytų apipjaustymą. Vietoje skalpelio daktaras kažkodėl nutarė pasinaudoti elektrokauteriu (prietaisas prideginimui elektros srove). Ir per procedūrą sudegino Deividui penį.

Tėvai, pasirengę viskam vardan savo vaikų laimės, paklausė gerbiamo daktaro patarimo. Tačiau, kaip paaiškėjo gerokai vėliau, vaiko gyvenimo kokybė daktarą jaudino mažiausiai, jis paprasčiausiai nenorėjo praleisti šanso atlikti mokslinį eksperimentą, kuris turėjo įrodyti, kad "būtent auklėjimas, o anaiptol ne gamta nulemia žmogaus genderinę saviidentifikaciją ir seksualinę orientaciją". Ta aplinkybė, kad Deividas turėjo brolį dvynį, suteikė daktaro manymu unikalią galimybę patvirtinti šią hipotezę.

Problema buvo ta, kad Deividas nė už ką nesutiko tapti Brenda. "Brenda" atsisakė nešioti sukneles ir buvo linkusi žaisti su mašinėlėmis ir brolio pistoletais, nekreipdama jokio dėmesio į savo lėles. Mokykloje ką pastoviai erzino už tai, kad ji kalbėjo ir elgėsi kaip berniukas.

Viltį praradę Brendos/Deivido tėvai vėl nuėjo pas daktarą, tačiau tas juos įtikino, kad vaikui tiesiog "sunkus amžius" ir netrukus viskas susitvarkys. Visą tą laiką daktaras publikavo mokslinius straipsnius apie savo eksperimentą, kurį laikė savo absoliučiu moksliniu triumfu.

O kai Deividas suaugo ir sužinojo teisybę, daktaras staiga nutraukė darbus ir liovėsi spausdinęsis. Porą dešimtmečių apie jį niekas nieko negirdėjo ir tik 1997 metais iš archyvų išplaukė dokumentai, liudijantys apie katastrofišką žalą, kurią jis padarė nelaimingam Deividui.

WWW