Įvadas į konspirologiją

Vienas geras mano pažįstamas neseniai pristatė mane savo draugams kaip „konspirologą“. Ar verta sakyti, kad po tokio pristatymo jokių rimtų pokalbių būti jau nebegalėjo?

Su tokia rekomendacija galima buvo juokauti, kalbėtis pusiau rimtai, tačiau rimtai ir realiai aptarti kažkokį klausimą buvo neįmanoma, kadangi masiniame prote gyvuoja įsitikinimas, kad bet kokia skirtinga nei visuotinai pripažinta įvykių interpretacija yra absurdiška.

Tačiau tokiame įsitikinime slypi net du prasmių sukeitimai. Pirmas dalykas – realybė yra tokia, kad istoriniai faktai visada buvo konstruojami. Ne dėl kažkokio sąmokslo ar mėginimo klaidinti – istoriškai faktas buvo interpretuojamas iš fakto stebėtojo pozicijos. Jeigu buvo du stebėtojai, atsirasdavo dvi interpretacijos. Netgi buitiniame lygmenyje auka ir kaltinamasis pasakos apie incidentą visiškai skirtingai. O visa pasaulio istorija – tai būtent tokių pačių įvairiausių incidentų sankaupa.

Mūsų gi laikais interpretacijos neretai susijusios su neslepiama ir atvira manipuliacija. Tarkime, Vakarų TV kanalai rodo riaušes, vykstančias Maskvos gatvėse, o tose gatvėse – palmės. Tokios grubios falsifikacijos negali nepareikalauti savarankiško nagrinėjimo.

reklama

Antras dalykas. Mėginimas interpretuoti faktus kitaip nei traktuoja „oficiali įvykių versija“ – tai ne konspirologija. Jeigu interpretacija pagrįsta šaltiniais, tai čia jau nebe „conspiracy“ – tai ir yra istorija, kuri visada yra ne kas kita, kaip interpretacija ir kitaip niekada nebuvo. „Konspiracija“ gi – tai paprastam žmogui nežinomos įvykių priežastys, šaltinių čia pateikti neįmanoma dėl to, kad jie paprasčiausiai neegzistuoja.

Reali politika neretai daroma už uždarų durų, dėl ko Ruzveltas 1943 metais nurodė Valstybės departamentui nepublikuoti Didžiojo Ketverto posėdžių 1919 metų Paryžiaus konferencijoje protokolų, kadangi „tokių įrašų negalima saugoti ir, juo labiau, viešinti“.

Šia prasme konspirologijos klasiku galima laikyti Gtasė d’Orsė, kuris aprašinėja neregimus istorijos mechanizmus kaip paramasoniškų ordinų tarpusavio kovą. Tačiau jo įvykių interpretacijos pagrįstos slaptomis prasmėmis ir jis nepaaiškina, iš kur sėmėsi informacijos, kodėl ją reikia traktuoti vienais ar kitaip.

Gaunasi, kad mėginimas savarankiškai susieti įvykius tarpusavyje, remiantis visuotinai prieinama informacija – tai bene vienintelis būdas suvokti, kas vyksta, nes šiuolaikiniame pasaulyje nėra suinteresuotų tuo, kad visuomenei būtų pateiktas realus paveikslas. Priešingai, egzistuoja tendencija tą tikrąjį vaizdą slėpti ir štai kodėl.

Konspirologija susitelkusi ieškoti užslėptų istorijos mechanizmų, tačiau realiai tie mechanizmai yra akivaizdūs, jeigu pažvelgsime į juos istoriniu aspektu. Kiekvienam studentui, kuris mokosi finansiniame universitete, paaiškina, kad rinka natūraliai savaime monopolizuojasi ir tam niekas lyg ir neprieštarauja.

Pasaulis globalizuotas, vadinasi, finansiniu požiūriu tai yra uždara sistema, kur vieno objekto uždarbis tampa kito objekto nuostoliu – pastarasis objektas, dalyvaudamas prekių mainuose, bus priverstas prašyti finansinių resursų iš to, kuris pirmas užsidirbo arba iš banko, užstatydamas jam savo aktyvus.

reklama

Monopolizacijos procesas vyks itin greitai, jeigu žaidime dalyvaus bankas su neribotais emisijos resursais, toks kaip FRS Amerikoje. Anksčiau ar vėliau uždara sistema pavirs monopolija, ką ir patvirtino šveicarų grupės, vadovaujamos Džeimso Glaterfelderio atliktas tyrimas. Išanalizavę 37 milijonus firmų ir investorių, įtrauktų į duomenų bazę Orbis 2007, mokslininkai nustatė, kad 60% pasaulinio produkto kontroliuoja „branduolys“, kurį sudaro viso labo 147 transnacionalinės korporacijos. 75% iš jų – tai bankai ir kitos, finansinės įstaigos.

Nejaugi kalba eina apie pasaulinį elitą? Paprastai tokiu momentu sakoma, kad jeigu toks elitas egzistuotų, tai niekad nesugebėtų tarpusavyje susitarti,.

Tačiau taip negalvoja Džonas Nešas, matematikas, kuris tapo filmo „Proto žaidimai“ prototipu. Jis tapo Nobelio laureatu už tai, kad sukūrė žaidimų teorijos mokslinius pagrindus ir savo darbe apie žaidėjų elgesį oligopolinėse rinkose įrodė, kad monopolijos yra linkusios susitarti, o ne naikinti vieną kitą konkurencinėje kovoje.

Tikroji konkurencinės kovos istorija – tai kartelinių susitarimų istorija. O tokių susitarimų detalės, kaip taisyklė, pasilieka derybų užkulisiuose. Taip taip, pasauliniai užkulisiai. Šiuolaikinė sociologija nepelnytai ignoruoja elitų fenomeną, o juk šiuolaikiniai elitų atstovai – tai tiesioginė pasaulinės rinkos monopolizavimo pasekmė.

Karlo Markso kapitalizmas sutilpo gamybinių santykių rėmuose ir tai buvo teisinga XIX amžiuje. Tačiau monopolizavęs rinką, kapitalizmas išėjo už grynos ekonomikos ribų ir tęsė monopolizavimą masinės informacijos, mokslo, meno srityse, palaipsniui paversdamas šias sferas nuosavais instrumentais.

Italų ekonomistas Paretis skiriamuoju elito bruožu laiko sugebėjimą keisti visuomenę, vartojant prievartą arba „įtikinėti, manipuliuojant žmogiškomis emocijomis“. Elitus Paretis skirstė į tiesiogiai dalyvaujančius valdyme ir į tuos, kurie realizuoja pokyčius meno ar mokslo sferoje.

Pastaruosius jis priskiria taip vadinamam „nevaldančiam elitui“, kurio dalimi greičiausiai laikė save ir Nobelio laureatas Bertranas Raselas, kuris manė, kad nors „mokslais bus kruopščiai užsiimama, tačiau priėjimą prie jų turės tik valdančios klasės atstovai“.

Prasčiokai nežinos, kaip formuojami jų įsitikinimai? Kodėl Standart Oil dalyvavimas II Pasauliniame kare Vokietijos pusėje nėra visuotinai žinomas faktas? Todėl, kad pirmuosius pinigus rašomai II Pasaulinio karo istorijai paaukojo Rokfelerių fondas ir dėl to „konspirologija“ belieka iš esmės vieninteliu būdu, kurio dėka galima susigaudyti realiame įvykių vaizde.