Marselio rajono meras Stefanas Revje: jeigu nesustabdysime migrantų – Prancūzijai galas

Specialioji KP korespondentė Darja Aslamova kalbėjo su žmogumi, kuris kiekvieną dieną savo asmenine patirtimi įsitikina, kad didžioji Europos valstybė vis labiau praranda savo identitetą.

– Mademuazele, jums nereikia hašišo?

Aš einu Marselio krantine, mosuodama vėduokle nuo karščio ir besigindama ja nuo kimbančių arabų, pas kuriuos kišenės prikimštos šlamšto bet kokiam skoniui. Restoranuose šliaužioja didžiuliai lėti tarakonai. Žymioje beiabes sriuboje visada plaukioja kieno nors juodas plaukas. Pietūs, nieko nepadarysi.

Mano vietiniai pažįstami įtikinamai rekomenduoja man nusiimti auksinę grandinėlę nuo kaklo ir išsegti briliantus iš ausų.

– Taigi jie netikri, – nuoširdžiai sakau aš.

– Bet ausys tai pas tave tikros. Tau reikia, kad koks nors nepilnametis niekšas išplėštų tavo „briliantus“ kartu su ausimis?

Į milžinišką arabišką kvartalą tiesiog miesto centre aš vykstu be rankinės, su foto aparatu ir be dokumentų. Kišenėje — 20 eurų ir paso kopija.

– Nedidelę sumą paimk. Jeigu plėš, duok jiems ką nors, nes užpyks. Paso kopiją nepamiršk. – Policininkas? – klausiu aš.

– Kokie policininkai? Jų ten niekada nebuvo. Bet jei nutrėkš, tai nors kūną atpažins. O tai gulėsi mėnesių mėnesius vietiniame morge, neatpažinta, jauna ir graži. Nesukurk problemų savo konsulatui.

IDEOLOGIJA NUGALĖJO REALYBĘ

Arabų kvartale į mane žiūri susidomėję, bet neliečia. Aš šviečiu idiotiška šypsena turisto, per klaidą užklydusia ne ten. Visur tiekia chalelinį valgį, už staliukų kavinėje sėdi afrikiečių senės su didžiuliais gėlėtais tiurbanais ant galvų. Priešais uždarytą puikią krikščionišką šventyklą domininkonų gatvėje vyksta energinga prekyba talismanais nuo blogos akies ir musulmoniškais rožančiais.

Aikštės centre kyla puiki romaniško stiliaus triumfo arka. Aš — vienintelė turistė. Aplink arką šlaistosi nėščios musulmonų matronos apsirengusios burkomis, stumiančios prieš save vežimėlius, o greta sukinėjasi jų vyresni vaikai. (Tai jums ne baltųjų kvartalai, kur prancūzės vedžioja vakarais mažus sterilizuotus šuniukus.) Viskas iki skausmo primena sceną iš kokio nors istorinio filmo: Roma, užgrobta barbarų. Pas šią arką — du galimi likimai. Vienas — visai liūdnas. Kada musulmonai užgrobs valdžią, ją tiesiog susprogdins, kaip stabmeldystės simbolį. (Prisiminkite Budą ir talibus). Kita — labiau perspektyvi. (Arabų mokyklose vaikus mokins, kad šią arką pastatė arabai. Aš ne juokauju! Kosove albanų mokyklose mokytojai į vaikiškas galvas kala, kad puikūs serbų vienuolynai — tai albanų architektūros šedevrai, o po to juos užgrobė piktieji serbai).

Nėščių arabų moterų skaičius su išperintais jau vaikais primena milžinišką naujų prancūziškų piliečių gamybos fabriką. Pats pelningiausias verslas Prancūzijoje. Keturi vaikai užtikrina motinai geras pajamas iš valstybės, nemokamą medicinos draudimą, nemokamą mokslą ir daugybę nuolaidų. Ir jeigu koks nors su sergančia galva paauglys susisprogdins šaukdamas „Allach akbar“, mamytę su vaikučiais niekas neišdrįs paliesti. Jie gi prancūzai! Tai tokia jiems psichologinė trauma!

reklama

Aš leidžiuosi į uostą, kur gatves kontroliuoja rūstūs, iki dantų ginkluoti kareiiviai. Kaip malonu, kada tave gina!

– Tai teatras! Cirkas! Piliečiams sudaro apgaulingą saugumo jausmą, – su pajuoka sako regioninis partijos „Nacionalinis frontas“ lyderis ir septintojo Marselio rajono meras Stefanas Revje. – Šie kareiviai neturi teisės net patikrinti jūsų rankinę, aš jau nekalbu apie teisę jus areštuoti ir panaudoti ginklą. Jie negali liesti civilių, jeigu greta jų nėra teismo policijos karininko. Tai spektaklis turistams, kad jie nepanikuotų ir leistų savo pinigus Prancūzijoje. Pas mus nėra nei politinės valios, kad ginti savo šalį. „Patriotas“ Sarkozi, žaisdamas nacionalisto raumenimis, būdamas vidaus reikalų ministru, atleido iš policijos ir žandarmerijos 12500 žmonių. Neva, Prancūzija — saugi šalis. Tai rimta žala! Pas mus trūksta kareivių, policininkų ir ginklų. O tie, kas juos turi, neturi teisės jų panaudoti be ypatingo leidimo. Todėl policininkai per dežuravimą žaidžia telefoninius žaidimus.

– Ar galima pasakyti, kad Prancūzija yra karo stovyje?

– Taip, bet tai ne klasikinis karas, kada priešo armija dėvi uniformą ir yra gerai identifikuota. Tai kitas karo stilius. Mes turime priešus, kurių mes nematome iki to momento, kol jie įvikdys teroro aktą. Ir jeigu mes tokiame kare, mes turime turėti atitinkamus kovos instrumentus, – ir ne tiktai iš karinio, bet visų pirma iš juridinio požiūrio taško – kurių mes neturime.

– Ar tai galima pavadinti pilietiniu karu?

– Ne. Tai karas tarp prancūzų ir „franko-quelquechose” (tiesioginis vertimas „prancūzai ir kas tai dar“, bet iš literatūrinio požiūrio taško „taip vadinami prancūzai“. -D.A.). Ir man kiekvienas „ne visai prancūzas“ po įvykdyto teroro akto arba nužudymo praranda teisę vadintis šios šalies piliečiu.

– Bet Nicoje tai buvo net ne prancūzas, o tunisietis turintis leidimą gyventi. Kodėl jo neišvijo po smulkių vagysčių ir muštynių?

– Jūs „žmogaus teisių“ šalyje, – su ironija sako mesje Ravje. – Ši prancūziška „laisvės, lygybės, brolybės“ tradicija paliko absoliučiai laisvą erdvę terorizmui. Ideologija laimėjo prieš realybę. Taip, teroristas buvo Tuniso piliečiu, bet jis pakliuvo po įstatymu mūsų „veislinio patrioto“ Sarkozi. Šis įstatymas draudžia išvyti iš šalies užsienio piliečius, įvykdžiusius teisės pažeidimą, kurie turi Prancūzijoje gimines ir šeimą (tunisietis turėjo vaikų). Bendrai, ypatingai sunku atimti leidimą gyventi pas bet kurį musulmoną. Jeigu jis užkietėjęs recidyvistas, bet jo vaikai mokosi prancūziškoje mokykloje, jis – neliečiamasis. Mes žymiai labiau rūpinamės dėl nusikaltėlių šeimų jausmų, negu dėl jų aukų šeimų. Tai ideologinis klausimas, kurio šaknys glūdi prancūzų revoliucijoje ir Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Štai šitas svarbus žodis „pilietis“ nelauktai išnyko iš deklaracijos. Liko tiktai žmogaus teisės, bet ne jo pareigos.

Aš senatorius, ir vieną kartą dalyvavau Senato posėdyje dėl sirų pabėgėlių priėmimo į Prancūziją sąlygų. Jūs supraskite: nebuvo svarstomas klausimas ar juos priimti ar ne. Panašus klausimas net nebuvo svarstomas! Senatas svarstė temą, kaip sirams suteikti geriausias sąlygas. Aš tada paklausiau vidaus reikalų ministro, kodėl mes neuždarom mūsų sienų nuo pabėgėlių srauto, tarp kurių daug teroristų. Jis man atsakė kiek iš aukšto, kad, neva, pabėgėlių priėmimo į Prancūziją tradicijų ištakos yra nuo 1793 metų, nuo Prancūzų revoliucijos. Aš buvau šokiruotas. Aš kalbėjau su juo apie 2016 metus, kad Prancūzija nesugeba aprūpinti pašalpomis, medicinos draudimu, mokyklomis, nemokamais butais milijonus žmonių, kad mūsų pačių piliečiai šąla. O jis iš aukšto postringavo apie Prancūzų revoliuciją. Mes žmonės iš skirtingų šimtmečių.

SVETIMAIS RŪPINASI – SAVUS SKRIAUDŽIA

– Mane stebina MIP reakcija! – piktinuosi aš. – Niekas nekaltina Nicos vietos valdžios arba vietos policijos, nesugebėjusios užtikrinti saugumą pagrindinės nacionalinės šventės metu. Prancūziškuose laikraščiuose gražūs atsiliepimai apie nelaimingus žuvusius musulmonus pirmuosiuose puslapiuose, toliau, kiek smulkiau, eina prancūzai, na, o užsieniečiai iš viso nieką nedomina. Ir tai tuo metu, kai vien tiktai rusų žuvo penki žmonės, ir du skaitomi žuvusiais be žinios.

– Jūs supraskite, šioje šalyje niekas už nieką neatsako. Visi pridengia vienas kitą. Kodėl? Paaiškinsiu. Mūsų politinis elitas — uždaras ratas, į kurį neįmanoma prasiskverbti žmogui iš šalies: tai nesibaigiantis verpetas vienų ir tų pačių žmonių. Net dešinieji, laimėję rinkimus, nedelsiant tampa kairiaisiais. Pavyzdžiui, „dešinysis“ Sarkozi buvo Širako policijos ministru, o, atėjęs į valdžią, kratydamas prancūziška vėliava, paėmė pas save į užsienio reikalų ministrus „ikrų kairįjį“ Bernarą Kušnerį. („Ikrų kairiaisiais“ Prancūzijoje vadina sėkmingus turtingus žmones, mėgstančius prabangios vakarienės kalbėti metu apie socialinį teisingumą. – Aut.) Politinė klasė glaudžiai susijusi su media-elitu, ir jis nesikeičia! Tai vienas ir tas pats tusas. Dėl ideologijos politinė klasė atskirta nuo realybės ir nuo paprastos liaudies. Jeigu įstatymams paklusnus prancūzas, kuris moka mokesčius, pamirš prisisegti mašinoje arba, pavyzdžiui, viršys greitį, jį užkankins baudomis. Užtai išsigimėliui-narkodileriui, atvykusiam, pavyzdžiui iš Maroko, duos antrą, ir trečią, ir ketvirtą šansą, o jo advokatas raudos teisme.

(Vienintelis atvejis, kada aš stebėjau puikiai įvykdytą operaciją, – mano pačios sulaikymas trimis žandarais kažkokiame dulkėtame prancūziškame miestelyje. Iš pradžių aš nusprendžiau, kad jie ieško teroristų. Po to paaiškėjo, kad aš tiesiog pamiršau prisisegti diržą. Jie perskaitė man griežtą dvidešimties minučių kalbą prancūziškai, kas visiškai beprasmiška, nes aš žinau tiktai vieną prancūzišką frazę — c’il vous plait une coupe de champagne („bokalą šampano, prašau“). O po to aš 20 minučių jiems aiškinau angliškai, kad atsisegiau prieš minutę, kad pasiklausti pas kokią nors tetą kelio į Marselį. Todėl kad užėjusi užkasti į kavinę, palikau navigatorių ant sėdynės ir po gausaus valgio atsisėdau ant vargšo navigatoriaus tiesiog užpakaliu, nulauždama laidą. Ir tai jau antras navigatorius per mėnesį, numiręs tokia negarbinga mirtimi. Be to ne mano, o mašiną arendavusios kompanijos. Ir visa tai man kainuos kapeikėlę. Čia aš pravirkau ir pakišau panosėn apstulbusiems policininkams sulaužytą savo navigatorių. Iš jų tolimesnės kalbos aš supratau, kad turiu užmokėti 90 eurų baudą, bet tebūnie taip, mane rimtai perspėja ir paleidžia taikiai.)

reklama

AR PRABUS PRANCŪZIJA?

Bet grįžkime prie interviu:

– Aš buvau įsitikinusi, kad praėjusiais metais „Nacionalinis frontas“ laimės regioninius rinkimus. Kas įvyko ne taip tarp pirmu ir antru turu?

– Kada mūsų kandidatai laimėjo pirmą turą, į darbą įsijungė visa media, politinė, religinė, sindikatų sistema, – aiškna mesjė Ravje. – Pajungė profsąjungas, verslą ir netgi nacionalinį švietimą. Visa valdžios sistema sukilo prieš mus. Media ėmė kviesti „taip vadinamus prancūzus“, kurie nebalsavo pirmame raunde, nedelsiant atvykti į rinkimus. Neva, jeigu mūsų partija ateis į valdžią, visus arabus ir afrikiečius išsiųs atgal į tėvynę. Prancūzijos premjeras Manuelis Valsas padarė iškilmingą pareiškimą: jeigu „Nacionalinis frontas“ laimės, mūsų laukia pilietinis karas. Baimė mobilizavo žmones, ir antrą raundą mes pralaimėjom. Visas elitas sukilo prieš mus.

– Aš daugiau negirdžiu iš vedančiųjų politikų kalbų apie musulmonų integraciją. Ką, idėja žlugo?

– Su triukšmu. Atvykėlių skaičius toks didelis, kad neįmanoma jų integruoti. Dabar nauja madinga fiškė: mes turime gerbti vieni kitų kultūrinius skirtumus. Pastebėjote skirtumą tarp integracijos ir „skirtumų pagarbos“? Jis milžiniškas! Dabar mes kalbame apie „taikų sugyvenimą“. Migrantai visai neprivalo mokytis prancūzų kalbos arba perimti prancūzų kultūrą ir tradicijas. Ne, jie gali daryti, ką nori, ir nėra nieko mums įsipareigoję. O mes, tikrieji prancūzai, privalome gerbti jų „nepanašumą“.

Prancūzija gali greitai tapti kolonija savo buvusių kolonijų. Ir tai karti tiesa. Šalis su turtinga europine kultūra turi priimti svetimųjų tradicijas. Todėl kad buvę užsieniečiai tapo Prancūzijos piliečiais, o, reiškia, rinkėjais. Jie reikalauja sau mečečių, atskirą švietimo sistemą berniukams ir mergaitėms, chalelinį maistą mokyklose, chidžabus, baseinus vyrams ir moterims, oficialias musulmonų šventes mūsų kalendoriuje. Tai yra mes turime gyventi kaip jie, o ne jie, kaip mes“.

– Reiškia, musulmonai integruoja jus?

– Taip ir yra.

– Kiek jų bendrai Prancūzijoje? Jau dešimt metų aš girdžiu skaičių „keturi milijonai“, kuriuos MIP kartoja kaip mantrą.

– Pas mus nėra statistikos. Jūs negalite klausti žmonių dėl jų tikėjimo. Tai neteisėta. Vienas arabų politikas Azuz Bgag ne taip senai pareiškė, kad Prancūzijoje gyvena dvidešimt milijonų musulmonų! Jis turi tam teisę, nes jis arabas. Jo niekas nekaltina rasizmu. Metų metus laikraščiai Provanse metų pabaigoje pranešdavo, koks pats populiariausias naujagimių vardas. Kelis metus iš eilės laimėdavo vardas Muchamedas, ir dabar laikraščiai užsičiaupė. Populiari rubrika dingo. Jie nori paslėpti teisybę. Pakanka pažiūrėti į pradines mokyklas mano rajone, kur 80 procentai vaikų – arabai.

– Jūs optimistas?

Mano pokalbininko akys darosi liūdnos.

– Pasiremdamas realybe, faktais, aš didelis optimistas. Kalbėkime tiesiai: tai galas. Migracijos fenomenas tampa negrįžtamu: mūsų akyse viena populiacija keičia kitą. Bet kaip politikas, aš privalau būti optimistu. Aš noriu tikėti, kad mūsų tauta prabus. Jei aš netikėčiau, senai jau supakuočiau čemodanus ir paprašyčiau politinio prieglobsčio Rusijoje. (Karčiai juokiasi) Putinas kažkada „merkė teroristus klozete“. Ir teisingai darė. Su barbarais mes turime elgtis būtent taip, kaip jie to nusipelno. Bet laikas dirba prieš mus. Jeigu mes nesustabdysime migrantų, Prancūzijos laukia Kosovo likimas.

VIETOJE EPILOGO

Aš išeinu iš merijos po interviu į karštą ir slegiantį Marselio vakarą. Aš klausiu mero, ar galima pavakarieniauti užkandinėje priešais.

– Na, nežinau, koks ten maistas, bet jei jums reikalingi narkotikai, jie tuo garsėja visame rajone.

Vietinis arabas apsauginis, neblogai plepantis angliškai, iškviečia man taksi. Jis užleidžia man savo kėdę ir sako:

– Sėskitės. Pasakė, kad taksi atvyks po dešimties minučių. Marselietišku supratimu, po valandos.

Mes pasaulietiškai kalbamės apie gražią bažnyčią, prisiglaudusią prie merijos.

– Ji visada uždaryta? – klausiu aš.

– Praktiškai visada. Prancūzai prarado tikėjimą. Kada žmogaus širdyje nėra Dievo, tada ten ateina… kaip tai?

– Šeitanas? – sufleruoju aš. Apsauginis juokiasi:

– Tikrai. Jūs žinote arabiškus žodžius? Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu su jumis kalbėtis, nes jūs rusė ir stačiatikė. Juk tiesa?

– Taip, bet jūs tai musulmonas.

– „Teisingai, aš iš Alžyro. Bet jūs tikintis žmogus, o, reiškia, mes ne svetimi. Prancūzai man žymiai svetimesni. Aš turiu tris vaikus. Bet kada mano žmona atvažiavo į Marselį ir pažiūrėjo į čionykštį gyvenimą, tai pasiėmė visus tris atgal. Kuo jie išaugs? Narkomanais arba žudikais? Geografiją ir matematiką mano vaikai gali išmokti ir Alžyro mokykloje. O štai žmogiškos vertybės čia jiems nepasiekiamos. Mano žmona tiesiai pasakė: čia mokyklose moko vaikus ne klausyti tėvų, ne gerbti senus, ne ginti jaunesnius ir ne tikėti į Dievą. Tai laukiniai žmonės. O štai jūs, tikite į Putiną?

Aš juokiuosi:

– Putinas ne Dievas, kad į jį tikėti. Bet aš už jį balsavau.

– Teisingai! – pas apsauginį šviesesnis veidas.

– Be Rusijos pasaulis jau pasinertų į kruviną chaosą, nes ji sukuria balansą atasvarą amerikiečiams. Aš taip didžiuojuosi rusais už tai, ką jie daro Sirijoje. Rusija — vienintelė šalis, kuri kovoja su teroristais. Perduokite rusams nuo manęs palaiminimą. Dievas jus apgins. Kalbu jums tai, kaip musulmonas.

http://www.kompravda.eu/daily/26559.7/3575451/

Vertė Algimantas Lebionka