Amžių karas

Informacinis karas – tai valdymo struktūrų projektas, tobulinamas jau keletą amžių, dar vadinamas psichologiniu arba tinkliniu karu. Pasitelkiant informacinį karą, istoriniai procesai buvo pasukti ta kryptimi, kuri teikė naudos valdantiesiems. Psichologinio karo užuominų galime aptikti jau 6 a. pr. Kr. Kinijos karo stratego Sun Tzu veikloje. Labiau gilintis į šią sritį pradėta dar 500 m. pr. Kr.. Graikijoje, tuometiniai oratoriai naudojo psichologinius triukus, siekdami įtikinti klausytoją visai nebūta ar iš dalies pramanyta informacija. Kariaujant informacinį karą, kaip priemonę nugalėti, suklaidinti priešą naudojo Mongolijos Čingischanas ir Prūsijos karvedžiai. Ypač susidomėta informaciniu karu buvo po pirmojo pasaulinio. Vienas iš labiausiai pasižymėjusių atstovų – A.Hitleris kare prieš D.Britaniją. Jis įkūrė informacinio karo instituciją bei paskyrė propagandos ministrą – J. Gebelsą. Plečiantis technologijų įtakai žmonių gyvenime, tiesiogiai išaugo ir informacinio karo galimybės, sklaida. Antrojo pasaulinio karo metu D.Britanijoje taip pat jau veikė propagandos variklis. Viena iš sudedamųjų propagandos skleidimo dalių buvo ne kas kitas, o radijo stotys. Panaudoti labai stiprūs radijo siųstuvai, transliacijas galėjo girdėti žmonės visoje Europoje. Taip britai ištobulino informacinio karo techniką, sukūrė nemažai manipuliacijos metodų. Iki to laiko, informacinis karas buvo traktuojamas kaip politinis arba propagandinis karas ir tik 1920 m., britų generolas F.Ch Fulleris, pirmą kartą pavartojo psichologinio karo sąvoką. Pagaliau ši karo technika pripažinta kaip būdas paveikti visuomenės pasąmonę, požiūrį ir elgesį, naudojant manipuliacijas informacija.

reklama

Šiuolaikinis informacinis karas yra skirstomas į technologinį ir humanitarinį. Humanitarinė dalis aprėpia kultūrą, mokslą, ideologiją, meną. Dažniausiai įgyvendinant humanitarinę informacinio karo dalį būna organizuojami renginiai, projektai, tobulinami valstybiniai televizijos kanalai, radijo laidos, spauda. Technologinė dalis išskirtinai pasižymi politinių ir visuomeninių struktūrų griovimu.

Aksominė revoliucija

Politikos perversmas, nepasitelkiant agresijos ar ginklo, vadinamas aksomine revoliucija. Jos metodus 20 a. 9 deš. sukūrė Džinas Šarpas, pasinaudodamas informacinio karo idėja. Aksominė revoliucija išsiskiria tuo, jog būtent jos įvykdymui yra naudojama informacija, įtikinėjimas. Taip yra užtikrinamos normos tarptautiniuose santykiuose. Palaikymas, teritorijos, bendradarbiavimas tokiu atveju vyksta gana sklandžiai, šalys atlieka joms paskirtą rolę ir nesipriešina dominuojančiai valstybei. Pageidaujami rezultatai gaunami be prievartos.

Naujausiomis kariavimo technologijomis ypač pasižymi Amerika. Projekcijos pagrindą sudaro socialiniai tinklai. Pati visuomenė yra įtraukiama į karą. Jos tarpe paskleidžiama neigiama nuomonė, informacija apie tam tikrą valdžios instituciją, asmenį. Laikui bėgant asmuo/institucija yra pasmerkiama, jam daromas spaudimas, priverčia palikti turimą postą, pareigybes. Sociumas, nesuprasdamas to, įsitraukia į informacinį karą ir panaudoja svarbiausią, greičiausiai sklindantį ir galingiausią ginklą – informaciją. Yra teigiama, kad Amerikoje gimusi Aksominės revoliucijos teorija yra taikoma ir šiandieną, norint sukurti geopolitiškai paklusnią terpę ir užtikrinti valstybės dominavimą pasaulyje.

Strategijos ir manipuliacijos

Informacinis karas palaipsniui tampa ne tik valstybės vykdoma politika, bet pasiekia ir internetinius tinklus, įsilaužimus į informacines sistemas, taip pat ir virusų kūrimą. Paprastai yra pasitelkiamos kelios strategijos, norint sukurti informacinį ginklą nukreiptą prieš sociumą: atitraukiant dėmesį nuo svarbių įvykių į neturinčius tokios didelės reikšmės; sukuriant problemą, kurią liaudis nori išspręsti, o sprendimas reikalauja žmonių laisvės suvaržymo, naujų įstatymų; naujų nepriimtinų visuomenei normų priėmimas, prieš laiką jas padarant būtinomis; kreipiantis į adresatą buitiniu žodynu ir akivaizdžiu palankumu; ne retai pasitelkiama jau klasikine laikoma teorija – emocinio aspekto panaudojamas, kada apribojamas žmogaus kritiškas mąstymas. Puikus to pavyzdys – pabėgėlių krizės metu Europoje platinama paskendusio vaiko nuotrauka. Taip pat prie informacinio karo metodų priskiriamas ir vidutinybių kūrimas valstybėje, žavesio sukėlimas bereikšmiams objektams, didinamas kaltės jausmas, žmogaus kaip asmenybės narpliojimas bendrais principais.

reklama

Pradedant informacinį karą prieš kitą valstybę yra panaudojamos šiek tiek kitokios strategijos: alkoholio ir tabako pramonių monopolizavimas; privataus centrinio banko sukūrimas (FRS); masinių medijų kontrolė svetimoje valstybėje; švietimo sistemoje diegiamas faktologinis ugdymas, viena – bendra tiesa; tautinės savimonės naikinimas; visuomenės sluoksnių sukiršinimas tarpusavyje; tautos skaldymas.

Šiuolaikinis informacinis karas Lietuvoje

Informacinio karo užuominos nusidriekia išilgai Lietuvos istorijos, Lietuvai esant SSRS/TSRS sudėtyje, taip pat ir nepriklausomybės laikotarpiu. Siekiant formuoti vieningą nuomonę, visuomenės gretose skleidžiama informacija: televizijoje, informaciniuose portaluose yra ribojama bei puikiai sustyguota. Taip, dažnai patys nesuvokdami, tampame informacinio karo dalyviais ar įkaitais: skelbiame ir įrodinėjame viešai pateiktą nuomonę, kurios teisingumu esame įtikinti, neieškome alternatyvių sprendimų ar versijų. Nenoras ieškoti tiesos ir sprendimų dažnai kyla iš baimės. Pastaruoju metu vis labiau yra ribojama asmens laisvė reikšti nuomonę, skleidžiamų žinių turinys spaudžiamas į siauresnius rėmus, stebima gyventojų veikla. Keista ir nejauku darosi pagalvojus, kad gyveni laisvoje šalyje, bet bėgant laikui turi vis mažiau teisių bei laisvių.

Lyginant valdymo formas, visiems manau aišku, kad demokratinėje šalyje žmogus gali laisvai reikšti savo nuomonę, domėtis kuo jam patinka ir turėti savus įsitikinimus. Svarbiausia neperžengti ribos ir neužsiimti šmeižto ar nesantaikos kurstymo politika. O vienos nuomonės skiepijimas, ribojama žodžio laisvė yra tiesioginis kelias į totalitarizmą. Galime daryti išvadą, kad ir taip ne lengvu, sumaišties Europoje laikotarpiu, ir mes, lietuviai, nukrypstame nuo savo vertybių ir priimame neatsakingus sprendimus tiek savo asmeniniuose gyvenimuose, viešoje erdvėje ir valstybėje. Kalbant apie neatsakingumą valstybėje, norisi būtinai paminėti įstatymų pataisas, kurias priimant ne visada įsigilinama į jų turinį bei formą, ne pirmą kartą galime pastebėti, jog pataisa nėra skelbiama mastu kaip kitas, ne toks reikšmingas įstatymas, ar net gi juo yra pridengiama.