Nei dienos be nesąmonės

Mūsų sienose yra langai, už langų – gyvenimai, gyvenimuose – televizoriai, prie televizorių – laukiantieji Godo, kuris neateis. Tyla, pilna didėjančio absurdo nuojautos. Dienos slenka pro šalį ir vėliavos dar mūsų rankose.

Kasdiena prasideda nuo kavos ir nesąmonės. Kiekviena. Pradžioj riedėjom lėtai nuo kalniuko, dabar vis greityn. Valstybės sugriūva ir palieka tik mįslės  kontūriniuose žemėlapiuose, pasaulis žiūri futbolą, mušasi, krušasi ir sprogdinasi. Ir laukais – kohortos mahometonų į Europą pašalpų.

Apsuptas farų Gedimino prospektu praplaukia žmonijos žiedas su pasaulio ambasadorių įdaru, besidžiaugiantis, kaip oriai dulkinasi kitaip. Taip su sargyba Josifas Visarionyčius mėgdavo pravaryti gatvėmis priešo belaisvius.

O štai ant podiumo rangosi socialinis pensinio amžiaus modelis, kurio retas sulauks. Dabar man iki pensijos dvidešimt metų. O po dvidešimties sužinosiu, kad liko dar dvidešimt. Stori ir sotūs kovotojai už demokratinį socializmą minkštomis rankelėmis palaimina sodros lubas turtingesniems.

Eurotalibai po ilgų dorovingų debatų nusprendžia, kaip teisingai galima apvaisinti nevaisingą moterį, o kaip neteisinga. Drąsiai gins nuo valdovės rūstybės, kuri prieš metus kitus kalbėjo vienaip, dabar kitaip, bet visada – kaip minia. Juk rinkimų sezonas ir kunigėliai vėl suaktyvėja. Ląstelienos ir embrionų teisės aukščiau už moters sveikatą, šeimos ateitį ir laimę.

reklama

Horizonte įsižiebia reeksportuota, piktų akių, kiaurai prafotošopinta ministrės šmėkla. Pirmąją savo dieną pradeda užkalbėjimais už naujus mokesčius. Ir kompai valstybės požemiuose baigia nudusti nuo mūsų pokalbių, žinučių meilužėms ir sąskaitų išklotinių.

Tarsi ruduo neišvengiamai atslenka visuotinis asmens dokumentų patikrinimas prekybcentriuose. Be paso lakstyk kaip pasiutęs skersai išilgai Šengeną, kol dar jis yra, bet alaus butelio Marijos žemėje negausi!

Kaip smagu reikalauti, kad kiti padarytų tai, ko pats niekada nedarysi! Socdemai valkioja progresinius – kiek kartų reikalavo, būdami opozicijoje, tiek kartų būdami valdžioje patys neįvedė. Konservatoriai turėjo numylėję okupacijos žalos atlyginimą – kiek rėkauta ir balsuota, o kai tik įjoja valdžion – nei cypt Maskvos pusėn.

Naujasis konjaunuolių sekretorius parvežė skautiškų patriotizmo naujienų. Gatvėse pastebėti parašų prieš Astravo elektrą rinkėjai pionieriškais marškinėliais. Renka tie, kurių premjeras su gausia ministrų ir deputatų šutve buvo numynęs dviračiais į Astravą. Atliko žvalgybą vietoje ir šaipėsi statybų nepastebėjęs.

Visi supranta, kad peticijos nieko nepakeis – ir tie, kurie rašosi, ir tie, kuriems rašosi, ir tie, kurie apie tai rašo. Parašų (kirtį uždėkit patys) žiauriai reikia patiems autografų rinkėjams, kad geriau patiktų savo rinkėjams. Pasirašykite, prašau už tai, kad būtų tai, ko nebus! Absurdo teatro logika tokia, kad ir personažai, ir žiūrovai supranta, kas vyksta, bet kitaip negali.

Ir be skandalų mes nenurimsim. Jie užgimsta tyliai, subręsta konspiraciniuose butuose ir spectarnybų kabinetuose. Jų tarsi ir nėra. Ir kartu yra. Visada šalia, kaip žmonos ir  neprisipažinę KGBiečiai. Lietuva – skandalų žemė.

reklama

Pabaiga prasideda prieš rinkimus. Staiga kad ims triukšmingai per visur! Išvogė valstybę! Nepriklausomybei galas! Pasipiktinusių reikšmingų galvų prisigrūda ekranai. Susijaudinusios namų šeimininkės prie keptuvių ir šeimininkai su depozitine tara ant sofų. Ką daryti, kas dabar mūsyse bus? Kas vėl mus išgelbės?

Aišku, tie, kurie skandalus sukelia. Nes tam ir kelia, kad mus išgelbėtų. Viską uždraus, kad galėtų leisti ir teisti. Dalykiški, pasitempę, negyvėlių žvilgsniais atžengia su iš suflerių paskaitomais tekstukais. Pamatai tokį ar tokią – kaipmat ramu, gera palieka. Tvarka bus, ne kitaip. Toks mūsų darbas, vaikučiai. Kad jums gera būtų.

Viskas, kas vyksta – tam, kad nieko neįvyktų. Ar girdėjot, kaip garsiai “Laikykit vagį!” turguje šaukia vagis? Kaip prieš kyšius aršiausiai pasisako kyšininkai? Kaip ryžtingai smulkųjį ir vidutinį verslą gina tie, kurie jį kasdien žlugdo? O kaip apie dorybes postringauti mėgsta niekšai ir neturintys galimybės nusidėti!

Štai pražygiuoja stipria valstybe itin susirūpinę tie, kurie ją griauna. Čia ištikimiausi tikintieji – kurie niekuo netiki. Ir teisybę labai gina tas, kuris ją užgniaužtų, jei tik galėtų. O seksu ir šeima tai baisiausiai rūpinasi katalikų dvasininkai, kurie nežino net kas tai yra.

Viskas nevyksta, nes niekas įvyko. Ekranuose mirga marga karai, žudynės ir nelaimės dėl visuotinės taikos ir laimės. Ir kaip pasiaukojamai kovoja už laisvę tas, kuris nugalėjęs atims visas jūsų laisves! Ko jam bijoti, juk mūsų nuomones be vargo suformuos kokias reikia tie, kuriems reikia. Kuo daugiau to, kam nepritaria dauguma žmonių, tuo geriau.

Palaipsniui išprotėja ne tik valdžia. Auditorija vis labiau banguoja, girdėti skanduotės bis! bis! bis!, ovacijos, mikrofonų ūksmas. Už lango ristele pralekia būriai egzistencinio nerimo apimtų jaunuolių su plakatais už laisvę uždrausti ir  bausti. Už varlyčių teises ar kokią nors naują teisybę, kurią prievarta įpiršus būsim išgelbėti.

Bet štai pilnatis praėjo, ir karščiai. Ir jau palyja. Ačiū Dievui, agurkų nebereikia laistyti. Mašalus tai jie tiksliai išnaikino. O vis tas pats ir tas pats. Nieko naujo ir po saule, ir po mėnuliu.

Rašyk nerašęs, rėk nerėkęs, kasdien tas pats. Jei pasitaiko diena be nesąmonės – kažkas ne taip. Prie ko pripranti, tas tau ir norma. Jie tą žino gerai ir dirba savo darbą.

Ačiū, kad skaitėt ir geros dienos. Eisiu, atsigersiu šalto šalto alaus, kol dar galiu ir kol galima. Nebijokit, viskas praeis. Ir mes praeisim, ir visos nesąmonės, o vasara tai jau tikrai. Ne tik tu numirsi, tie niekšai taip pat.