BREXIT. Chimeros žūtis

Brexit referendumo rezultatai šokiravo visus, tačiau buvo visiškai prognozuojami.

„Jūrų valdovė“ retai stodavo į karines ir politines sąjungas. Priešingai, šalujelabai stiprios imperinės tradicijos. Didžioji Britanija suvienijo savo buvusias kolonijas į Britų Sandraugą, tapdama alternatyvios tarpvalstybinės sąjungos centru. Šios sąjungos nariai, skirtingai nei ES, išsidėstę po visą planetą.

Europos Sąjunga, kaip ir TSRS, po savo pamatais turi tiksinčią uždelsto veikimo bombą – Sutarties dėl Europos sąjungos 50-ąjį straipsnį (Lisabonos sutarties redakcija), kuris numato galimybę valstybei išstoti iš ES, be to, išėjimo procedūrą nustato nacionaliniai įstatymai.

Šio įvykio priežastys sutampa su priežastimis, dėl kurių išsibėgiojo TSRS respublikos. Kai nuostoliai dėl bendradarbiavimo su Centru viršija galimą naudą, kai centrinė valdžia susilpnėjo – ar yra prasmės išsaugoti vienybę? Pasiaukojimo ar kantrumo negandų metu idėjos yra vienodai svetimos tiek iš TSRS pasitraukusiam Pabaltijui, tiek pragmatiškiems britams.

reklama

Kai Didžioji Britanija stojo į Europos ekonomikos sandraugą (struktūra, padariusi pradžią ES) 1973 metais, sąjungai priklausė labiausiai išsivysčiusios Europos šalys: Belgija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija. Kartu su Anglija įstojo Danija ir Airija. Tokie kaimynai nekaulijo dotacijų, o štai realizavimo rinka britų produkcijai lengvatinėmis sąlygomis buvo užtikrinta.

1973 metais eurointegracija buvo ne kas kita, kaip nacionalinių rinkų susijungimas ir prie jos nebuvo prikabinti šiandien privalomi priedai: užsienio politikos derinimas, migrantų kvotos, prisidengiant žmogaus teisėmis.

Plečiantis ES, į ją plūstelėjo šalys, kurios nustūmė į šalį daugelį įkūrėjų, tame tarpe ir Angliją, nuo įtakos viršvalstybinei politikai.

Pabaltijis, Lenkija ir kitos ekonomiškai silpnos šalys puolė į ES, ieškodamos gero gyvenimo, dotacijų ir visa tai gavo, vadovaujantis politiniais sumetimais. Gyvena jos iš ES „darbinių arkliukų“ kišenės – visų pirma Vokietijos, ir šiek tiek mažiau – Anglijos.

Tačiau britai nesiruošia maitinti pabaltijiečių ir pabėgėlių. Jie pratę aršiai ginti nacionalinius interesus, vykdyti nepriklausomą politiką, kontroliuoti savo sienas, atsiskaityti svarais sterlingų, kuris turi nuosavą kursą biržose.

reklama

Po referendumo visiškai įmanoma, kad ir kitos šalys pamėgins trauktis iš ES, tačiau būtent Anglija, kaip stipri ir mažiausiai integruota šalis, išvengs negatyvių pasekmių. Įmanomas ir švelnesnis įvykių variantas, kai ES suteiks valstybėms daugiau savarankiškumo, o idealiu variantu – ES grįš prie integracijos, pagrįstos ekonomikos, o ne politikos kriterijais.

ES nestabilumas artimiausioje ateityje naudingas Rusijai. Euroskeptikų dėmesys ir įniršis nukryps pirmiausiai į vidaus politikos procesus, dėl ko sankcijų ir kitos temos ES struktūroms taps neaktualios.

Kai nebeliks viršvalstybinės priežiūros, Anglija galės sudaryti su Rusija ilgalaikes sutartis, padidinti prekybos apimtis. Anglijos atėjimas į anksčiau uždraustą Rusijos rinką, apeinant konkurentus iš ES – puikus atlygis už pademonstruotą savarankiškumą.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje bet kokie rimti sukrėtimai regione Rusijai labai nenaudingi. ES subyrėjimas neišvengiamai sukels ginčus dėl sienų ir, atitinkamai, karinius konfliktus. Taip buvo Jugoslavijoje, o ir dabar mes jau girdime apie Ispanijos pretenzijas britų Gibraltaro adresu. Spręsti šias europiečių problemas vis tiek teks Rusijai.

Nor vis dėlto apie negrįžtamą Anglijos išėjimą kalbėti kol kas ankstoka. Jungtinės Karalystės parlamento Akte dėl euroreferendumo nenurodyta, ar turi balsavimas privalomą galią. Dėl to pasitraukimo iš ES šalininkai kalba apie tai, kad paskelbdamas referendumą, parlamentas sugrąžino tautai tiesioginę valdžią ir teisę priimti sprendimus. Pasitraukimo priešininkai gi tvirtina, kad referendumo rezultatai turi tik patariamąją galią ir juos turi dar patvirtinti parlamentas ir Karūna. Persvara išties nedidelė – vos keli procentai.

Mūsų dienų Europos politikoje labai ryškiai pastebimas tautos valios, pareikštos per referendumus, nepaisymas. Belieka tik viltis, kad Anglijai pavyks be kraujo ir įtikinamai nuvainikuoti ydingą svajonę apie „vieningą Europą“ ir parodyti pavyzdį, kaip galima savarankiškai vystytis, atsižvelgiant į valstybės nacionalinius ir kultūrinius ypatumus.