Kaip parduoti valstybę

LDiena.lt: prieš skaitant, gerbiamiems skaitytojams siūlau nepamiršti, kad VALSTYBĖ ir toje valstybėje VALDŽIĄ uzurpavę VALDŽIAGYVIAI - tai du dideli skirtumai, kaip sako Rusijos žydai Odesoje. Ir gerbiamo buvusio LR Valstybės saugumo departamento vadovo Jurgio Jurgučio straipsnis, kuriuo jis pakiša savo skaitytojams VALDŽIAGYVIUS ir ŠŪDELITĮ kaip "VALSTYBĘ", tėra miklus profesionalo rankų triukas, skirtas švelniai prilaikyti LIUMPENELEKTORATĄ (tai yra, mumis visus, mielas skaitojau) už pavadėlio.

O šiaip, labai protingos mintys, apie tai, kaip reikia pirkti ir investuoti į vietinį ir atvežtinį ŠŪDELITĮ.
---

Neseniai DELFI paskelbiau savo pamąstymus tema, kaip imti ir neįkliūti. Mano kuklūs pastebėjimai buvo gan palankiai sutikti tiek imančiųjų, tiek kitų suinteresuotų asmenų.

Sulaukiau pageidavimų parengti atmintinę pradedantiesiems imti, parašyti jiems vadovėlį, organizuoti dviejų pakopų kursus ir naujokams, ir šiuose reikaluose pažengusiems, nes ir jie įkliūna. Buvo ir ne visai realių pageidavimų, pvz., įkurti priimantiesiems Lietuvoje specialią mokyklą, lyg ir universitetą (ar dar Lietuvoje maža universitetų?).

Džiugina ir tai, kad internautai patys stengėsi pamokyti imančiuosius, kaip saugiai daryti. Štai internautas Saulius rašė: „Dalintis reikia. Tik skūpas visada įkliūna“. Gryna tiesa: paėmei, pasidalink su draugais, su kolegomis, kurie tau patalkino, kurie padrąsino, sakė: „Imk, nebūk kvailas, tu nepaimsi, paims kiti. Visi ima“. Nesidalinsi, draugai/kolegos tave įskųs.

Sulaukiau ir kritikos, kodėl nieko nepatariu duodantiesiems. Pripažįstu, kritika teisinga. Duodantieji taip pat mūsų žmonės. Juos taip pat reikia protingai pamokyti, o kartais ir pabarti už grubias klaidas.

Kodėl reikia mokyti duodančiuosius?

Mūsų dienomis vyksta virsmai. Anksčiau teisėsauga gaudydavo tik imančius. Girdėdavome: tas paėmė, anas paėmė, tą pagavo, aną pagavo, tą pasodino, anas išsipirko ir t. t. Dabar viskas priešingai. Tą, kuris davė, uždarė į belangę, o kurie paėmė – džiaugiasi laisve.
Šiais laikais duoti rizikingiau negu imti.

Pripažinkime, Lietuvoje žmonės nėra labai sąžiningi. Jie paima, prižada atidirbti, o kai reikia, neatidirba. Duodančiojo pinigai nueina veltui.

Ir dar viena svarbus momentas. Įkliuvęs į STT nagus ėmėjas gali prarasti laisvę, o įkliuvęs davėjas – praranda ir laisvę, ir pinigus (kartais labai daug pinigų). Tad kuriam blogiau?

Davėjo tyko daug spąstų. Sakykime, jis duoda tarsi padoriam žmogui, tarsi inteligentui, o šis pasirodo STT agentas esąs.

Pateiksiu neišgalvotą pavyzdį. Vilniaus miesto taryboje vienas tvarkietis davė pinigus (dar litais) kolegai – kitam tarybos nariui konservatoriui, kad šis balsuotų prieš interpeliaciją miesto merui (meras buvo tvarkietis). Atsargiai davė, ne į rankas, o konservatoriaus bute užkišo už vonios. Bet atsargumas nepadėjo. Tas kolega, pasirodo, jau buvo susikukavęs su STT. Ir štai tau – dveji metai nelaisvės. Tiesa, bausmės vykdymas buvo atidėtas, bet politinė karjera žmogui sugadinta.

Reikia įsisąmoninti, kad ėmėjas ir davėjas yra neatskiriami vieno proceso, vienos aferos dalyviai, kaip tame filme „Surakinti viena grandine“. Jei įklius davėjas, bus pričiuptas ir ėmėjas, ir priešingai. Norint pasirūpinti vienu, privalu rūpintis abiem.

reklama

Paskutinių dienų įvykiai atskleidžia dar įdomesnes davėjo ir ėmėjo sąsajas: ogi abu (davėjas ir ėmėjas) viename asmenyje, „du viename“. Tai nereiškia, kad asmuo duoda pats sau ir pats paima. Tai būtų kažkokia nesąmonė.

Vadinasi, kad asmuo ir ima iš kažko, ir duoda kažkam. Ir taip daro, kol įkliūna. Šiandiena tokiu „du viename“ specialiosios tarnybos linkusios laikyti vieną darbietį, buvusį vidaus reikalų ministrą (ministro pavardė redakcijai žinoma).

Tas ministras, be kita ko, padarė grubią klaidą, dėl kurios aš buvau įspėjęs visus ėmėjus ankstesnėje publikacijoje. Matyt, ministras neskaito DELFI.

Teisėsauga sako, kad tas ministras provokavęs, o gal net reikalavęs kyšio. Tai neprofesionalu. Ministras turėjo sukurti tokią situaciją, suvaidinti tokį spektaklį, kad davėjas ne tik savo noru būtų atnešęs kyšį, bet ir su ašaromis prašęs ministrą paimti. Ir tada tas ministras, tarsi pasigailėdamas duodančiojo, tarsi sugraudintas duodančiojo ašarų, priglaustų tuos pinigėlius savo kišenėje, o jei suma didesnė, tai įsidėtų į portfelį ar į kuprinę. Deja, viskas buvo ne taip.

Išeitis viena – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.

Konkretūs pamokymai duodančiajam

Pirmiausia davėjui, norinčiam saugiai paduoti, reikia prisilaikyti tų pačių taisyklių, kaip ir ėmėjui, norinčiam saugiai paimti. Tas taisykles esu išdėstęs anksčiau, todėl dabar tik trumpai jas priminsiu: nekalbėk apie reikalus telefonu; nesinaudok internetu; neaptarinėk aferų kabinete, automobilyje, garaže, namuose; čia paminėtose vietose nelaikyk neaiškios kilmės pinigų, slaptų VSD pažymų bei kitų tavo nusikalstamas veikas liudijančių daiktinių įrodymų; venk atsitiktinių intymių santykių (idant nepapultum į STT agentės glėbį); saikingai vartok alkoholį.

Šį kartą pagrindinį dėmesį sutelksiu ties problema, kam reikia duoti, kad tavo pinigėlių nenuneštų šuva ant uodegos, kad pinigėliai atneštų naudą.

Atsiliepdami į šių dienų aktualijas, kalbėsime apie davimus įstatymų leidybos srityje. Pirmiausia, kam reikia duoti; kad sulauktum tinkamo įstatymo ar tinkamos įstatymo pataisos ar šiaip kokio nors palankaus Seimo sprendimo. Ir priešingai, kad nesulauktum ko nors visai netinkamo, nepalankaus.

Atrodytų, viskas aišku. Reikia duoti Seimui. Bet iš tiesų ne visai aišku. Ką reiškia duoti Seimui?

Seime 141 asmenybė (šiuo metu, rodos, 140). Vadinasi, tu visoms ir dalinsi? Tai rizikinga ir neracionalu. Be to, ar pažįsti iš veido visus Seimo narius? (Net specialiosios tarnybos visų nepažįsta). Per klaidą gali paduoti visai pašaliniam žmogui.

Gali pabandyti duoti valdančiosios koalicijos politinei tarybai. Jie valdantieji. Jiems ir turėtų priklausyti pinigai. Bet koalicijoje yra daug nesutarimų, kovojama dėl didesnės valdžios. Todėl gali vieni kitus įskųsti. Tada ir tu nukentėsi. Tai kur išeitis? Skaityk tekstą toliau ir rasi išeitį.

Kaip reikia duoti Seimui

Pirmiausia dera išstudijuoti Seimo darbo specifiką. O ji tokia: reikalus sprendžia ne 141/140 asmenybė /ių, o kokios šešios septynios frakcijos.

Ne visada Seimo nariai žino, kaip reikia balsuoti. Jie dairosi į šalis, kaip kas kelia rankas ar spaudžia mygtukus. Bet dažniausiai viskas pasakoma frakcijose. Kartais dar paaiškinama: jei taip balsuosit, bus geriau paprastiems žmonėms (o kaip ten bus, vienas Dievas žino). Bet gali ir nieko neaiškinti, tik pasakyti: reikia balsuoti taip ir taip (nado, Fedia).

Žinoma, taip gali pasakyti tik įtakingas frakcijos/partijos narys, gerai besiorientuojantis partijos vertybėse ir kituose reikaluose. Juo gali būti frakcijos seniūnas, o gal partijos pirmininkas, gal kuris nors pavaduotojas.

Taigi tau, gerbiamas davėjau, reikia žinoti, kuris asmuo frakcijoje ar partijoje yra įtakingas ir šituose reikaluose kompetentingas. Jam ir duok.

Gal jis tuos pinigus panaudos partijos reikmėms (pvz., rinkimams), gal truputį pasiliks savo oriai senatvei. Tau tai neturi rūpėti, Tau reikia duoti.

Iš šiuo metu teisėsaugos nagrinėjamų bylų galima spręsti, kad davėjas iš esmės buvo teisingai pasirinkęs politikus, galimus ėmėjus. Jiems galimai ir davė. O tai, kad šie galimai įkliuvo, tai jau kitos problemos.

Ar būtina duoti kiekvienai frakcijai? Nebūtina. Viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Kartais gali užtekti vienos frakcijos paramos, kartais dviejų, o kartais prireiks kreiptis ir į tris. Gali atsirasti frakcija, su kuria nesusitarsi. Bet gali Seime būti ir tokia frakcija, kuri tik ir laukia išsižiojusi, kada kas nors jos paprašys.

Bet ir taip protingai mąstant bei darant visko pasitaiko. Gyvenimas yra sudėtingas. Pateiksiu dar vieną pavyzdį, kaip kartą buvo.

Tai buvo tada, kai dar galvojome statyti atominę elektrinę. Taigi tos atominės elektrinės statybų fone artėjo Seimo rinkimai. Vienos partijos kišenėse švilpė vėjai. Su tokiom kišenėm rinkimų nelaimėsi Todėl ji paprašė pinigų tų, kurie jų turėjo. Šie pažadėjo duoti, tiesa, nedaug, tik keletą dešimčių tūkstančių litų. Bet iškėlė sąlygą: visa frakcija per balsavimą turi vieningai nubalsuoti taip ir taip.

Ir ką jūs manot? Atsirado vienas (ar viena), kuris nubalsavo kitaip. Partija negavo nė lito. Maža to, partija prarado potencialaus davėjo pasitikėjimą, nes nesilaikė pažado (pasitikėjimas tokiuose reikaluose yra didžiausia vertybė).

Tik pagalvokit, dėl vieno nukentėjo visi. To vieno nereikėtų vadinti nei išdaviku, nei KGB agentu, nei panašiai. Bet ar tokie/tokios reikalingi partijai, pasirengusiai imti? Tegul tai aiškinasi ji pati. Mums šiandien rūpi kas kita – kam ir kaip saugiai duoti.

Jaučiu, kaip kažkam jau niežti nagai greičiau praktiškai išbandyti mano pamokymus, greičiau kam nors duoti. Nesikarščiuok, gerbiamasis, ir nešvaistyk pinigų. Duoti reikia su galva. Reikia skaičiuoti.

Sakykime, tau labai reikalingas įstatymas, leidžiantis prekiauti alkoholiu kiaurą parą ir kur tik papuola. Ir dar reikia, kad alkoholio PVM (pridėtinės vertės mokestis) būtų kuo mažesnis.

Aišku, kad pageriantys politikai palankai žiūrės į tokį įstatymą. Tad jiems ir siūlyti nereikia, nebent pavaišinti. Užkietėję blaivininkai (kaip kad buvo Česlovas Juršėnas ar tebėra Antanas Matulas) yra beviltiški. Prie jų net nesiartink.

reklama

Taigi pirmučiausia susiskaičiuok pageriančius, o tada ir apsispręsk. Bet smarkiai pageriančiais pasitikėti irgi negalima. Žinau atvejį, kai pageriantis Seimo narys buvo pažadėjęs balsuot teisingai, bet kai reikėjo balsuoti, jis užgėrė ir užsnūdo kabinete. Gal tau atrodo juokinga, kad taip nutiko, bet tąsyk per balsavimą vieno balso, berods, ir pritrūko. Kai kam buvo visiškai nejuokinga (tu net neįsivaizduoji, kokią naudą ar nenaudą tokiose situacijose turi lemiamas vieno išgeriančiojo balsas. Jis milijoninis).

Reikia ne tik pinigų, bet ir širdies

Pradėsime nuo elementaraus pastebėjimo. Politikai, kaip ir mes visi, yra žmonės (gal kiek geresni už mus, bet ne baisiai). Visi jie, kaip ir mes, nori dėmesio, pagarbos ir daug ko kito. Tad ir rodyk dėmesį, rodyk pagarbą. Ką nors, kad ir nebrangaus, dovanok, pavaišink, pasveikink su šv. Kalėdom, su gimtadieniu. Jei moki žaisti tenisą ir dar gali pajudėti, pakviesk pažaisti.

Visa tai gali tave varginti, gali būti nuobodu. Bet atėjus laikui galėsi pasakyti: „Būtų gerai, kad gerbiamasis pabalsuotumėt taip ir taip, neliksiu skolingas“. Ir gerbiamasis pabalsuos, tikrai pabalsuos, kaip tau reikia. Draugystė veža.

Šį metodą pavadinčiau prijaukinimu. Jis universalus. Savo laiku kontrabandininkai taip prisijaukindavo kai kuriuos muitininkus. Kriminalinis pasaulis paūždavo kartu su aukštais valdininkais, ir tvarka.

Šiandien sklinda gandas, kad prokurorai domisi dar dvidešimčia ar daugiau politikų, susijusių su „MG Baltic“. Galimas daiktas, kad tie politikai ir priklauso prijaukintų draugų rateliui. Niekas jiems po šimtą tūkstančių neduoda, bet draugiški ryšiai (palaikomi jau minėtu dėmesiu) galimai yra ar buvo.

Dar vienas geras patarimas. Jo esmė – investuok į perspektyvius žmones, į perspektyvias partijas.

Jeigu tu, gerbiamas davėjau, pastebėsi partiją, kuri šiandien nelabai ką gali, bet ateityje galės, – duok jai ir nieko neprašyk. Tai investicija. Ji atsipirks. Be to, ji yra beveik nerizikinga. Paaiškinsiu.
Sakykim, visgi tave, taip investuojantį, pričiups STT. Bet kyšininkavimo ji tau niekaip nepripaišys. Tu davei, bet jokios paslaugos neprašei ir nieko negavai. Tu davei ne kyšį, o dovaną. Gali estėtešnikams rodyti špygą.

Pajuokavau. Špygos niekada nerodyk. Tie estėtešnikai labai ambicingi – jie įsižeis ir užknis tave juodai. Jie darys kratas, sekios iš paskos, klausysis visų tavo telefonų ir anksčiau ar vėliau po tavim pasikas. Neduok Dieve, ir pasodins.

Atleisk, bet dar truputį pamoralizuosiu. Niekada nesikelk į puikybę, nors ir labai norėtųsi. Neimk pavyzdžio iš to, kuris sako: „Aš juos (atseit, Seimo narius) visus galiu nupirkti. Jie visi mano kišenėje sėdi.“ Gerai, kad sėdi, gerai, kad tu taip gali. Bet nekalbėk garsiai. Ir sienos turi ausis.

Visai neprofesionalus davėjas, užgėręs naktiniame bare, ima pasakotis žaviai žurnalistei, kiek jis jau jiems (atseit, politikams) sukišo. Tai pavojinga. Ne veltui sakau – gerk saikingai.
O dabar sugrįžkime prie investicijų.

Prisimenu, kaip „Dėmesio centre“ gerbiamas Edmundas Jakilaitis, pasiėmęs Seimo balsavimo popierius, spėliojo, už ką „MG Baltic“ davė liberalams tiek daug pinigų, už kokį balsavimą. Tada Jakilaitis mąstė ne visai teisingai (nors paprastai jis mąsto teisingai).

O gal to balsavimo, už kurį davė, dar nebuvo? Gal davė už tą balsavimą, kuris bus po metų, kai liberalai valdančioje koalicijoje gros pirmu smuiku? Šiandien atrodo, kad jie negros. Bet kas galėjo tai numatyti!

Štai darbo partijai, atrodo, dar protingiau buvo paduota. Ir ši, atrodo, dar protingiau paėmė (mano galva, ši partija finansiniuose reikaluose turi didelę patirtį). Anot prokuroro, MG Baltic darbo partijai padarė nerealią 25 tūkstančių eurų nuolaidą reklamoms, kurios bus transliuojamos per paties davėjo TV.

Darbiečiai galės beveik už dyka plauti žmonėms smegenis, reklamuodamiesi, kaip jie kels žmonėms atlyginimus, kaip jie neįsileis emigrantų ir darys visa, kad tik paprastiems žmonėms būtų kasdien geriau ir geriau. Ir ant galo, kad jiems būtų gerai be galo.

Nuolaida ne kyšis. „Senukai“ trečiadieniais (o dabar dar dažniau) daro nuolaidas. „Iki“ antradieniais daro nuolaidas senjorams. „Maksimose“ ištisai lyja nuolaidų lietus. „Lidl“‘as pats savaime gyva nuolaida. Už nuolaidas dar niekas nesėdo. Darbiečiai ir Seimo vicepirmininkas Vytautas Gapšys išplauks sausi ar tik sudrėkę. Ne pirmą kartą plaukia. Iš tiesų tai jie visą laiką plaukioja.

Kaip parduoti valstybę?

Visa, ką mes aptarėme (davimas/ėmimas) yra ne labdara, ne sponsoriavimas, ne mecenavimas. Tai nelegalus verslas-nelegali prekyba. Ši prekyba stoja į vieną gretą su prekyba žmonėmis, narkotikais, kontrabandinėmis prekėmis ir pan.

Jos objektas (prekė) plačiąja prasme yra valstybė, o siauresne – viena pagrindinių valstybės funkcijų – įstatymų leidyba. Perkami / parduodami įstatymai, jų pataisos ir pan.

Kokios yra šio verslo perspektyvos? Geriausiu atveju išparduosime visą valstybę. Parduosim ne tik įstatymų leidybą, bet ir teisėtvarką, ir dar ką nors labai esmingo. Galimas daiktas, kad visgi išparceliuoti visko nepasiseks. Liks kažkokie valstybės atributai, kurių niekas ir už ačiū nenorės imti (pvz., valstybės himnas).

Kai viską išparceliuosim, sukrausim savo turtelį į užsienio bankų sąskaitas, į lagaminus, į terbeles (daugiausia bus terbelninkų, jų visada daugiausia) ir iškeliausim kur nors, kad ir į Madagaskarą. Grūsties keliuose nebus. Dauguma bus iškeliavusi anksčiau.

Jūs galite sakyti, kad taip nebus, kad tai sapalionės. Visiškai taip gal ir nebus, bet panašiai gali būti, jei tik labai norėsime.

Štai nykštukė Islandija paguldė ant menčių Europos futbolo pirmenybėse Anglijos liūtus. Ar tai įmanoma? Ne Bet Islandija taip padarė. Ji labai norėjo. Kaip sako futbolo specialistai (girdėjau per TV), islandai ėjo į aikštę kovoti ir numirti, anglai ėjo žaisti.

Praėjusio amžiaus devyniasdešimtaisiais metais visas/beveik visas pasaulis sakė, kad mes nieko nepadarysim, kad negalim padaryti, neturim teisės.

Bet mes padarėm – atkūrėm valstybę. Tada mūsų žmonės prie TV bokšto, prie Aukščiausiosios Tarybos stovėjo mūru, kad apgintų valstybę arba numirtų.

Dabar jei labai norėsim, išparduosim tai, ką tada atkūrėm (ar ką kiti atkūrė).

Žinoma, už tokį reikalą mirti nesinorės. Valstybę pardavinėjam ne tam, kad Dievui dūšią pirma laiko atiduotume, o tam, kad pagyventume, kaip žmonės gyvena Europoje (pvz., Šveicarijoje) ar Amerikoje ar dar kur nors.

Parduosim tą Baltijos skaidrų gintarėlį. Būtų geriau, kad gintarėlis būtų auksinis, daugiau gautume. Bet tiks ir toks.