Mokslas be moralės – mūsų civilizacijos prakeikimas

Mums šito pavyzdžio nereikia...

Pagal gamtos dėsnius, viskas, kas neevoliucionuoja, pasmerkta išmirti, sunaikinama ir pakeičiama tuo, kas labiau atitinka universalią Visatos harmoniją. Koks gi tokiu atveju evoliucinis žmogaus egzistavimo tikslas po to, kai jis paliko gyvulių bandą ir įgijo santykinį individualumą? Akivaizdu, kad tai – dvasios evoliucija, perėjimas į aukščiausią žmogišką dvasingumą. Ar vykdomas šis uždavinys? Gal žmonija jau eina link dėsningos savo žūties?

Per visą istoriją labai nedaug žmonių įvykdė šį svarbiausią Gamtos reikalavimą ir pasiekė aukščiausią žmogiškumo laipsnį. Tuo tarpu dauguma siekė kariauti, griauti, iškraipyti ir mėšlungiškai „mėgautis" gyvenimu, tegu net vergovės ar visiško žlugimo sąskaita. Individas tokiu būdu pavirto savo rūšies lygmenyje sugadintu gyvūnu, natūralūs instinktai buvo užteršti aistromis ir pakilimas iki tikro žmogaus lygio neįvyko. Būtent todėl mokslas, laikui bėgant, prarado moralinį stuburą, buvo sukurta „kultūra", pateisinanti ir palaikanti bet kokias beprotybes, būtent todėl intelektas pasiekė neįtikėtiną lygį ir mes neatsižvelgiame į tai, kad jeigu nėra aukščiausios sąmonės, tai intelektas pavirsta šėtoniškumo įrankiu.

Būtent todėl pastarasis šimtmetis pasižymi ilgalaikiais karais ir neregėtomis ginklavimosi varžybomis, kurios pajungė savo labui geriausių mokslo atstovų, kuriančių daugybę mirtinų ginklų, darbą. Tiesa, istorija žino ir kitus mokslininkus, kurie teikė geresnio gyvenimo viltį, kurie tarnavo Tiesai ir vardan jos ištverdavo kankinimus ir inkvizicijos laužus. Kaip gi taip atsitiko, kad šiuolaikinis mokslas stojo tarnauti vartojimo ir bauginimo ideologijai, pavirto politikos ir industrijos, kurių tikslas – pasipelnyti, o ne ugdyti tikrą žmogų, vergu?

Nuo Senovės Egipto laikų žinios apie Gamtos ir Visatos dėsnius buvo suteikiamos tik aukštos moralės žmonėms, tiems, kurie įveikdavo sunkius išbandymus ir tuo įrodydavo savo ketinimų tyrumą ir pasirengimą tarnauti žmonijai. O ką mes žinome apie šiuolaikinio mokslo atstovų vidinį pasaulį? Kokie jų motyvai ir siekiai? Ar sugeba jie valdyti savo emocijas ir griaunamuosius impulsus? Kuo jie skiriasi nuo likusių žmonių, kurių vidinis pasaulis nesikeičia šimtmečius, kurių aistros nesublimuotos, nepajungtos valiai, o greičiau atvirkščiai, yra gerokai stipresnės ir pavojingesnės nei gyvenimo urvuose epochoje?

reklama

Neįmanoma nagrinėti mokslo būklės, jeigu žvelgsime į jį ir į mokslininkus atskirai nuo sociumo ir jo trūkumų. Tradiciškai mokslas apibūdinamas kaip: „Ypatingas žmogaus pažinimo būdas, turintis tikslą sukurti objektyvias, susistemintas ir pagrįstas žinias apie mus supantį pasaulį. Šios veiklos pagrindas – faktų rinkimas, jų sisteminimas, kritinė analizė ir, ant šio pamato – kūrimas naujų žinių ir apibendrinimų,, kurie ne tik aprašo stebimus gamtinius ar visuomeninius reiškinius, bet ir leidžia aptikti priežastingumo ryšius ir, kaip rezultatas – leidžia priimti pamatuotus teisingus sprendimus".

Elementarus sveikas protas ir nesudėtinga situacijos pasaulyje analizė įrodo, kad pagrindinė mokslo funkcija – sukurti priežastingumo ryšius ir sąmoningą suvokimą šios analizės pagrindu – nėra atliekama, ir tai daro pasauliui ir mūsų gyvenimo kokybei pražūtingą poveikį, o šiuolaikinio žmogaus padėtį galima palyginti su vaikų darželiu, kur vietoje žaislų naudojami šaunamieji ginklai, sprogmenys ir mirtini nuodai. Žmogus turi ištisą tokių „žaisliukų" arsenalą: branduolinė energija, balistinės raketos, lazeriai, kosminiai palydovai, geofizinis ir klimatinis ginklas ir daug ką kita. Žaisdamas su šiais daikčiukais, žmogus rizikuoja sunaikinti visą planetą, ir tai ne šiaip metafora.

2009 rugpjūtį mokslo žurnalas Nature paskelbė straipsnį apie tebesitęsiantį biologijos militarizavimą ir apie būtinumą įvesti griežtą visuomenės kontrolę šiam procesui. Eilinį kartą buvo iškeltas klausimas apie mokslo atsakomybę už masinio naikinimo ginklo kūrimą. Pats straipsnis prasidėjo tokiu Britanijos medikų asociacijos nerimastingu pareiškimu: „…Jeigu mes ir toliau nieko nedarysime, o biocheminio ginklo naudojimas nebus reglamentuotas, tai stosime į slidų kelią, kurio gale mūsų laukia biologijos militarizacija ir prievartinis manipuliavimas žmogaus emocijomis, atmintimi, imuninėmis reakcijomis ir netgi reprodukciniais sugebėjimais".

Štai tik keli pasisakymai iš mokslo sferos, kurie atspindi realią situaciją šioje srityje:

Džonatanas Moreno (Jonatan Moreno), etikos profesorius Pensilvanijos universitete, leidžiantis žurnalą „Science Progress": „Šiandien, militarizuojant gamtos mokslus, žlugdoma ne tik teisė į „laisvę, nepriklausomybę ir konfidencialumo išsaugojimą", bet ir dabartinė JAV teisėsaugos sistema, kuri nėra pasiruošusi veikti situacijoje, kai valstybė, totaliai kontroliuojanti savo piliečių veiklą, ieško vis naujų būdų, kaip kontroliuoti asmenis. Siekiant šio tikslo, biologiniai tyrimai užslaptinami vardan mitinio „nacionalinio saugumo". Palaipsniui medicinos ir biologijos tyrimai, globojami DARPA ir Pentagono, virsta nauja ginkluotės kūrimo šaka, o interaktyviosios technologijos, atseit „tobulinančios" žmogaus galimybes, iš tiesų yra skirtos brautis į paprasto žmogaus mintis ir protą".

Frimenas Daisonas, vienas iš kvantinės elektrodinamikos ir kvantinės lauko teorijos kūrėjų iš Perspektyvių tyrimų instituto Prinstone, Niudžersyje, rašo: „Prieš 50 metų Prinstone matematikas Džonas fon Neimanas sukūrė ir sukonstravo pirmą kompiuterį, atliekantį į jį įvestas koduotas instrukcijas, kitaip sakant – kompiuterines programas. Kompiuterį išrado ne fon Neimanas, bet būtent jis išrado kompiuterines programas. Fon Neimanas suprato, kad šis išradimas pakeis pasaulį. Jis suprato, kad sekanti tokių mašinų karta taps mokslo, verslo ir valstybės darbo pagrindu. Jam nepavyko numatyti, kad galiausiai kompiuteriai bus tiek prijaukinti, kad taps žaisliukais trimečiams vaikams. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad XXI amžiuje kompiuteriniai žaidimai taps vienu iš kasdieninio gyvenimo pagrindų, kad dėl kompiuterinų žaidimų mūsų anūkai įgys neišgydomą kompiuterinę priklausomybę. Gerai tai, ar blogai, sveika, ar nesveika, bet žmonės ir kompiuteriai susiję vieni su kitais „kol mirtis neišskirs", tvirčiau nei vyrai ir žmonos. Dabar kažko panašaus mums reikia laukti biotechnologijų srityje…"

Deivas Deltas, „Mc Afee" prezidentas: „Šiandien pavojingiausias ginklas yra ne branduolinis, bet virtualusis. Kiberkaras tapo realybe, kadangi JAV, Rusija, Prancūzija, Izraelis ir Kinija pakankamai apsiginklavusios kompiuterinėmis technologijomis ir apsirūpinusios virtualiaisiais ginklais. Tarptautinės ginklavimosi varžybos sklandžiai persikelia iš fizinio pasaulio į online-aplinką, kur kibernetinės atakos gali sugriauti kiekvienos šalies infrastruktūrą, įskaitant energetikos, vandens tiekimo sistemas ir finansines rinkas".

reklama

Viktoras Cholstovas, rusų karinis mokslininkas, cheminio ginklo utilizavimo proceso organizatorius: „Kaip ne keista, bet būtent revoliucinis savo intensyvumu pačių įvairiausių technologijų ir mokslinių žinių vystymasis kelia didžiausią grėsmę žmonijai. Perspektyviausi tyrimai kad ir toje pačioje chemijoje, biologijoje, farmacijoje, nanotechnologijoje iš pat pradžių tampa dvejopos paskirties, ir gali atnešti tiek naudos, tiek didžiulę nelaimę. Greičiausiai naujas mokslinis techninis proveržis bus padarytas chemijos ir biologijos sandūroje, kitaip sakant, tose sferose, kurios ir šiandien daro didelę įtaką planetos ekologijai".

Akivaizdu, kad praraja tarp technologijos lygio ir nesikeičiančiu vidiniu žmogaus pasauliu pasiekė grėsmingą mastą, o šiuolaikinės mokslinės žinios prarado dvasingumą ir nepripildytos tikrosios išminties. Vis dar esama mokslininkų, kurie supranta pribrendusias problemas, tačiau ar įsiklausys į jų nuomonę vyriausybės, ar galės jie pakeisti dabartinę situaciją? Ar galės valdantieji suprasti, kad bet kurios valstybės gerovė priklauso visų pirma nuo atskiro žmogaus, nuo jo sąmoningumo lygio ir savo vaidmens, kaip vieningo organizmo ląstelės, supratimo?

Aš jau rašiau savo knygoje „XXI amžiaus moralė" apie tai, kad valstybės turėtų investuoti į švietimą, pagrįstą ne informacija, bet išmintimi, į švietimą, kuris grindžiamas kiekvieno žmogaus atsakomybe už tai kas vyksta planetoje. Sukauptų žinių kiekis, kaip mes matome iš pavyzdžių, visiškai nereiškia, kad bus sukaupta adekvatus kiekis išminties. Kuo daugiau informacijos, tuo mažiau sugebėjimų ją įsisavinti. Vystosi smegenų sugebėjimas ją kaupti ir automatiškai panaudoti, kitaip sakant, vystosi intelektas, bet ne išmintis. Mes galime būti intelektualiniais gigantais, sukurti supergalingus kompiuterius ir planuoti tarpplanetinius skrydžius, tačiau vis tiek išliekame bejėgiais kūdikiais sąmonės pasaulyje, kadangi neturime sugebėjimo numatyti katastrofiškas savo pačių išradimų pasekmes. Dėl to pasaulis sabar primena skorpioną, užmušantį pas save savo geluoniu, o homo sapiens evoliucijos programa tarsi apversta aukštyn kojomis: nevyksta tai, kas svarbiausia – nesimokoma išminties, nors tai turėtų įvykti prieš įgyjant mokslines ir technines žinias.

Svarbu pažymėti, kad mokslas daug padarė, kad palengvintų žmonių gyvenimą, tačiau mes žinome, kad kiekvienas medalis turi dvi puses. Daug „techninių pasiekimų" galiausiai tapo uždelsto veikimo minomis: tai ir paskendę povandeniniai laivai su branduolinėmis raketomis, ir toksiški dioksinai, susidarantys deginant atliekas, ir užterštas kosmosas, kurį jau lygina su šiukšlynu, ir transplantacijos pasiekimai, kurie pagimdė tokius nusikaltimus kaip prekyba žmonėmis ir žudymai dėl organų. Ir taip praktiškai visuose mokslo segmentuose – yra kažkas, kas mums naudinga, bet yra ir kita pusė, griaunanti ir žudanti.

Ar reikia dar pavyzdžių, kad atsakytume į klausimą: kam šiandieniniam mokslui reikalinga moralė? Kam reikalinga moralė mokslininkams, kuriantiems masinio naikinimo ginklus?

Mūsų visuomenėje propaguojama moralė, dorovė ir etika, bet niekas tai nepriima rimtai, giliai ir sąmoningai. Dauguma žvelgia į moralės normas kaip į apsunkinimą, seka jomis priverstinai ir tik tiek, kad nenutrūktų įprasti malonumai. O mes čionai kalbame apie Moralę kaip apie Gamtos būseną, kur viskas pusiausvyroje ir bet koks įvykis sukuria adekvatų atsakymą, kuris palaiko Visatos homeostazę. Gaila, bet šiuolaikinėje kultūroje neegzistuoja žinių apie tai, kaip priimti sąmoningus sprendimus, nėra adekvataus realybės matymo ir prognozavimo metodo. Žmogus teršia ir griauna planetą, nesusimąstydamas apie pasekmes, kaupia materialius turtus, naikindamas neatkuriamus resursus, ir nemato, kad visa tai veda į dėsningą rūšies išmirimą dėl to, kad nėra tikrosios žmogiškos evoliucijos. Ji nepasiekiama kaupiant informaciją ar materialias gėrybes. Nejaugi turi įvykti katastrofa, kad žmogus atsibustų ir suprastų, kad geriau eikvoti savo resursus siekiant harmonijos ir individualios evoliucijos, nei kuriant būdus kaip sunaikinti į save panašius?

Kaip rodo vieši duomenys, valstybių karinės išlaidos 2008 metais siekė apie 1,5 trln$. Būtų pakakę vos 0,01% šių pinigų, kad sukurtume mokslinius metodus, leidžiančius įvertinti žmogaus ir Gamtos tarpusavio ryšius ir parodytume, kad nuo individo vidinio pasaulio išsivystymo priklauso ir jo asmeninė ateitis, ir visos žmonijos ateitis. Būtent tokie konkretūs veiksmai galėtų pakeisti situaciją pasaulyje ir leistų mokslininkams atkurti prarastą tiesos ieškotojų reputaciją, nukreipiant savo žinias ne į griovimą, bet į kūrimą.

____________________

Dario Salasas Someras – Čilės mąstytojas, tyrinėtojas, rašytojas ir filosofas. Gimė Santjage 1935 metais. Universiteto profesoriaus sūnus ir žymaus švietimo veikėjo Dario Salaso Diaso, Čilės švietimo sistemos reformos autoriaus, anūkas.

www