Brexit ES subyrėjimo detonatorius (interviu KP, video rus.)

Europos Sąjungos subyrėjimas prasidėjo ne nuo Didžiosios Britanijos išėjimo momento, ir ne kada atsirado euroskeptiškos nuotaikos Vengrijoje, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje… O dar tuo momentu, kai ES priiminėjo plėtimosi į rytus strategiją. Todėl, kad nuo to momento vienos politinės ir ekonominės sistemos rėmuose ėmė egzistuoti dvi demetraliai priešingos ekonomikos. Iš esmės, Europos sąjunga užsiėmė vidiniu kolonializmu. Tai yra naujieji rytiniai nariai tapo senųjų Europos sąjungos narių kolonijomis.

„Buvo pilnai griaunama pramonė, žemės ūkyje buvo įvedama arba monokultūra, arba siaura ekonominė specializacija. Faktiškai šios rytinės valstybės buvo tiksliai užciklintos į produkcijos pirkimą, liko pagrinde tiktai monopolijos. Veikė standartinė schema, kada europiniai kreditai ir neva pagalba (pagrinde tai vokiški pinigai, dalinai – angliški) buvo skiriami tam, kad šalys jų gavėjai pirktų tos pačios Vokietijos produkciją.

reklama

Iš esmės, Europos centrinis bankas kreditavo tokiu netiesioginiu keliu Vokietijos gamintojus, pompavo ten pinigus. Tai iš esmės skiriasi nuo situacijos TSRS, nes TSRS, atvirkščiai, pagrindinai, stengėsi paimti pinigus iš metropolijos, perpompuoti juos iš centro ir išvystytų regionų į atsilikusias vietas su tikslu išlyginti, kad sukurti ten pramonės gamybą ir t.t.“

„Europos sąjungai trūksta pinigų, kad palaikyti egzistuojančią ekonomiką tuo režimu, kuris buvo iš pradžių. Variantas gauti pinigų – tai išeiti į naujas rinkas. Todėl pastaruosius dešimtmečius Europoje jau buvo populiari idėja Didžiosios Europos, nuo Lisabonos iki Vladivostoko, nes tai duotų Europai išėjimą į Azijos rinkas.

Sudėtingų geopolitinių XXI amžiaus įvykių Europoje rezultate ši išeitis buvo užblokuota, nes pati ES vadovybė užblokavo vispusišką bendradarbiavimą su Rusija, o po to ir įvedė sankcijas. Todėl subirėjimo procesai galėjo būti sustabdyti tiktai reformuojant Europos sąjungą, tai yra pritaikyti jos ekonomiką pagal laikmečio reikalavimus.

Bet kadangi europinės elitos, vadovaujančios finansinės-politinės grupės tuo nesuinteresuotos, ekonomikos gaisrą bandė gesinti eiliniais finansiniais įliejimais. Lygiai kaip Jungtinės valstijos vykdė kiekybinį suminkštinimą, Europos sąjunga perkreditavo Graikijos ir kitas ekonomikas. Faktiškai bankrotas ir krizė jau senai įvyko. Tai leido pratęsti agoniją, bet tai neleido anuliuoti gamtos ir ekonomikos dėsnius“.