Kibernetinio saugumo įstatymas: Lietuvoje įsigali atvirai teroristinė diktatūra?

Vis garsiau skamba žinia apie Seime patvirtintą ir šių metų bėgyje priimti ketinamą Kibernetinio saugumo įstatymą: jis suteiks galimybę policijos struktūroms vien tik kilus menkiausiam „įtarimui“ dėl kurio nors asmens, reikalauti interneto paslaugų tiekėjų išduoti visą turimą asmens informaciją. Ir tam nebus reikalingas teismo leidimas (tad iš esmės bus įstatymiškai atvertas kelias visiškai savivalei ir totaliniam Lietuvos piliečių sekimui).

Žinoma, formalus šio įstatymo pretekstas yra iš esmės legitymus – reikalas kovoti prieš nusikaltimų elektroninių duomenų ir internetinių sistemų saugumui vykdytojus, tačiau šitoks leidimas policijos organams laisvai, be jokių suvaržymų ar teismų sankcijų, prieiti prie asmenų privačios informacijos, gali atsiliepti ir daugeliui kitų, į šią kategoriją visiškai nepatenkančių žmonių.

Aktualiausia, tikriausiai, yra tai, kad šis įstatymas gali būti kuo puikiausiai panaudojamas politinių režimo oponentų persekiojimui, sekimo intensyvinimui ir terorizavimui; ne paslaptis ir tai, kad šis įstatymas suteiks galimybes policijai persekioti ir eilinius piliečius už paprasčiausią kompiuterinių programų ar filmų atsisiuntinėjimą iš interneto (atitinkamų firmų autorinių teisių pažeidimai, už kuriuos būtų mokamos milžiniškos baudos, kaip kad yra daugelyje Vakarų šalių, o tai tik dar labiau apsunkina žmonių gyvenimą ir didina stambiojo kapitalo pelną).

reklama

Prie šio įstatymo „prastumimo“ stipriai prisidėjo Artūro Paulausko vadovaujamas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), anksčiau iniciavęs jau nutrauktą ikiteisminį tyrimą prieš nacionaldarbininkų vadovą, Žilviną Razminą.

Artėjantis Kibernetinio saugumo įstatymas iš esmės yra tik dar vienas iš daugelio pavyzdinių įrodymų, jog valdančiosios oligarchų klasės ir jos politinių statytinių paistalai apie Lietuvoje neva egzistuojančią „demokratiją“ tėra kliedesiai arba ciniškas blefas: aštrėjant tarptautinei geopolitinei situacijai ir ekonominėms Lietuvos bei pasaulio problemoms, matome, kaip Lietuvoje daugiau kaip 20 metų viešpataujanti oligarchų klasės diktatūra įgija vis atviresnį teroristinį pobūdį.

Reikalingas visų realiai opozicinių, nesisteminių bei antisisteminių Lietuvos politinių ir visuomeninių jėgų susitelkimas bendram protestui prieš šį įstatymą, kaip smerktiną valdžios žingsnį valstybinio terorizmo savo piliečių atžvilgiu link.

Tikėkimės, kad šis įstatymas ir prieš jį natūraliai kilsianti aktyvesnių piliečių reakcija padės ir kitiems lietuviams susivokti, jog Lietuvoje jokios „demokratijos“ nėra, kad Lietuva, būdama Briuselio-Vašingtono satelitu, žengia dar didesnio savo piliečių žodžio laisvės varžymo ir opozicijos gniaužimo link.