„Pabėgėlių verslas“ atėjo į Lietuvą. Prostitutės nesnaudžia

Iš pabėgėlių pelnosi ne tik politikai, bet ir bažnyčios labdaros organizacijos, viešosios nuomonės apklausos agentūros, įvairios pabėgėlių vežimą į ES propaguojančios NVO, jų maitinimu, apgyvendinimu ir t.t. užsiimantis verslas. Vieninteliai pralaimėjusieji šiame pabėgėlių kazino esame mes – eiliniai mokesčių mokėtojai, ant kurių sprando sėdi visi šie socialiniai parazitai.

Dienraštis „Respublika“ aprašė vienos iš „pabėgėlių verslo“ gyvenančios įmonės „Pilietinės visuomenės instituto“ vykdomą visuomenės (ne tik Lietuvos visuomenės, bet ir viso likusio pasaulio) kvailinimo verslą.

„Briuselis moka už kvailinimą“

Tokio pavadinimo A.Zinkuvienės straipsnyje „Respublikoje“ rašoma: „Neįtikėtina - Europoje auga priešiškumas agresyviems imigrantams, o Lietuvoje beveik pusė gyventojų nusiteikę padėti politikų suderėtiems prieglobsčio prašytojams, tik nežino, į ką reikėtų kreiptis. Tokias išvadas pateikė Pilietinės visuomenės institutas, kurio užsakymu balandžio pabaigoje buvo apklausti 1007 šalies piliečiai.

reklama

Tyrimo duomenimis, dėl imigrantų priėmimo gyventojų nuomonė pasidalija beveik perpus: 46,3 proc. tam visiškai nepritaria, 5,3 proc. pritaria be išlygų, o 48,5 proc. pritaria su tam tikromis sąlygomis.

Prieš pusmetį tos pačios bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausoje pabėgėlių priėmimui visiškai nepritarė 61,3 proc., pritarė tik 27,8 proc. Kas nutiko, kad lietuviai taip radikaliai pakeitė nuomonę? Pasirodo, norint gauti pageidaujamus rezultatus, reikia atitinkamai suformuluoti klausimus, atsakymų variantus ir viską pagal poreikį interpretuoti.“

Pabėgėliai – daugiamilijardinis „Carito“ verslas

Straipsnyje „Respublikoje“ rašoma, kad „Praktinės užsieniečių integravimo patirties turintis Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ vadovas Linas Kukuraitis atkreipė dėmesį į žmonių atsakymus apie atsakomybę už pabėgėlių integraciją - 1,5 proc. respondentų mano, kad už tai asmeniškai atsakingas kiekvienas Lietuvos gyventojas, 2,5 proc. - kad vietos bendruomenės.“

„Čia ir yra tikrasis mūsų potencialas integruoti tuos žmones - apie 2 proc. gyventojų, - akcentavo L.Kukuraitis. - O deklaruojamas noras padėti, bet manymas, kad atsakinga ES (27,7 proc.) ir Lietuvos valdžia (30,5 proc.) rodo, kad yra susidvejinimas visose srityse.“

Politologas ir žurnalistas Udo Ulfkotte šiais metais publikuotoje knygoje „Pabėgėlių industrija“ atveria užkulisius įstaigų, kurios išmušinėja pelną iš milijardinio verslo su pabėgėliais. Jo nuomone iš „pabėgėlių industrijos“ pelnosi politikai, žurnalistai ir socialiniai susivienijimai.

Autorius rašo: „Vokietijos Raudonasis kryžius, Caritas, Diakonie ir kitos labdaringos organizacijos, dirbančios  su pabėgėliais, turėjo 140 milijardų eurų metinę apyvartą ir davė darbo 2,3 milijonams žmonių. Palyginimui, Vokietijos automobilių pramonėje dirba iš viso 738 000 žmonių. Ir netgi didelis koncernas „Siemens“, su filialais 167 valstybėse ir 343.000 darbuotojų skaičiumi, pasiekia vos 70 milijardų eurų metinę apyvartą.“

reklama

„Iš pabėgėlių antplūdžio gauna naudą ir partijos, ir politikai. Kas trečias Bundestago politikas, Ulfkotte žodžiais, yra valdybos narys, arba turi vadovaujančią funkciją pabėgėlių industrijos socialinėje srityje.“

Ulfkotte sako: „Ko visuomenė nežino: partijos skatina savo politikus užimti postus stebėtojų valdybose, arba tapti konsultantais, nes ne mažiau, kaip ketvirtadalį gaunamų pajamų jie privalo atiduoti į partinę kasą. Taip užslėpto finansavimo keliu per narius, turinčiais deputato vietą, į partinę kasą patenka maždaug tiek pat lėšų, kiek per nario mokesčius.“

Ulfkotte žodžiais, „dabar išlaidos vienam pabėgėliui, jeigu jas sąžiningai sumuoti, siekia 3,5 tūkstančių eurų per mėnesį. Jeigu apskaityti visas dar nenumatytas išlaidas, kaip pavyzdžiui “traumuotų pabėgėlių psichoterapiją”, tada, tik vienam milijonui pabėgėlių, tai išsilies į 42 milijardus eurų per metus. Ši suma atitinka biudžetams ne mažiau 11 Vokietijos valstybinių įstaigų: Šeimos ir jaunimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Finansų ministerijos, Aplinkos apsaugos ministerijos, Federalinės ekonomikos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vokietijos Bundestago, Federalinės teismo palatos, Federalinio Prezidento kanceliarijos, Federalinio konstitucinio teismo ir Bundesrato.“

„Kitas palyginimas, kad įvertinti išlaidų apimtį: 42 milijardai eurų yra būtini Vokietijos valstybei bedarbystės pašalpų išmokėjimui.“

Ulfkotte mano, kad  „prieglobsčio suteikimo sistema suvalgys mūsų ateitį, ateitį mūsų vaikų ir anūkų. Tuo metu, kai vieni gauna riebius pelnus, gyventojams gresia pasinėrimas į skurdą, nes valstybė nesuteiks jokios pagalbos, jeigu kalba eina apie išmušimą pinigų plėšriam aštuonkojui – pabėgėlių industrijai.“

Parsidavimas už pinigus yra vadinamas prostitucija. Ar prostitučių paslaugas teikiančią įstaigą pavadinsime institutu, ar viešosios nuomonės tyrimo agentūra, ar labdaros organizacija, ar bordeliu – jokio skirtumo.

„Pabėgėlių industrija“ - pelningas verslas, kuriame sukasi milijardai, todėl ir prostitutės nesnaudžia.