Vakarai gali nesąmoningai įsivelti į apokaliptinį karą su Rusija – atėjo laikas prabusti

Pergalės paradas Rusijoje, Maskvoje . PA/Alexander Zemlianichenko

Tuo momentu, kai 2013-ųjų Ukrainos krizė peraugo į pilietinį konfliktą ir karą, mes supratome, jog išgyvename sunkų laikmetį. Sulig kiekviena diena darėsi vis aiškiau, jog pasaulis ir tvarka, nusistovėję po šaltojo karo pabaigos 1989 metais, nestabilūs. O tie sprendimai, kurie buvo priimti tada, atnešė daugiau problemų, nei jie būtų sugebėję išspręsti, rašo Kento universiteto profesorius Richardas Sakwa, The Conversation tinklapyje paskelbtame savo straipsnyje.

Nors Europos Sąjunga ilgą laiką buvo laikoma taikiu projektu – ir šiuo atžvilgiu jai pavyko pasiekti žymių rezultatų – išilgai visos pasienio linijos menamo „draugų žiedo“, kaip 2002 metais jį pavadino Europos Komisijos pirmininkas Romano Prodi, dabar randasi „ugnies siena“. Šiaurinės Afrikos valstybės griuvo ir visas regionas atsidūrė prieš būtinybę ieškoti tinkamo balanso tarp saugumo ir demokratijos. Artimuosiuose Rytuose dabar skleidžiasi keletas susisluoksniavusių vieni ant kitų lokalių karų. trečias pasaulinis

Nuo Rusijos karinio įsikišimo į Sirijos karą momento 2015-ųjų rugsėjį, vienu iš reikšmingiausių konfliktų tapo kova tarp Rusijos ir JAV už teisę spręsti Sirijos likimą. Ir tai tik viena iš daugelio priežasčių, dėl kurių gali prasidėti ginkluota konfrontacija. Iš tiesų egzistuoja tokia daugybė potencialių nuleistukų šūviui, jog dabar neįmanoma numatyti, kuris iš jų gali paleisti reakcijų grandinę, galinčią atverti kelią atvirai karinei konfrontacijai.

Eskalacija ir militarizacija

Iš vienos pusės, karinio NATO potencialo didinimas sausumoje, jūrose ir ore išilgai Rusijos pasienio, lydimas priešraketinės gynybos sistemų regione išskleidimo aktyvizavimo, priimami kaip grėsmė Rusijos kaip suverenios valstybės egzistavimui.

reklama

Maskva mano, jog amerikiečių priešraketinės gynybos sistema Aegis Ashore, išskleista Rumunijoje, gali neutralizuoti jos branduolinį gąsdinimo potencialą. Sparnuotosios vidutinio veikimo nuotolio raketos – uždraustos Susitarimu apie vidutinio ir trumpojo nuotolio raketų likvidavimą, pasirašytu 1987 metais. Tačiau kaip bebūtų, jos ir toliau atsiranda aplinkiniais keliais. Ultrašiuolaikiniai amerikiečių karo laivai dabar demonstratyviai vykdo mokymus keleto dešimčių kilometrų nuo rusų karinių bazių Baltijos ir Juodojoje jūrose.

Rusija visa tai laiko tiesiogine grėsme jos saugumui ir grasina išskleisti branduolinio ginklo raketų-nešėjų kompleksus Kaliningrade ir, galbūt, Kryme. Rusijos ginkluotosios pajėgos rengiasi zenitinio-raketinio komplekso S-500 „Prometėjus“ bandymams. „Prometėjus“ sugeba sunaikinti tarpkontinentines balistines raketas, viršgarsines sparnuotąsias raketas ir lėktuvus išvystančius virš-garsinį greitį. Susitarimo apie vidutinio ir trumpojo nuotolių raketų likvidavimą sušvelninimas ar net panaikinimas gali sugriauti dešimtmečius vykusių derybų pasiektus rezultatus ginklų kontrolės klausimais.
Iš kitos pusės, kai kurie analitikai tvirtina, jog tvarka, nusistovėjusi po šaltojo karo pabaigos, jau sunaikinta – pirmoje eilėje Rusijos veiksmais Ukrainoje. Buvęs vyriausiojo NATO ginkluotųjų suvienytų pajėgų vado Europoje pavaduotojas, generolas Richard Shirreff, savo naujoje knygoje „2017 metai: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia) pasakoja apie neišvengiamo karo grėsmę.

Jis rašo, jog tam, kad sutrukdytų NATO apsupti Rusiją iš visų pusių, jos lyderis pabandys užgrobti Ukrainos rytus ir, tokiu būdu, atidaryti sausumos koridorių į Krymą, o po to įsiveržti į Pabaltijį. Panašios fantazijos jau seniai egzistuoja NATO atstovų tarpe. Kai 2014-ųjų pradžioje įvykiai Ukrainoje ėmė tapti nebekontroliuojamais, NATO pajėgų Europoje vadas, generolas Philip Breedlove) tapo tikru ekspertu galimų Rusijos įsiveržimo scenarijų klausimais, kas iššaukė didelį Vokietijos nerimą.

Saugumo bendrija Atlanto regione dabar atsidūrė ant ribos, kai nesąmoningai gali įsivelti į karą. Bet kokia diskusija tokio konflikto klausimu „normalizuos“ tokią galimybę. Viename iš filmų, parodytų TV kanalo BBC2, 2016-ųjų vasarį, svarstomas Rusijos puolimas prieš Latviją, kuris pasekoje atvedė prie apsikeitimo branduoliais smūgiais. Obamos administracija įkalbinėja Vokietiją dėl būtinybės išskleisti vokiečių karinį kontingentą, kad sutvirtintų NATO buvimą Rusijos pasienyje. Tačiau rusai gerai atsimena griaunamąsias tokio žingsnio pasekmes, kuris buvo padarytas 1941 metais.

reklama

Reikia atsitraukti nuo bedugnės krašto

Nors komentatoriai, besispecializuojantys saugumo klausimais Atlanto regione, pastoviai kalba apie vis agresyvesnį Vladimiro Putino elgesį, ir jau spėjo žodžių junginį „Rusijos agresija“ padaryti įprastu karinio-politinio diskurso elementu, tik nedaugelis nustojo susimąstyti apie tai, kas tapo tokios pavojingos situacijos priežastimi.

Kaip ne kartą buvo pareiškė kinai, Ukrainos krizė negalėjo atsirasti iš niekur. Lozungas, kuriuo vadovavosi NATO šalių gynybos ministrai susitikime Briuselyje gegužės viduryje skambėjo kaip „atgrasymas ir dialogas“ , tačiau šio susitikimo eigoje pirmajam buvo skirta kur kas daugiau dėmesio, nei antrajam. NATO aukščiausio lygio susitikimas, kuris vyks Varšuvoje 2016-ųjų liepą, greičiausiai, patvirtins, kad „Rusijos agresija“, Irano avantiūrizmas, Kinijos teritorinės pretenzijos ir nestabilumas Artimuosiuose Rytuose kelia grėsmes JAV ir jų sąjungininkėms.

Vietoje to, kad piltų alyvos į ugnį, kuri jau žada išeit iš po kontrolės, būtų kur kas protingiau pradėti diplomatinį procesą. NATO tvirtina tai, jog apie reikalų tvarkymą normaliu režimu negali būti jokios kalbos, kol Minsko susitarimo sąlygos nebus pilnai įvykdytos, tačiau, kai kurias iš svarbių to susitarimo sąlygų turi įvykdyti būtent Ukraina. Tokiu būdu Rusija, o kartu su ja ir taika Europoje tapo įkaitais saujelės ukrainiečių radikalų, kurie blokuoja pasiruošimą rinkimams Donbase ir Konstitucijos reformas dėl valdžios decentralizavimo.

Savo knygoje Shirreff pripažįsta, jog Rusija junta augantį nerimą dėl karinių NATO bazių šalia savo pasienio skaičiaus didėjimo, tačiau faktiškai jis vis tiek pasisako už tokios politikos tęstinumą.

Rusija – tai milžiniška valstybė, užimanti didelę kontinento dalį ir turinti savo dispozicijoje didžiausią pasaulyje branduolinės ginkluotės arsenalą. Vakarų siekis įgyti karinį pranašumą tiesiog neįgyvendinamas.

Savo pasisakymo metu JT generalinėje Asamblėjoje 2015-ųjų rugsėjo 28, Putinas paklausė Vakarų, kurie daugelį metų atkakliai vykdė karines kampanijas užsienio valstybių teritorijose, kurie sugriovė daugybę šalių ir išprovokavo ištisų regionų nestabilumą: „Jūs bent suprantate dabar, ko jūs prikrėtėte?“. Rusija, be abejonės, yra labai sudėtingas partneris, tačiau, kai kuriais iš labai sudėtingų globalių klausimų mūsų laikais, įskaitant ir Siriją, Rusijos analizė pasirodė esanti teisinga.

2012-aisias pasiūlytas susitarimas, atitinkamai kuriam, Sirijos prezidentas Bašaras Assadas turėtų pasitraukti su sąlyga, kad bus išsaugotas pasaulietinis režimas Damaske, buvo besąlygiškai atmestas Vakarų, kurie buvo įsitikinę, jog Assado režimas greitai žlugs ir nuosaiki opozicija paims viršų. Pasekoje mums atiteko keli metai pilietinio karo, kuris dabar apsivertė migracijos krize, grasinančia Europos vientisumui.

Katastrofa

Beprasmiška svarstyti tai, kaip atrodys karas tarp Rusijos ir Atlanto aljansu arba nuo ko jis prasidės. Šis karas taps paskutiniu karu žmonijos istorijoje, todėl, kad jam pasibaigus kariauti vėliau nebebus kam. Dabar būtina susikoncentruoti ties būdais, kurie galėtų padėti atšaukti šį apokalipsinį scenarijų, o dėl to visoms pusėms reikia sąžiningai pripažinti savas klaidas ir iš naujo pradėti efektyvaus bendradarbiavimo procesą.

Begalinis sankcijų veikimo trukmės pratęsimas, kalbos apie karą ir kaltų paieškos sukuria tokią atmosferą, kurioje net nežymus incidentas gali situaciją padaryti nekontroliuojama. Ir mūsų karta turi prisiimti sau atsakomybę už tai,kad tas jokiu būdu neįvyktų.

theconversation.com