„Herojiškas“ sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje

Į svarbiausio II Pasaulinio karo mūšio statusą pretenduoja daug kautynių. Kažkas mano, kad tai buvo mūšis dėl Maskvos, kur nacistai patyrė pirmą pralaimėjimą per visą karą. Kiti galvoja, kad tai Stalingrado mūšis, tretiems atrodo, kad tai Kursko kautynės. Amerikoje gi niekas neabejoja, kad pagrindinis mūšis buvo Normandijos desantinė operacija. Vakarų istorikai yra iš dalies teisūs, nors ir ne visiškai.

Pamąstykime apie tai, kas būtų, jei sąjungininkai eilinį kartą užtemptų laiką ir neišsilaipintų 1944 metais. Akivaizdu, kad Vokietija vis tiek būtų sumušta, tik Raudonoji armija baigtų karą ne Berlyne ir prie Oderio, o Paryžiuje ir Luaros pakrantėje. Akivaizdu, kad į valdžią Prancūzijoje patektų ne sąjungininkų gurguolės atvežtas generolas de Golis, o koks nors Kominterno veikėjas. Analogiškų veikėjų atsirastų Belgijai, Olandijai, Danijai ir kitoms didelėms ir mažoms šalims (kaip jų atsirado Rytų Europos šalims). Akivaizdu, kad Vokietija nebūtų padalinta į 4 okupacines zonas, vadinasi, vieninga vokiečių valstybė susidarytų ne dešimtame, o penktame dešimtmetyje, ir vadintųsi ji ne VFR ar VDR. Neatsirastų šiame hipotetiniame pasaulyje vietos ir NATO (kas jam priklausytų be Anglijos ir JAV?), o štai Varšuvos paktas suvienytų visą Europą. Galiausiai šaltasis karas, jei apskritai įvyktų, būtų visiškai kito pobūdžio ir kitaip pasibaigtų.

Aš anaiptol nesirengiu įrodinėti, kad viskas būtų taip, o ne kitaip. Bet štai II Pasaulinio karo rezultatai būtų neabejotinai kiti. O mūšis, kuris nulėmė pokarinę situaciją, teisėtai turi būti laikomas vienu iš pagrindinių karo mūšių. Tik, štai, mūšiu jį pavadinti gana problematiška.

ATLANTO PYLIMAS

Taip vadinama vokiečių gynybos sistema Vakaruose. Pagal filmus ir kompiuterinius žaidimus gali susidaryti įspūdis, kad tai buvo kažkas labai galingo – prieštankinių ežių eilės, betoniniai bunkeriai su kulkosvaidžiais ir patrankomis ir t.t. Tačiau prisiminkite, ar teko kada matyti nuotrauką, kurioje visa tai matytųsi? Pačioje žymiausioje ir labiausiai išplatintoje nuotraukoje matosi desantinės baržos ir brendantys iki juosmens amerikiečių kareiviai, o fotografuota visa tai iš kranto pusės. Mums pavyko surasti išsilaipinimo vietų nuotraukas, kurias čionai galite pamatyti. Kareiviai laipinasi visiškai tuščiame krante, kur be kelių prieštankinių ežių nėra jokių gynybinių statinių. Tai kas gi buvo tasai Atlanto pylimas?

Pirmą kartą šitas pavadinimas nuskambėjo 1940 metų rudenį, kai per trumpą laiką buvo pastatytos 4 baterijos Pa de Kale sąsiaurio pakrantėje. Tiesa, skirtos jos buvo ne desantui atmušti, o trukdyti laivybai sąsiauryje. Tiktai 1942 metais, po nesėkmingo Kanados reindžerių išsilaipinimo palei Djepą, prasidėjo gynybinių įrenginių statyba, daugiausiai vėlgi Lamanšo pakrantėje (buvo manoma, kad būtent ten laipinsis sąjungininkai). Kitose gi pakrantės atkarpose darbo jėga ir medžiagos buvo tiekiamos pagal principą „kas liks nuo Lamanšo“. Liko ne tiek jau ir daug, ypač po to, kai aktyvizavosi sąjungininkų antskrydžiai prieš Vokietiją (teko statyti slėptuves gyventojams ir pramonės įmonėms). Rezultatas: Atlanto pylimo statiniai buvo parengti 50%, o konkrečiai Normandijoje – dar mažiau. Daugmaž buvo parengta gynybai viena atkarpa – toji, kuri vėliau buvo pavadinta „placdarmu Omaha“. Tačiau ir ji atrodė visiškai ne taip, kaip vaizduojama gerai visiems žinomame kompiuteriniame žaidime.

reklama

Patys pagalvokite, kokia prasmė statyti betoninius įtvirtinimus ant kranto? Pastatyti ten pabūklai, aišku, gali apšaudyti desantinius laivus, o kulkosvaidžių ugnimi galima šienauti priešo kareivius, kada jie brenda iki juosmens vandenyje. Tačiau ant paties kranto stovintys bunkeriai puikiai matomi priešui, taip kad jis be didesnio vargo gali sunaikinti juos laivų artilerija. Dėl to palei pat vandenį statomi tik pasyvios gynybos įrenginiai (minų lakai, betoninės kliūtys, prieštankiniai ežiai). Už jų kasami apkasai, statomi blindažai ir kitos priedangos, kur pėstininkai gali perlaukti artilerijos apšaudymus ar bombardavimus. O dar toliau, kartais už kelių kilometrų nuo kranto linijos, įrengiamos paslėptos artilerijos pozicijos – štai čia ir galime pamatyti tuos galingus betoninius kazematus, kuriuos taip mėgstama rodyti kine.

Maždaug pagal tokį planą buvo sukurta Normandijos gynyba, tačiau, pasikartosiu, pagrindinė jos dalis buvo sukurta tiktai popieriuje. Pavyzdžiui, minų buvo išdėstyta apie tris milijonus, o pagal pačius kukliausius paskaičiavimus jų reikėjo ne mažiau kaip 60 milijonų. Artilerijos pozicijos iš esmės buvo parengtos, tačiau pabūklai stovėjo ne visur. Papasakosiu tokią istoriją: gerokai prieš įsiveržimą prancūzų Pasipriešinimo partizanai pranešė, kad baterijoje Merville vokiečiai pastatė keturis 155 mm pabūklus. Šaudyti jie galėjo 22 kilometrų atstumu, dėl to kilo pavojus, kad gali būti apšaudyti laivai. Buvo priimtas sprendimas sunaikinti bateriją bet kokia kaina. Šią užduotį gavo 9-asis Šeštosios parašiutinės divizijos batalionas ir rengėsi jai beveik tris mėnesius. Buvo sukurtas labai tikslus baterijos maketas ir bataliono kariai kasdien atakavo jį iš visų pusių. Galiausiai atėjo diena D, su didžiuliu triukšmu batalionas užėmė bateriją ir aptiko ten keturias 75 milimetrų patrankas ant geležinių ratų (I Pasaulinio karo laikai). Pozicijos išties buvo pritaikytos 155 milimetrų pabūklams, o štai pačių pabūklų vokiečiai neturėjo, dėl to pastatė tai, kas pasipainiojo po ranka.

Reikia pasakyti, kad Atlanto pylimo arsenalą apskritai sudarė daugiausiai trofėjiniai pabūklai. Per keturis metus vokiečiai metodiškai tempė ten viską, kas atitekdavo jiems iš sutriuškintų armijų. Ten buvo čekiškų, lenkiškų, prancūziškų ir netgi rusiškų patrankų, daugumai jų turėtas pakankamai ribotas kiekis šaudmenų. Maždaug ta pati situacija buvo ir su lengvąja ginkluote – į Normandiją pateko arba trofėjiniai ginklai, arba paimti iš Rytų fronto. Iš viso 37-ojoje armijoje, kuriai atiteko pagrindinis desanto smūgis, buvo naudojami 252 šaudmenų tipai, be to, 47 iš jų buvo seniai nebegaminami.

ASMENINĖ SUDĖTIS

Dabar pakalbėkim apie tuos, kuriems teko atremti amerikiečių ir anglų desantą. Pradėsime nuo vadų. Tikriausiai prisimenate vienarankį ir vienaakį Štaufenbergą, kuris įvykdė nepasisekusį pasikėsinimą į Hitlerį. O ar nekilo jums klausimas, kodėl toks invalidas nebuvo paleistas į atsargą, o tęsė tarnybą, tegu ir rezerve? Ogi todėl, kad 1944 metais reikalavimai Vokietijos armijoje buvo gerokai sumažinti. Akies, rankos praradimas, sunki kontūzija ir t.t. jau nebebuvo laikoma priežastimi atleidimui iš karinės tarnybos, kalbant apie aukščiausios ir vidurinės grandies vadus. Žinoma, Rytų fronte naudos iš tokių monstrų būtų nedaug, bet užtat atsirado galimybė užkimšti jais skyles daliniuose, dislokuotuose Atlanto pylime. Taip kad maždaug pusę vadų ten sudarė žmonės, priklausantys kategorijai „iš dalies tinkami tarnybai“.

Fiureris nepaliko be dėmesio ir eilinių. Paimkime kaip pavyzdį 70-ąją pėstininkų diviziją, kuri labiau žinoma kaip „baltos duonos divizija“. Ją visą sudarė kareiviai, kenčiantys įvairaus pobūdžio skrandžio sutrikimus, dėl ko jiems teko nuolat laikytis dietos. Kituose daliniuose būta ištisų batalionų, kurių kariai buvo pilnapadžiai, sirgo diabetu ir pan. Palyginti ramioje situacijoje jie galėjo tarnauti užnugaryje, tačiau kovinė jų vertė buvo artima nuliui.

Savaime aišku, ne visi kariai Atlanto pylime buvo ligoniai ar luošiai, būta ten nemažai sveikų, tik jiems buvo jau daugiau kaip 40 metų, o artilerijoje apskritai dauguma karių buvo perkopę 50 metų amžių.

Na ir paskutinis, labiausiai sukrečiantis faktas – grynų vokiečių pėstininkų divizijose buvo viso labo apie 50%, kitą pusę sudarė visokios atmatos, surankiotos įvairiose Europos ir Azijos pakampėse. Nemažai buvo ir TSRS tautybių. Pavyzdžiui, visą 162-ą pėstininkų diviziją sudarė taip vadinami „rytų legionai“ – turkmėnai, uzbekai, azerbaidžaniečiai ir t.t. Būta Atlanto pylime ir vlasovininkų, tiesa, patys vokiečiai nebuvo tikri, kad turės iš jų kokios nors naudos. Pavyzdžiui Šerbūro garnizono vadas generolas Šlybenas sakė: „Labai abejotina, kad mums pasiseks priversti tuos rusus kautis už Vokietiją Prancūzijos teritorijoje prieš anglus ir amerikiečius“. Jis buvo teisus, dauguma rytiečių pasidavė sąjungininkams be kovos.

KRUVINAS „OMAHOS“ PAPLŪDIMYS

Amerikiečių armija laipinosi dviejuose ruožuose – „Jutoje“ ir „Omahoje“. Pirmame ruože kautynių nebuvo, ten būta vos dviejų atramos punktų, kurių kiekvieną gynė sustiprinti būriai. Pasipriešinti 4-ajai amerikiečių divizijai jie, savaime aišku, negalėjo, juo labiau, kad abu juos praktiškai sunaikino laivų artilerija dar prieš išsilaipinimo pradžią.

Beje, ten būta įdomaus atvejo, kuris puikiai apibūdina sąjungininkų kovinę dvasią. Prieš kelias valandas iki įsiveržimo buvo išlaipinti oro desantai vokiečių gynybos gilumoje. Dėl pilotų klaidos apie 30 parašiutininkų buvo išmesti tiesiai ant kranto, palei bunkerį W-5. Dalį jų vokiečiai sunaikino, kitus paėmė į nelaisvę. Ir štai ketvirtą valandą ryto tie belaisviai ėmė energingai įkalbinėti bunkerio vadą tučtuojau išsiųsti juos į užnugarį. Kai vokiečiai pasidomėjo, ko jiems ten taip staigiai prireikė, šaunūs kariautojai tuojau pat informavo, kad po valandos prasidės artilerinis pasirengimas iš laivų, o po to seks išsilaipinimas. Gaila, istorija neišsaugojo tų „kovotojų už laisvę“, kurie, gelbėdami savo kailius, išdavė visą operaciją, vardų.

reklama

Grįžkime į placdarmą „Omaha“. Šiame rajone buvo vos vienas tinkama išsilaipinimui 6,5 kilometro ilgio ruožas (į rytus ir vakarus nuo jo driekėsi statūs skardžiai). Savaime suprantama, kad vokiečiai gerai parengė ruožą gynybai, flanguose buvo du galingi bunkeriai su pabūklais ir kulkosvaidžiais. Tačiau pabūklai galėjo apšaudyti tiktai paplūdimį ir nedidelę juostą vandens išilgai jo (iš jūros pusės bunkerius pridengė uolos ir 6 metrų storio betonas). Už palyginti siauro paplūdimio prasidėjo kalvos, kurių aukštis siekė iki 45 metrų, jų keteros buvo išraustos apkasais.

Visa ši gynybos sistema buvo puikiai žinoma sąjungininkams ir jie tikėjosi ją nuslopinti dar prieš išsilaipinimo pradžią. Ugnį į placdarmą turėjo atidengti du linijiniai laivai, trys kreiseriai ir šeši eskadriniai minininkai. Be to, iš desantinių laivų turėjo šaudyti lauko artilerija, o 8 desanto baržos buvo perdarytos į reaktyvinės ugnies baterijas. Viso per 30 minučių turėjo būti paleista apie 15 000 įvairių kalibrų (net iki 355 mm) sviedinių. Ir jie buvo paleisti. Į tuštumą. Vėliau sąjungininkai sumąstė daug pateisinimų tokiam neefektyviam šaudymui – čia ir stiprus bangavimas jūroje, ir rytmetinis rūkas, ir dar kažkas, tačiau kaip ten bebūtų, nei bunkeriai, nei netgi apkasai nuo artilerijos nenukentėjo.

Dar prasčiau veikė sąjungininkų aviacija. Armada bombonešių „Liberator“ numetė kelis šimtus tonų bombų, tačiau nė viena jų nepataikė ne tik į įtvirtinimus, bet netgi į paplūdimį (kai kurios bombos sprogo už 5 kilometrų nuo kranto).

Dėl to pėstininkams teko įveikti visiškai nepažeistą priešo gynybos ruožą. Nors nemalonumai sausumos daliniams prasidėjo dar gerokai prieš tai, kai jie atsidūrė krante. Pavyzdžiui, iš 32 plaukiojančių tankų (DD Sherman) 27 paskendo beveik iškart, kai buvo nuleisti į vandenį (savo eiga krantą pasiekė du tankai, dar trys buvo iškrauti tiesiai ant kranto). Kai kurių desanto baržų vadai, nenorėdami patekti į sektorius, kuriuos apšaudo vokiečiai (pas amerikiečius apskritai savisaugos instinktas nepalyginamai stipresnis už pareigos ir visus kitus kariškiams reikalingus jausmus), atidarydavo apareles ir pradėdavo desantuotis vietose, kur vandens gylis siekė iki 2 metrų ir kur dauguma desantininkų sėkmingai nuskendo.

Pagaliau vargais negalais pirma desanto banga išsilaipino. Ją sudarė 146-asis pionierių batalionas, kurio kariai turėjo visų pirma sunaikinti betonines kliūtis, kad galima būtų išlaipinti tankus. Kur tau! Už kiekvieno tokio betoninio luito gulėjo po kelis šaunius amerikiečių pėstininkus, kurie, švelniai tariant, prieštaravo tokių patikimų priedangų sunaikinimui. Pionieriams teko dėti sprogmenis iš tos pusės, kuri buvo atsukta į priešą (dauguma jų žūdavo, viso iš 272 pionierių žuvo 111). Į pagalbą pionieriams per pirmą desanto bangą buvo pasiųsta 16 šarvuotų buldozerių. Krantą pasiekė tiktai trys, o panaudoti pionieriai galėjo du iš jų – už trečio pasislėpė desantininkai ir grasindami vairuotojui ginklais privertė jį likti vietoje. Ką gi, „masinio heroizmo“ pavyzdžių tikriausiai jau pakaks.

O toliau – vien mįslės. Bet kuriame šaltinyje, aprašančiame įvykius „Omaha“ placdarme, būtinai paminėti su „ugnimi alsuojantys bunkeriai flanguose“, tačiau nė vienas šaltinis nekalba, kas, kaip ir kada nuslopino tų bunkerių ugnį. Toks įspūdis, kad vokiečiai pašaudė, pašaudė, o paskui nustojo (galbūt taip ir buvo, prisiminkime, kas buvo parašyta apie šaudmenis). Dar įdomesnė situacija su kulkosvaidžiais, šaudžiusiais frontaline ugnimi. Kai amerikiečių pionieriai iškrapštė savo tėvynainius iš už betoninių kliūčių, tiems teko ieškoti išsigelbėjimo mirties zonoje palei kalvų papėdes (tam tikra prasme tai galima laikyti ataka). Vienas iš ten besislapstančių skyrių aptiko siaurą takelį aukštyn.

Atsargiai lipdami tuo takeliu, pėstininkai užkopė ant kalvos ir aptiko ten visiškai tuščius apkasus. Kur pradingo juos gynę vokiečiai? O jų ten ir nebuvo, šį ruožą užėmė viena iš 726-ojo grenadierių pulko 1-ojo bataliono kuopa. Pulką sudarė daugiausiai čekai, prievarta pašaukti tarnauti Vermachte. Suprantama, jie svajojo kaip galima greičiau pasiduoti amerikiečiams, tačiau iš kitos pusės, iškelti baltą vėliavą dar prieš tai, kai priešas pradėjo tave atakuoti – nesolidu netgi čekams. Jie gulinėjo sau apkasuose, kartas nuo karto paleisdami vieną kitą seriją amerikiečių pusėn. Tačiau po kurio laiko jie suprato, kad netgi toks formalus pasipriešinimas stabdo priešininko puolimą, dėl to susirinko daiktus ir pasitraukė į užnugarį. Ten juos pagaliau, didžiausiam visų džiaugsmui, paėmė į nelaisvę.

Trumpiau tariant, perrausęs kalnus medžiagos apie išsilaipinimą, radau tik vieną vienintelį pasakojimą apie kovinį susidūrimą „Omahos“ placdarme. Pateiksiu jį pažodžiui: „Kuopa „E“, išsilaipinusi priešais Kolvilį, po 2 valandas trukusio mūšio, užėmė vokiečių bunkerį kalvos viršūnėje ir paėmė į nelaisvę 21 žmogų“. Viskas!

Šioje trumpoje apžvalgoje papasakojau tik apie pirmas valandas. Vėlesnėmis dienomis desantui teko susidurti su daugybe sunkumų. Čia ir štormas, praktiškai visiškai sunaikinęs vieną iš dviejų dirbtinių uostų. Ir betvarkė su tiekimu, ir nesuderinti sąjungininkų veiksmai (anglai pradėjo puolimą 2 savaitėmis anksčiau, nei buvo numatyta). Tačiau vokiečių pasipriešinimas šių kliūčių sąraše užima bene paskutinę vietą. Tai ar verta visa tai vadinti „kautynėmis“?