Joel Bakan. KORPORACIJA (6)

2. Verslas, kaip visada (tęsinys)

Korporacijas sukūrė ir joms tikslą suteikė įstatymai. Įstatymai nurodo, ką gali, ko negali ir ką privalo daryti korporacijų vadovai.

Taip pat, bent jau Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose industrinėse valstybėse, tokia korporacija, kokią sukuria įstatymas, labiausiai primena Miltono Friedmano nupasakotą instituciją: ji priverčia vadovus iškelti įmonės ir akcininkų interesus aukščiau kitų ir draudžia jiems būti socialiai atsakingiems – bent jau nuoširdžiai. 1916 m. Henry Fordas iš teisėsaugos gavo gerą pamoką ir, pats to nežinodamas, padėjo įstatymui įtvirtinti nepakantumą socialinei įmonės atsakomybei.

Fordas tikėjosi, kad jo įmonė „Ford Motor Company“ gali būti šis tas daugiau nei tik pinigų kalimo mašina. Jis mokėdavo darbuotojams žymiai daugiau nei kiti, o klientams kasmet atsilygindavo sumažindamas T modelio automobilių kainas (nuo pradinės 900 dolerių kainos – iki 440 dolerių 1916 m.). Rašoma, kad jis pasakęs: „Nemanau, kad iš automobilių reikėtų gauti šitokį didelį pelną. Saikingas pelnas yra puiku, bet nereikia jo per daug.“

Įkurti kompaniją 1906 m. jam padėjo Johnas ir Horace’as Dodge’ai, investavę 10 500 dolerių. Jie buvo pagrindiniai akcininkai, o Johnas Dodge’as tapo įmonės direktoriumi. Broliai taip pat pažadėjo, kad jų Čikagos mašinų cechas gamins automobilių detales išskirtinai Fordui, ir atmetė rinkoje jau įsitvirtinusios įmonės „Oldsmobile“ pasiūlymus. Vis dėlto 1916 m. brolių ambicijos žymiai išaugo. Johnas Dodge’as pasitraukė iš „Ford“ valdybos ir kartu su broliu nusprendė įkurti savo įmonę. Verslui reikalingas lėšas jie tikėjosi gauti iš ketvirtinių „Ford“ akcijų dividendų. Tačiau jų sumanymą sujaukė Fordo sprendimas atšaukti dividendų mokėjimą akcininkams ir skirti tuos pinigus klientams, toliau mažinant T modelio automobilių kainas. Broliai Dodge’ai padavė Fordą į teismą.

reklama

Jie teigė, kad pelnas priklauso įmonės akcininkams, tad Fordas neturi jokios teisės atiduoti jų pinigų klientams, kad ir kokie geri būtų jo ketinimai. Teisėjas su jų argumentais sutiko ir privertė vėl mokėti dividendus. Jis prikišo Fordui, teisme sakiusiam, kad „verslas yra paslauga, o ne aukso gysla“ ir kad korporacijos turėtų „rūpintis ne vien pelnu“, jog šis pamiršęs, kad „verslo įmonė yra sukuriama ir gyvuoja pirmiausia tam, kad neštų pelną akcininkams“; įmonė negali egzistuoti „tik tam, kad retkarčiais uždirbtų pelną akcininkams, o visą likusį laiką siektų teikti naudą kitiems.

Byla „Dodge’ai prieš Fordą“ iki šiol simbolizuoja teisinį principą, pagal kurį vadovų ir direktorių teisinė prievolė – akcininkų interesus laikyti svarbiausiais, jie neturi teisinių įgaliojimų tarnauti jokiems kitiems interesams. Tai pavadinta „svarbiausių korporacijos interesų principu“. Šis principas užpildė teisinę spragą, kuri, kaip žinoma, itin jaudino Adamą Smithą dar 140 metų prieš bylos „Dodge’ai prieš Fordą“ sprendimą. 1776 m. savo klasikiniame veikale „Tautų turtas“ (The Wealth of Nations) Smithas rašė, kad jam neramu, jog korporacijų savininkai, t. y. akcininkai, patys nevaldo savo įmonių ir patiki šią užduotį profesionaliems vadovams. Anot jo, negalima tikėtis, kad pastarieji „kitų žmonių pinigus“ valdys lygiai taip pat „akylai“ kaip savuosius, be to, „tokioje įmonėje daugiau ar mažiau klestės aplaidumas ir išlaidumas“.

Svarbiausių korporacijos interesų principas, dabar įteisintas daugelio šalių korporacinėje teisėje, atsižvelgia į minėtuosius Smitho nuogastavimus ir įpareigoja korporacijų vadovus visada dirbti tam, kad patenkintų korporacijos, o tokiu būdu ir jos akcininkų, interesus. Įstatymas draudžia vadovams priimant sprendimus vadovautis bet kokiais kitais motyvais – pavyzdžiui, gelbėti darbuotojus, remti aplinkosaugą ar padėti klientams sutaupyti pinigų.

Visa tai jie gali daryti už savo pinigus, kaip atskiri piliečiai, tačiau kaip korporacijos atstovai, t. y. kitų žmonių pinigų valdytojai, jie neturi tam jokių teisinių įgaliojimų – nebent tai tarnautų korporacijos interesams, t. y. didintų akcininkų turtą.

Taigi socialinė įmonių atsakomybė yra neteisėta – bent jau nuoširdi.

Įmonių advokatas Robertas Hinkley metė darbą tarptautinėje teisės įmonėje „Skadden, Arps“, nes po dvidešimt trejų čia išdirbtų metų suprato, kad „įstatymas, koks jis dabar yra, iš tiesų draudžia vadovams ir korporacijoms būti socialiai atsakingiems“. Jo žodžiais tariant, korporacijos modelis, įteisintas korporacinėje teisėje visame pasaulyje, yra praktiškai toks pat (…), asmenys, valdantys įmones, turi teisinę prievolę akcininkams, o ta prievolė – uždirbti pinigus. Šios prievolės nevykdančius direktorius ir vadovus akcininkai gali paduoti į teismą.

reklama

Įstatymas įgalioja korporaciją siekti savanaudiškų tikslų (ir prilygina korporacijos interesus akcininkų interesams). Apie visuomenės interesą niekur neužsimenama. (…) Įmonių teisė tokiu būdu atmeta etinius ir socialinius klausimus kaip netinkamus arba kaip trukdančius pagrindinei korporacijos veiklai.

Ar tai reiškia, kad didžiosios korporacijos, besistengiančios elgtis socialiai atsakingai – „Pfizer“, „Ford“, „Goodyear“, BP ir daugelis kitų, – atsiduria už įstatymo ribų? Ne visai taip. Prisiminkime Miltono Friedmano teiginį, kad socialinė atsakomybė gali būti toleruojama, jeigu tarnauja korporacijos interesams. Šioje vietoje įstatymas su juo sutinka.

Atitinkamą principą iliustruoja XIX a. Anglijoje iškelta byla „Huttonas prieš Vakarų Korko geležinkelio kompaniją“ (Hutton v. West Cork Railway Company). Viena įmonė, „Bandon“, nupirko kitą, Vakarų Korko geležinkelių kompaniją. Kai Vakarų Korko geležinkelių kompanija paskelbė apie tūkstantines premijas tiems savo direktoriams, kuriuos netrukus atleis, „Bandon“ akcininkai padavė įmonę į teismą. Jie teigė, kad premijoms skirti pinigai priklauso jiems ir negali būti atiduoti kitiems, t. y. bendrovės direktoriams.

Vienas bylą nagrinėjusių teisėjų, Lordas Bowenas, sutiko su ieškiniu, tačiau taip pat teigė, kad kai kuriais atvejais korporacijos dosnumas yra įstatymo leidžiamas. „Paimkime tokį pavyzdį, – rašė jis. – Geležinkelio kompanija arba jos direktoriai gali nusiųsti visus stoties nešikus į kaimą gerti arbatos kompanijos sąskaita. Kodėl negalėtų?“

Lordo Boweno manymu, galų gale pati kompanija iš tokio dosnumo pelnytų naudos, turint omenyje, kad „įmonė, kuri nuolat drakoniškai griežtai elgiasi su darbuotojais ir jiems neleidžia nė žingsneliu nusižengti taisyklėms, greitai bus palikta likimo valiai“.

Taigi Lordas Bowenas priėjo prie išvados, kad įstatymas nesako, kad draudžiama vaišinti pyragu ir alumi, bet iš tiesų alumi ir pyragu vaišinti galima tik tada, kai tai neša naudą kompanijai (…). Direktorių valdyba negali užsiimti labdara vien dėl labdaros. Tačiau ji gali užsiimti tam tikra labdaringa veikla, pasitarnaujančia kompanijos interesams, ir tik atliekama tokiu tikslu (turiu pripažinti, ne itin filantropiniu) ši veikla neprieštarauja įstatymui.

Šiais laikais įstatymas numato tą patį: labdaringa veikla turi būti naudinga ja užsiimančiųjų interesams – korporacijos ir jos akcininkų interesams. Amerikos teisininkų asociacija teigia: „Leisdamas direktoriams atsižvelgti į kitų interesus, įstatymas įpareigoja juos tai darant surasti kokį nors ryšį su ilgalaikiais akcininkų interesais“. Ši taisyklė dabar yra visiškai įsigalėjusi korporacinėje kultūroje, tad akcininkams pakankamai retai tenka kreiptis į teismą dėl savo interesų, kaip kad teko daryti broliams Dodge’ams 1916 metais. Kaip teigia „Burson-Marsteller“ vadovas Chrisas Komisarjevsky, „investuotojų lūkesčiai, ar jie būtų asmeniniai, ar instituciniai, visada privers mus nešti pelną, gauti pajamas ir atiduoti jas investuotojams. Taigi retai susidursime su situacija, kai filantropija ar korporacijos teikiama labdara pakenks įmonės finansiniams rezultatams.“

Taisyklė, kad korporacijos egzistuoja tik tam, kad didintų akcininkų pelną, yra „šalies įstatymas“, tai, anot žurnalistės Marjorie Kelly, „visuotinai priimta kaip dieviška, neginčijama tiesa“. Ir šiandien jai paklūsta net labiausiai atsidavę įmonių socialinės atsakomybės judėjimo lyderiai.