„Demokratinė diktatūra“ – prieš darbuotojus

Apie du mėnesius visoje Prancūzijoje vykusios masinės protesto akcijos sutrukdė vyriausybei gauti parlamento daugumos pritarimą valdančiosios Socialistų partijos inicijuotam darbo kodekso (DK) liberalizavimui. Laikantis priimtos demokratinio mechanizmo procedūros vyriausybė privalėjo projektą iš parlamento atsiimti. Tačiau gegužės 10 d. Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas pareiškė, kad ginčytinoji darbo santykių reforma būsianti pradėta be parlamento pritarimo. „Prezidentas man suteikė įgaliojimus pasinaudoti atitinkamu konstitucijos straipsniu, ir tai aš ketinu padaryti“, – cituoja ministrų kabineto vadovą AFP (Prancūzijos konstitucijos 49.3 straipsnis numato išimtinę galimybę priimti įstatymą Nacionaliniam susirinkimui dėl jo nebalsavus).

Naujasis darbo santykių įstatymas jau pasirašytas prezidento Olando. Valdantieji teigia, jog ši reforma, užtikrins „darbo mobilumą“, nes palengvina darbuotojų samdymo bei atleidimo procedūras. Valdžios nuomone, tai būtina siekiant įveikti nedarbą, kuris pastaruoju metu stabiliai siekia 10 proc. (apie 3,5 mln. bedarbių), taip pat šalies ekonomikai, kuri išgyvena krizę.

reklama

Naujasis DK numato ir 12 valandų darbo dieną, – taigi užsimota prieš 35 valandų darbo savaitę, kuria iki šio taip didžiavosi Prancūzijos profesinės sąjungos.

Patyrusios šį pralaimėjimą, jos  dar neapsisprendė, kaip toliau veiks, nes vienas milijonas balsavusių prieš projektą ir tiek pat dalyvavusių protesto akcijose sudrebino tik parlamentą, bet ne prezidentą ir vyriausybę.

„Deja, tenka konstatuoti, kad šiuo metu metu gyvename demokratinės diktatūros sąlygomis, – leidiniui „Solidarnost“ sakė Visuotinės darbo federacijos CGT tarptautinio departamento vadovas Pjeras Kutaz. Parlamento (kurį sudaro 577 deputatai) darbo, matyt, negalima vadinti normaliu, jeigu prezidentas Fransua Olandas ir premjeras Manuelis Vallsas nežinia kodėl nusprendė, jog gali valdyti šalį savarankiškai, su niekuo nederindami. Ir apskritai, demokratinėje valstybėje tai – grandiozinis skandalas.“

Kaip tik dėl šio „skandalo“ Prancūzijos Nacionaliniame susirinkime gegužės 12 d. balsuota dėl pasitikėjimo vyriausybe, tačiau vyriausybė atstatydinta nebuvo.

reklama

*

Pažymėtina, kad šiame socialinių ir politinių kovų fone pradėjo formuotas naujas sąjūdis, kurį, manytina, dar labiau motyvuos pastarasis profesinių sąjungų pralaimėjimas.

Reforma „daugiau dirbti, mažiau uždirbti, lengviau atleisti“ išprovokavo pirmiausia jaunus prancūzus, kurie pradeda susivokti, jog nyksta ir taip jau vos pakenčiamo darbinio gyveno standartai. Iš pradžių Paryžiuje, paskui ir 50 kitų miestų susiformavo 18-30 metų bedarbių, profsąjungininkų, gimnazistų, praktikantų, studentų, benamių, skvoterių ir kovingųjų ekologų protesto judėjimas (nuotr). Pasivadinę „Naktiniu prabudimu“ (Nuit debout) su šūkiu „Mes buvome užmigę ir dabar atsibundame“ pradedant didžiąja kovo 31 dieną įvykusia demonstracija Paryžiaus Respublikos aikštėje (Place de la République), „prabudėliai“ švenčia, šoka ir diskutuoja iki pat paryčių. Jie užimti debatais bei balsavimais asamblėjose, darbo grupėse, kuria neformalius būrelius, taip siekdami įsitvirtinti viešojoje erdvėje, kuri dėl nepaprastosios padėties buvo užimta policijos ir armijos. Pranešama, kad vien mokiniai blokavo apie 100 šalies gimnazijų, įsitraukti į diskusijas buvo priversti ir mokytojai bei mokyklų vadovai.

„Prabudėlius“ vienija idėja, kad jokia partija, jokie rinkimai, joks parlamentas, jokia vyriausybė (ir jau tikrai ne kapitalistinė ekonominė socialinė tvarka) negali jiems garantuoti teisės į išsilavinimą, darbą, būstą ir šansus išgyventi. Jie kovoja, pasak Le Monde, prieš „nestabilų gyvenimą ir gyvenimui netinkantį pasaulį“.

Šaltinis