Nežeminkime vieni kitų posakiu „ką išsirinkome, tai ir turime“. Mes nesirinkome

Kai savo draugus išgirstu šnekant (draugai, aišku, dažniausia feisbukiniai), kad, tipo “nu ko mes varom ant tos valdžios, JUK PATYS IŠSIRINKOM!”, mane bent trumpam apima beviltiškumo jausmas. Beviltiškumo dėl to, kad vaikštome užsidėję rožinius akinius, priburtomis galvelėmis ir nematome to, kas yra, tai yra  –  realybės.

Koks, po velnių “patys išsirinkom”?

Na, bet gerai, nesiblaškysiu, pabandysiu paaiškinti ramiai, pasitelkęs analogijas. Taip kalbėdavo Jėzus Kristus, taip kalbėsiu dabar ir aš. Tik aną žmonės prie kryžiaus pritvatijo, o aš nesiduosiu

Sakykime, kad man reikia išsirinkti dėvėtą automobilį, kuriuo teks 5 metus važinėti.  Apie jį galvoju jau seniai, duomiuosi tuo klausimu, todėl tiksliai žinau, kad man ypač tiktų klasioko Vaido pardavinėjamas volkswagen passat markės automobiliukas. Mačiau jį ne kartą, su klasioku kalbėjausi, teko ir pavažiuoti, na, noriu aš jo, pasitikiu juo ir viskas.

reklama

Tačiau man sakoma: Sauliau, pasato rinktis negali. Va, čia mes tau parinkom tris variantus. Gali imti štai tą forduką, aną štai hiundajų ir va tą mazdikę. Rinkis.

–  Bet aš noriu pasato!  –  rėkiu aš pasipiktinęs.

–  Gęsk ir rinkis iš to, kas tau siūloma!  –  būnu griežtai pertrauktas.

Na gerai, renkuosi, vaikštau ratais aplink agregatus, man buria, aiškina, kokie jie geri, kokie nesudrožti, kaip smagu su jais važiuoti ir aš išsirenku fordą.

Važiuojant į namus fordukas sulūžta. Aš, pasipiktinęs, skambinu pardavėjui ir sakau, kad, bl.. su tokiu trantu važiuoti neįmanoma. Ir dar visaip pardavėją iškolioju: lietuviškai, rusiškai, totoriškai.

Pardavėjas išpučia akis: taigi pats išsirinkai! Ko čia dabar putojies?! Tai  –  tavo pačio pasirinkimas. Atšok, žvairy!

Pakrapštau galvą, pagalvoju: “nu rimts, gi pats išsirinkau… Ale, kai sekantį kartą rinksiuos, tai geriau imsiu hiundajų. Ot durnas, kad gerai nepasvarsčiau, jo, dabar tikrai atsimenu, kad hiundajus daug geresnis buvo! Ot suklydau! Nu nieko, pakentėsiu su forduku, kaip nors ištempsiu, o jau sekantį kartą tai hiundajų imsiu!”

Sekantį kartą, iki pat smegenų kaulų manydamas, kad TAI MANO PASIRINKIMAS,  išsirenku hiundajų. Šitam sulūžus dar kartą viską gerai persvarstau ir nusprendžiu, kad ir vėl, visai netyčia, išpuoliau durneliu ir išsirinkau gana prastą automobilį. Sekantį kartą imsiu mazdikę. Arba, jei fordukui variklio kapitalinį padarys, amortikus su akumu pakeis, perdažys  –  tada, gal imsiu tą patį forduką: juk kažkiek žinau apie jį, kaip ir savas pasidarė…

Va taip ir rinkinėjuos tarp trijų (skaičius nesvarbu) man siūlomų automobiliukų, apie tikrai gerą ir patikrintą pasatą pamiršęs. Gal sulūžtų ir pasatas, tačiau tai būtų realiai mano išsirinkta mašina, neprimesta iš šono!

reklama

Tai va, bent aš tarp politinių rinkimų ir štai tokios pasakos apie automobiliukus nematau jokio esminio skirtumo.

Geriausiai aš pažįstu kaimyną Petrą, kuris ir šeimoj, ir ūky gerai tvarkosi, kuris gerus patarimus duoda, kai jo paklausi, tad, jei jau reikia rinktis prievaizdą (juk valstybė iš esmės yra prievartinė institucija), tai jau geriau rinkčiaus kaimyną Petrą. Va, tada, jei jau kas blogai būtų, tada drąsiai galėtumėt mane aprėkti ar net per nugarą užtvatyti  –  tylėčiau akis nuleidęs, gėda man būtų už mano pasirinkimą…

O dabar: išrenki  (arba jis išrenkamas, nes tu neišrinkai kito balvono) kokį klouną, kurio nei matęs, nei girdėjęs, alaus kartu negėręs, apie mergas nekalbėjęs ir  paskui, kai anas nesąmonių prisidaro, turi už jį raudonuoti! Na ne, aikit šikt! Atsiprašau, kad taip emocingai linkiu nusilengvinti, darau tai ne iš piktos valios.

A, kas nors sakys: gi kurk partiją, “stumk” į priekį savo Petrą, dalyvauk rinkimuose. Ne, nu galima būtų taip elgtis, bet aš tam neturiu laiko, man tai neįdomu. O dar Petras ir meluoti nemoka, tad, nėra jokių šansų. O kaip kitaip? Taigi pati sistema sureguliuota būtent taip, kad ten, į aukštumas prasimuša patys genialiausi burtininkai. Juk, jei nors viena dešimtoji visų pažadų išsipildytų, seniai kaip rojuje gyventume. Deja, metai po metų, jau trečią dešimtmetį vis renkamės ir renkamės, po to renkame ir išsirenkame tokius pačius balvonus. Gal klystu?

Ar manot, kad šį kartą viskas kitaip bus? Oi, juokiuos už pilvo susiėmęs

Viskas tas pats bus, kaip ir praeitą, kaip užpraeitą kartą, kaip visus kartus iki šiol. Svarbu nuo ausų nusikabinti tuos priešrinkiminius makaronus, nes vaikščioti sunku: juk taip dosniai ir riebiai juos kabina.

Niekas iš esmės nepasikeis. Nes tai  –  neįmanoma. Mums, tautai, kaip kokiam arkliui, ruošiami nauji pavalkai. Kokios spalvos jie bus šiemet  –  nežinau, bet tai ir vėl liks tie patys pavalkai. Kaip ir kiekvienais metais, kaip visada.

Ką būtų galima pakeisti? Jei tingi, tai nekeisk nieko: prisitaikyti įmanoma prie bet kokių sąlygų. Jei nori realiai kažką keisti   –  nusimesk pavalkus, bet po to nekurpk naujų, „geresnių“.

O kol kas tik prašau: neįžeidinėkime vienas kitų, neaiškinkime, kad “turime tai, ką išsirinkome”. Tiksliau būtų sakyti: pažaidėme demokratiją, pasiklausėme pasakų, eikime toliau arti.