Lietuvos žemės ūkis klesti: Karvės - Lenkijoj, šeimininkas - Švedijoj

Jos diena prasidėdavo anksti ryte, kai atsikėlusi eidavo melžti karvių. Dabar ten nebekelia kojos.

- Nebegaliu ten įkelti kojos. Taip graudu pasidaro, kad norisi verkti, - prisipažįsta Angelė (vardas pakeistas - aut.past.).

Tvarte - nė vienos karvės. Atrodo, kad jų gulyklos dar šiltos. Ėdžiose likę po saują šieno. Kitame tvarto gale nuleidusi galvą stovo viena telyčia. Vienam gyvuliui liūdna. Kampe po lempa cypsi būrelis viščiukų. Ir tai - visas jų likęs ūkis! O buvo 11 galvų.

- Mama atėjusi telyčiai įmeta šieno, viščiukus palesina, - sako Angelė. - O aš negaliu į tai žiūrėti.

Tiek darbo, pinigų ir vilčių dėta į šitą tvartą! Kada jie rekonstravo seną pastatą, už litrą pieno gaudavo beveik litą. Tada atrodė, kad ūkis - jų ateitis. Buvo toks optimizmas, šitoks užsidegimas! Viską darė savo pačių rankomis, neimdami paskolų ir neprašydami jokių paramų. Padarė, kad tvarte iš viso tilptų 16 karvių. Kam visa tai dabar?

reklama

Kaime pasklido kalbos, kad jų banda iškeliavo į Lenkiją, o šeimininkas - į Švediją. Dėl šeimininko, pasirodo, tiesa - buvęs Lietuvos ūkininkas Stokholmo gatvėse dabar kloja tašytų akmenų grindinius. Šiandien jis toks kaip ir sūnaus samdinys. Sūnus - jau 7 metai Švedijoje. Baigė statybininkų mokyklą - iškart išvažiavo. Darbštumu ir gabumais prasimušė, įsteigė savo firmelę. Dešimt darbininkų joje. Dabar tėvas - vienuoliktas...

O banda ne visa išvažiavo į Lenkiją - tik dvi karvės. Visus kitus gyvulius - penkias karves, du veršius ir telyčią nupirko kaimynai. Su visais šieno likučiais.

Lenkai mokėjo geriau?

- Ne, tas pats, - purto galvą Angelė. - Kol šnekėjome telefonu, aukso kalnus žadėjo, kai susivarė gyvulius į furgoną, viskas staiga pasikeitė. Svoris mažas ar kas...

Buvę ūkininkai kaimynams išnuomojo ir žemę - beveik visus 17 hektarų. Sau pasiliko kampą daržui ir kviečių saujai. Kviečiai reikalingi karpiams. Prie trobos - didelis tvenkinys, jis pilnas žuvies. Likusi namuose Angelė ravės braškes, augins bulves ir kviečiais šers karpius. Aplinką prižiūrės, gėlynus puoselės. Viskas čia taip gražiai sutvarkyta - gaila būtų apleisti.

Iš telyčios užaugs karvė - bus pieno. Dabar nuvažiuoja į Kaltinėnus, nusiperka butelį. Už litrą nugriebto - 80 euro centų. Skaičiuoja abi su motina ir negali atsistebėti. Parduotuvėje 2,5 procento riebumo pienas kainuoja 80, jie už 4,5 procento riebumo pieno litrą gaudavo 11 euro centų. Kokia trupinio dalis likdavo jiems?

reklama

- Skaičiavom su vyru ir taip, ir taip - darbas naudos nebeduoda. Žiemą, šerdami gyvulius pernykščiais pašarais, dar galėjom stumti dienas. Bet kai ateis pavasaris ir reikės dirbti žemę? Kas liks, nupirkus traktoriui kurą? - klausia Angelė.

Dabar ji su vyru pasikalba internetu. Klodamas Stokholmo gatvėse grindinį, vyras per dieną uždirba tiek, kiek gautų čia, pardavęs toną pieno. Kol toną primelši, praeis beveik savaitė. Ir tai bus dar ne alga - tik bendrosios pajamos! Atmeti mokesčius, sąnaudas pašarui, veterinarijos paslaugoms - algos nebėra. Tai kokia prasmė vargti?

Bet jeigu kaimynai pirko likusią bandą, jie dar užsiims žemės ūkiu? Vadinasi, jiems apsimoka?

- Jie yra paėmę Europos paramą ir pagal sutartį privalo dar trejus metus užsiimti pieno ūkiu. Ką darys paskui, nė patys nežino... - traukia pečiais buvusi ūkininkė.

O jų kieme tebestovi traktorius. Jo neparduos? Ne. Nei traktoriaus, nei inventoriaus, kurį yra susipirkę visą. Betrūko kombaino. Namuose yra likęs jaunėlis sūnus. Gal techniką laiko jam? Irgi ne! Jaunėlis netrukus baigs mokyklą ir važiuos į Švediją. Dėl to jau sutarta. Per atostogas jau važinėja, užsidirba gyvenimui.

Tai kam laikyti kieme brangią techniką, jeigu ji niekam jau nereikalinga?

- O gal kada nors?.. - svarsto Angelė. - Nieko kol kas daugiau neparduosime, tvarto negriausime. Dėl vaikų nežinau, bet vyras turi vilties sugrįžti. Juk statėm ne tam, kad griautume. Jis namuose tokį remontą savo rankomis atliko! Buvo pasisamdęs tinkuotoją, bet nuo pusės darbo išvarė. Imk pinigus, sako, ir keliauk sveikas. Pabaigė remontą pats. Mano vyras chaltūros nepakenčia. Užsienis tokius vertina. O Lietuvoj jie nereikalingi - nei mano vyras, nei vaikai. Dabar tokia tvarka, kad Lietuvai žmonės išvis nereikalingi. Bet gal kada nors?.. Gal kas nors pasikeis?