Arvydas Daunys: Kylančių maisto kainų Lietuvoje priežastys – žlugdoma maisto gamyba

Maistas. Maisto gamyba. Strateginė valstybės ūkio šaka, kuri kitose valstybėse saugoma pirmoje eilėje, nes būtent ji lemia valstybės sugebėjimą išgyventi kritinėmis sąlygomis.

Ne gyventi, o būtent išgyventi, mat be daugelio dalykų mes galime paprastai apsieiti arba pakeisti juos kitais, pigesniais.

Paimkim, pavyzdžiui drabužius. Daugelis lietuvių jau pamiršo, kaip atrodo nauji rūbai, sėkmingai juos pakeitę nešiotų drabužių parduotuvių prekėmis. Tai tapo norma – atsinaujinti garderobą senais, jau nešiotais rūbais. Gėda? – Nė kiek – aplinkybės (valdžia) nepalieka pasirinkimo.

Arba automobilinį kurą – didžioji Lietuvos vairuotojų dalis važinėjasi pildamiesi arba dyzelinį kurą, arba dujas. Benzinas tapo prabanga, prieinama tik gaunantiems didesnes pajamas piliečiams.

Automobilinės padangos – vėlgi – dauguma perka jau naudotas, atsivežtas iš Vakarų, kur jos jau faktiškai būna išmestos. Tačiau Lietuvoje – dar tinkamos naudoti. Saugios? – Nelabai – bet vėlgi – pasirinkimo nėra – arba vadovėliai ir priemonės į mokyklą vaikams rudenį, arba naujos (naudotos) padangos žiemai.

Automobilių detalės – kol yra laužynai – nepražūsim, čia tik verslas ir Seimo nariai gali sau leisti remontuotis autorizuotose servisuose ir pirkti naujas detales savo automobiliams. Kitiems rinktis jau nebėra iš ko, valdžia nesuteikė pasirinkimo galimybių žmogiškai išgyventi iš žmonėms mokamo atlyginimo. Čia jis tik vadinamas atlyginimu, norint supainioti – iš tiesų tai alga, apibrėžta įstatymu, neleidžiančiu tiesiogiai numarinti badu gaunančio tą algą.

Bet eikime toliau

Baldai butui – pilna naudotų, siūlomų skelbimuose. Pasirenki, pasiremontuoji, jei reikia, ir naudoji toliau. Tiesa, yra atvežami ir naudoti baldai – jų pasirinkimas irgi gan nemažas, ir tarp jų yra visai padoriai ir brangiai kainuojančių tikro medžio (ne pjuvenų) dirbinių.

Bet manau pakaks vardinti antrinės rinkos pateikiamą produkciją – visi ir taip gerai žino kaip pačią produkciją, taip ir vietas, kur jos galima ieškoti prireikus.

Tie lietuviai, kuriems jų gaunamos pajamos jau nebeleidžia nieko į nieką keisti, mat tų pajamų elementariai trūksta, – tiesiog daugelio dalykų atsisako ir, kaip to garsiai nenori įvardinti „mūsų“ valdžia, peržengia tą skurdo ribą, už kurios jau prasideda tik išgyvenimo, kovos už savo gyvybę procesas. Apie kažkokią kūrybą ar gyvenimo džiaugsmą galima pamiršt – tai tik egzistencija.

Lietuvoje, pasak statistikos Departamento, ta skurdo riba yra 241 €uras į mėnesį (8 €u dienai) vienam asmeniui ir 506 €urai 4 asmenų šeimai susidedančiai iš dviejų suaugusių ir dviejų vaikų iki 14 metų (4,21 €u dienai vienam žmogui). O žemiau skurdo ribos užpernai, pasak to paties statistikos Departamento gyveno 560 tūkst žmonių, kurie sudaro 19.1 proc gyventojų. Kas penktas žmogus.

reklama

Šiandien populiaria tema informacinėje erdvėje tapo maisto kainos, o triukšmą sukėlė kalafioro už 3,49 €u ir pomidorų kaina už 5 €u/kg. Galima pasiskaičiuot kiek kalafiorų ir pomidorų galima nusipirkt už tą iki skurdo ribos laikomą algą. Prekybos centrai teisinasi tuo, jog šios daržovės šviežios ir todėl tokios brangios.

Kritikai atrėžia – niekada anksčiau, net ir tuo metu, kai jos būdavo šviežios, tokių kainų nebuvo. Juolab, jog pagal pasaulinius didžiųjų valstybių susitarimus-konstatavimą – pasaulio klimatas šyla, o atitinkamai, žemės ūkio produkcija turi pigti. Ar atšilimas jau atšauktas? Ir maistas brangs? – Kas atsakys?

Jie iškilmingai žadėjo, kad niekas nebrangs

Vėlgi – mūsų išrinktoji valdžia, visais šventaisiais prisiekinėjo, kad įvedus €urą mūsų visų gyvenimo sąlygos tik gerės, nebeliks valiutų keitimo mokesčių, ir atitinkamai mums liks daugiau pinigų kitoms išlaidoms (!) Kad gink dieve niekas nebrangs, o tie, kas sako priešingai – yra priešiškų Lietuvai struktūrų (dažniausiai Rusijos) agentai (!) – Ar tai jau irgi atšaukta? – Kas atsakys?

Iš tiesų vyksta paprasti ir dėsningi dalykai, kurių ir reikėjo laukti – tiesiog negalėjo būti kitaip.

Lietuvoje nuosekliai žlugdomas žemės ūkis ir maisto gamyba – tai jau niekam ne paslaptis. Pradėkime nuo to, kad lietuviai nebegali naudoti, parduoti, dalintis ar net patys augintis sau, savo sėjamų augalų sėklų. Tai nelegalu ir už tai baudžiama įstatymo (iki 145 €u/ 500LT bauda), Seimo priimto patyliukais ir didžiajai visuomenės daliai to net nežinant. Sėklas jie privalo pirkti. Pas ką? – Pas tą, ką nurodys kompetentingos ES struktūros, suteikusios prekybos augalų sėklomis licenzijas to vertiems. O tų vertų Europos sėklų rinkoje, vos keletas, kurie ne tik užsiima sėklų, bet ir cheminių priemonių, skirtų augalų apsaugai nuo kenkėjų, gamyba.

Tad lietuviai jau nekontroliuoja savo pačių augalų sėklų auginimo ir jų rinkos, kas iš tiesų ir yra vienas kertinių akmenų nepriklausomybės rūme. Kas gali būti nepriklausomu, negalėdamas savarankiškai apsirūpinti maistu? Tai kalinio statusas. Tą savo nepriklausomybę valdantieji jau atidavė svetimiems. Iš esmės mums to net nežinant.

Toliau turėtume kalbėti apie skirtingas išmokas Europos Sąjungoje žemės ūkyje dirbantiems žmonėms, tačiau ši tema jau išdiskutuota – ES aiškiai išrėžė, kad lietuviai negaus tokių išmokų, kurias gauna Vakarų Europos ES šalys senbuvės. Geriausiu atveju bent jau iki 2020-ųjų. O vėliau galbūt to daryti nebereikės visai, nes nebus kam mokėti.

Einame toliau – ES išmokos nedirbantiems savo žemės. Tai tinginių auginimo politika, kuri jau davė savo vaisius, kuri veda link žemės ūkio degradacijos, nekalbant apie valstybės vidaus įstatymus, kai žmonės dėl ekonominių ir socialinių priežasčių yra priversti palikti gimtuosius namus kaime, nes ne tik negali išgyventi ekonomiškai, bet ir negali gauti valstybės teikiamų paslaugų, kurios Konstitucijoje įvardintos kaip nemokamos, garantuojamos ir net privalomos gauti.

Tai mokslas, gydymo paslaugos ir net apsauga nuo nusikaltėlių, nes daugelyje rajonų šios paslaugos paprasčiausiai panaikintos tuo pretekstu, jog juose nebėra pakankamai gyventojų, ir todėl jos perkeliamos į kitus rajonus. Kaime nebelieka nei mokyklos, nei kultūros centro, nei net policijos punkto. Apie gydymo paslaugas galima apskritai tik patylėt. Autobusas važiuoja kartą į dieną.

Kas norės gyventi kaime ir rūpintis mūsų maisto auginimu, kai valstybės politika nuosekliai vykdoma ta kryptimi, kad tas (maisto auginimas) gink dieve nebūtų daromas?

Papildomai prie to, perdirbėjai tiesiog finansiškai smukdo mūsų ūkininkus – tikiuosi ne vienas esate girdėję, skaitę ar šiaip žinote apie pieno, mėsos gamintojų bėdas ir šios produkcijos supirkimo kainas, – pieno supirkimo vidutinė 1 litro kaina 0,22 ct, o parduodamo apie 0,82 ct. Skirtumas nei daug, nei mažai – 4x. Juolab, kad parduodamas jau nugriebtas pienas iš kurio gaminami sviestas, grietinė, sūris ir t.t.

Aš net neoriu prisidėti prie visokių Maximų monopolijų temos svarstymo – jos perėmė rinką ir diktuoja maisto produktų kainas. Visa tai susiję. korupcija

Žinoma prie viso to labai stipriai prisidėjo ir Rusijos pritaikytas Lietuvai maisto produktų embargas (patys žinome už ką), ir mūsų valdančiųjų absoliutus nesugebėjimas padėti mūsų ūkininkams kompensuoti tų pačių politikų veiklos rezultato – susidariusios situacijos maisto eksporto srityje. Juk ne paslaptis, dėl kokių priežasčių Rusija tą embargą pritaikė.

reklama

Viso to pasekmė?

Mes praradę savo maisto gamybą, savo maisto pramonę, tampame visiškai priklausomi nuo svetimų gamintojų, kuriems tokia situacija Lietuvoje yra labai dėkinga – atsivers naujos, jau jų maisto pramonei, eksporto rinkos, kur jie, nesant vietinės gamybos, o su tuo ir konkurencijos, galės mums pardavinėti bet ką – mes tiesiog neturėsime iš ko rinktis. Su visais „E621“, GMO ir t.t. Arvydas Daunys

Ir reikia pastebėti – tam, kad perimti mūsų maisto rinką jiems nereikės padėti jokių pastangų – tą visiškai dykai (o gal ir ne?) padarys mūsų politikai su savo leidžiamais ar patvirtinamais gautais iš ES įstatymais.

Profesorius Vladimiras Ždanovas, dar tolimais 2010 metais yra pateikęs pavyzdį, kaip Maskvos srityje buvo sužlugdyta paukštininkystė. Pradžioje, iš JAV buvo atsivežti kumpeliai ir pradėti pardavinėti mažesne kaina už paukštieną. Suprantama, žmonės iškart puolė juos pirkti, ir po dviejų mėnesių (tiek nedaug !) paukštienos pramonė tiesiog bankrutavo, po ko minėtų kumpelių importuotojai pakėlė kainas iki buvusių paukštienos kainų. Tačiau tai jau nieko nebegalėjo pakeisti.

Lietuvoje matau nuosekliai einant link to paties, tik jau vykdant tą savo pačių išrinktų politikų rankomis. Ir pastebėkime – priimami (ar būtini bet nepriimami) įstatymai blogina žemdirbių padėtį visais absoliučiai aspektais, ką netgi galima pavadinti nuslėptu-šliaužiančiu tam tikros visuomenės klasės Lietuvoje genocidu. Apie politinę korupciją turbūt neverta nė kalbėti.

Ir šiuo atveju yra žlugdoma ne vien tik kažkokia pramonės sritis, tačiau yra naikinamas ir žmonių, visuomenės sluoksnis, palaikantis gyvybinga tą sritį, be kurios jokia pasaulio valstybė negali išgyventi. Maisto sritį. Kam? Kodėl? Kad ta sritis niekada nebegalėtų atsigauti, o ta visuomenė taptų visiškai kontroliuojama.

Kam tas naudinga? Korporacijoms, perimsiančioms mūsų tegu ir nedidelę, bet kol kas švarią žemę, produktų rinką ir mūsų darbo vietas šioje srityje. pienininkystė, gyvulininkystė

Juk pažiūrėkime – danų kiaulidėms niekas negresia, netgi tada, kai yra daugybę skundų dėl jų vykdomo gamtos teršimo, dėl normų nesilaikymo ir dėl nežmoniškos smarvės aplinkiniame rajone, kurią kelia jų veiklos produktai.

Tačiau lietuvių ūkininkai, kurie turėtų jaustis šeimininkais savo žemėje – nyksta kaip nuo maro.

Ir štai tie, kam tai naudinga, visai nesunkiai daro įtaką mūsų politikų sprendimams, priimant įstatymus šioje srityje. Kaip beje ir visose kitose srityse. Prieš porą dienų Facebook mačiau mūsų sveikatos ministro, Juro Poželos susitikimo nuotrauką su Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacijos generaliniu direktoriumi Richard Bergstrom. Prie kurios buvo prierašas:

Juras Požela ir Richard Bergstrom patenkinti sudarę abi puses tenkinantį susitarimą | Facebook nuotrauka

Užrašas prie foto:

Sveikatos apsaugos ministras Juras Požela susitiko su Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacijos generaliniu direktoriumi Richard Bergstrom. Šalys aptarė bendradarbiavimo sutarties įgyvendinimą ir pasirašė ketinimų protokolą dėl tolesnio darbo. Šiuo susitarimu siekiama Lietuvoje stiprinti sveikatos apsaugą, pritaikant pažangiausius medicinos metodus ir jų prieinamumą pacientams ir visuomenei. Facebook nuotrauka

Tikite jog pramonininkui rūpėjo Lietuvos žmonių sveikata? Jei ne, tai ko jis siekė minėtas farmacijos pramonės atstovas tuo susitikimu su mūsų ministru? Teisingai – sąlygų lengviau prastumti savo produkciją Lietuvoje. O dar geriau – jei ta produkcija (kaip pvz skiepai) taps apskritai privaloma gyventojams. Ką siūlė mainais? Spėkite iš vieno karto.

Todėl apibendrinant viską, kas išdėstyta aukščiau, galima tik nusišypsoti iš tokių niekų, kaip kažkokių atvežtinių kalafiorų ar pomidorų kainos kilimas. Netgi pavadinti tai dėmesio atitraukimu, nes be šių dalykų mes galime apsieiti.

Dėl jų triukšmaujama tik todėl, kad nematomas visas, bendras vaizdo, kuris kur kas niūresnis, nei net mes net galime įsivaizduoti.. Jis tiesiog gąsdinantis.

Ką daryti?

Ieškoti kompetentingų žmonių, sugebančių matyti bendrą paveikslą ir turinčių ką pasiūlyti sprendžiant bendrą, valstybės vykdomos, kaip vidaus taip ir užsienio politikos sukurtą, katastrofišką situaciją.

Gali būti, jog tie žmonės nebus tokie toliaregiški ir nesugebės savo ambicijų suderinti su kompetencija – reikės jiems padėti, kažkam iš padedančių, galbūt, paaukoti savas ambicijas vardan šio tikslo – siekio atkurti mūsų gyvybinės erdvės funkcionalumą. Bent jau sustabdant žmonių bėgimą. Antraip, jau mūsų proanūkiai nebekalbės lietuviškai – nebus su kuo.

infa.lt