Simulianto išpažintis: Jūs dvėskit, o aš gyvensiu!

LDiena.lt: autoriaus tarp jų nėra - toks buvo jo pasirinkimas. Igorio Kostino nuotrauka, 1986 m. vasara

30 metų. Daug ir kartu nelabai.

Černobylis atsitiko, jau vasara, už lango žiauriai karšta. Į darbą atneša kvietimą. Per valandą atvykti į karinį komisariatą patikslinti duomenų. Pasirašau. Pabandyk nenuvykti.

Gaunu šaukimą į Černobilį atstatymo darbams. Esu chemijos kariuomenės atsargos karininkas, radioaktyviai užkrėstos vietovės ir pastatų dezaktyvacija - mano karinė specialybė. Turiu vykti į susirinkimo punktą kažkokiu adresu tiesiog dabar.

Prašau laiko bent atsisveikinti su šeima, susiruošti, perduoti kolegoms pradėtus darbus. Leidžia, bet liepia pasirašyti, kad prisistatysiu rytoj 6.00 ir jei ne - man bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. Pasirašau.

Darbe mikliai organizuojamas mano išgelbėjimo komitetas. Randamas variantas, bet reikia patekti į ligoninę pačiam, nes ten iš gatvės nenueisi. Ryšių poliklinikoje nėra. Mane labai smulkiai apmoko simuliuoti simptomus.Specialistas gydytojas.

Išsikviečiu, simuliuoju. Pavargusiu veidu gydytoja atsidūsta ir sako - renkitės, reikalas rimtas, vešim į infekcinę. Ten manęs jau laukia.

reklama

Tuoj į palatą. Po kelių minučių gydytoja vedasi į kabinetą ir subado nugarą ties stuburu, kad kuo labiau matytųsi dūriai. Stuburo punkcijos imitacija. Tada mikliai lekiam daryti encefalogramos. Sesutė liepia ilgai ilgai ir giliai be perstojo kvėpuoti, kol smegenys nuo per didelio kiekio deguonies beveik atsisako veikti ir apsvaigstu kaip išgėręs litrą šnapso. Ant kojų nepastovėčiau. Gerai, sako, dabar encefalograma bus kaip reikiant. Ją atspausdina ir į bylą.

Dabar palaton. Su niekuo nekalbėti, gulėti užsimerkus. Man 41 karščio ir aš negaliu keltis. Galima tik miegoti ir kartas nuo karto dejuoti. Nes galva plyšta ir jokie vaistai nepadeda. Sesutė atneša basoną.

Taip guliu dieną, dvi. Man leidžia vaistus, nors ten tik vitaminas C ir fiziologinis tirpalas, ir tabletės - vien polivitaminai. Jaunam vyrui tai gaunasi sunkenybė, akys taip ir nurenginėja vis įeinančias sesutes. Namie ir darbe manęs ieško su milicija. Kitą dieną prie namų ima budėti "viliukas" su pareigūnais, laukia, kada grįšiu, nes dar niekam nepranešta.

Po poros dienų gydytoja sako - na, dabar jau viskas, kraujo ir šlapimo tyrimus paėmėm iš kitų, viskas kaip reikia, gali kiek nori tikrinti. Gali pranešti. Pranešu į darbą ir namo, kad esu ligoninėje, nes ten, atseit, to nežino. Meningitas - rimta liga, žmogus buvo praktiškai be sąmonės, dabar ima atsigauti. Galimas net lankymas.

Kažkas atvyksta, peržiūri popierius. Gydytoja man nesako, tik sesutė pasako - viskas gerai, bet dar savaitę guli kaip didelis su basonu. Ištverti sunku, tai kai visi kur išeina ar palatos kaimynus išveža tyrimams ar procedūroms, staigiai pašoku ir darau pritūpimus, atsispaudimus. Po savaitės jau leidžia iš lovos atsikelti. Lekiu į dušą kaip išprotėjęs.

Kartais ateina studentai su dėstytoju, jiems pratybos, turi apklausti mane ir nustatyti, kuo sergu. Juokas ima begalinis. Apstoja mano lovą kaip viščiukai. Bet savo giesmę žinau mintinai, ir kaip kojas kelti, ir kaip smakrą lenkti. Ir kaip sakyti, ką skauda.

Studenčiukė tokia išsigandusi klausinėja ir vis bijo, kad suklys. Bet pagaliau atspėja - meningitas. Dėstytojas patenkintas linksi galvą ir aiškina visiems padarytas anamnezės klaidas. Jam už nugaros vaikinai kibina merginas.

Nebežinau tos gydytojos pavardės, jau užmiršau. Vėliau sužinojau, kad taip daug vaikinų išgelbėjo. Niekas nieko neprašė. Bet išrašytas nunešiau ir įbrukau prancūziško konjako butelį ir 100 rublių.

Tai va, ir aš esu davęs kyšius. Ir aplamai su manim atsargiai. Po meningito galimi liekamieji reiškiniai, ūmus būdas ir agresyvumas. Tai jeigu ką, man nieko nebus.