Amerikiečių analitikas: Obama iš aukšto atsiliepia apie Putiną, o caras vėl ir vėl įrodo, jog yra geresnis už mus

Žiūrint iš Vakarų komentatorių požiūrio taško, nesivaržančių dėl išsireiškimų, Vladimiras Putinas, Visos Rusijos Caras – ne ką daugiau, nei chamiškas juokdarys, pasmerktas galutiniam pralaimėjimui. Mano gi (Ralph Peters), nuomone – jis genijus.

Bendrai paėmus, šis vyrukas man visiškai nepatinka, tačiau, kaip bebūtų, aš jaučiu pagarbą jo talentams. Paskutinis kartas istorijoje, kai kažkokia mažai reikšminga šalis atliko tokį pat sėkmingą manevrą, kaip šiandien Putino Rusija, įvyko 1203 metais.

Tada Venecija gudrybe nukreipė Ketvirtąjį Kryžiaus žygį prieš krikščioniškąjį Konstantinopolį, gavusi už tai turtus ir valdžią, o tuo pačiu sugriovusi pagrindinį Europos bastioną prieš islamą, kas privedė prie septynis šimtmečius trukusio džihado.

Putino vykdomas jėgos demonstravimas, galų gale, taip pat neatneš Europai nieko gero. Tačiau, kaip ir viduramžių Venecijos valdytojas, Putinas labai puikiai išmano savo darbą.

Atėjęs į valdžią tuo momentu, kai Rusija buvo paguldyta ant menčių, Putinas atgaivino jos nacionalinį pasididžiavimą, grąžino viltis į buvusios galybės sugrąžinimą. Vienas iš jo svarbiausių privalumų yra tame, ką vakarų komentatoriai laiko jo silpnybe: jis nėra profesionalus politikas.

Jis savo laiku nėjo į teisingas mokyklas ir nemoka atitinkamai elgtis. Jis, viso labo buvo tik „kuklus“ KGB papulkininkis. Jis grubus ir brutalus. Todėl mūsų veidmainiškas ir lepus elitas iššvaistė pusantro dešimtmečio pašaipoms iš Putino.

Jis gi, visus šiuos metus pašventė šalies praturtinimui, jos ginkluotųjų pajėgų atgimimui, teritorijų išplėtimui ir įtakos užsienyje stiprinimui, o taip pat Jungtinių Amerikos Valstijų pažeminimui.

reklama

Putinas kietai nubaudė Gruziją, sugrąžino Krymą į Rusijos sudėtį, įsiveržė į Rytų Ukrainą ir, viso tik prieš mėnesį, jis vėl užkūrė ginkluotą konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, kad jėga priverstų turtingą nafta Azerbaidžaną atsisakyti savo koketavimo su Vakarais.

Putinas palaiko Iraną ir ginkluoja jį šiuolaikiškais zenitiniais-raketiniais kompleksais, galinčiais situaciją pakeisti taip, jog bet koks smūgis iš JAV ar Izraelio pusės kainuos pastariesiems skausmingai brangiai.

Jis pakankamai sėkmingai įvykdė karinę operaciją Sirijoje, sutraiškęs silpnus JAV klientus ir iššaukęs eilinę pabėgėlių bangą, atvesiančią prie tolimesnio Europos Sąjungos suirimo. O tuo pačiu padarė Sirijos prezidento Bašaro Asado valdžią labiau stabilia, nei ji buvo iki sukilimo ir pilietinio karo pradžios. Putino provokacija

Jis aiškiai kaunasi ne savo svorio kategorijoje, kai kalba eina apie NATO. Rengdamas vieną provokaciją po kitos, jis nerodo jokių rengimosi atsitraukti požymių. Vietoje to, jis aiškiai linksminasi, išmušdamas iš vėžių Jungtines Valstijas ir jų prezidentą. amerikiečiu karo laivo ataka

Ketvirtadienį, jo atstovas, pirmajame per pastaruosius du metus Aukščiausio lygio NATO-Rusija susitikime, ciniškai apvertė visą situaciją nuo kojų ant galvos, pareikšdamas, jog kiekviename iš susidūrimų būtent Amerika vaidino agresoriaus vaidmenį, įskaitant ir situaciją, kai Rusijos naikintuvai pavojingai suartėjo su amerikiečių minininku, apskrisdami pastarąjį, Baltijos jūroje. Putino žmogus tiesiog pamokslavo mūsų Karinėms-jūrų pajėgoms už jų neatsakingą neatsargumą.

Rusų naikintuvai praskrido 30 pėdų (apie 10 m) atstumu nuo JAV minininko USS Donald Cook Baltijos jūroje 2016 balandžio 12.

Šie incidentai jūroje ir kiti panašūs atvejai danguje glumina vakarų tyrimo centrų „aparato darbuotojus“, šiuos veiksmus vertinančius kaip kontrproduktyvius aktus ir liudijimą apie blogas manieras. Tačiau, žvilgtelėkime į situaciją Putino akimis.

Štai ko, pavyzdžiui, jis pasiekia, kai jo lėktuvai praskrenda tiesiog virš mūsų karo laivų denio:

– jis siunčia signalą NATO (ypač jo naujosioms, rytinėms narėms): „Ei, žiūrėkite, amerikiečiai negali pasiginti net patys savęs! Jūs ką, iš tiesų tikite, jog jie apgins jus?“;

reklama

– jis siunčia signalą rusams, jog tai amerikiečių, o ne rusų kariuomenė yra silpna ir nepajėgi kautis;

– jo specialistai renkantys žvalgybinius duomenis studijuoja mūsų elektronines sistemas šių demonstratyvių skrydžių metu, vykdomų, tarp kitko, pasenusiais lėktuvais;

– jis pamažu pratina mus prie savo agresyvaus elgesio, bandydamas sugebėjimą susilaikyti nuo „pernelyg aktyvios reakcijos“;

– rusai puikiai žino apie menką kovinę dvasią mūsų skandalų pažeistose Karinėse jūrų Pajėgose. Prie viso to, jie susidomėję stebėjo tai, kaip iraniečiai sučiupo ir kankino mūsų jūreivius, o po to gavo dėkingumo pareiškimą iš mūsų valstybės sekretoriaus, už krizės, kurią patys ir sukūrė, sureguliavimą. Šiandien rusai yra įsitikinę tuo, jog jiems nieko už nieką nebus, kol prie valdžios vairo stovi Obama.

Putinui visiškai nerūpi tai, ką apie jį galvoja mūsų elitas. Jis žaidžia pasaulio auditorijai. Ir ši auditorija mato, koks jis drąsus ir sėkmingas, tuo tarpu kai mes (JAV-NATO) atrodome išgąsdinti ir neefektyvūs. Putino Rusija

Suprantama, paskutiniu Vašingtono isteblišmento orumo gynybos būdu, yra malda kreipiantis į ekonominės katastrofos dvasias ir nuolatiniai tvirtinimai, jog grimztanti į dugną Rusijos ekonomika nesugebės išsilaikyti Putino absoliučiai neefektyvaus valdymo sąlygomis.

Iš tiesų, Rusijos ekonomikos „dugne“ pramušta rimta „skylė“, pagrindinai, naftos kainų kritimo dėka ir iš dalies dėl vakarų taikomų sankcijų. Tačiau, rublis ir tarptautiniai Rusijos rezervai stabilizavosi. Importo pakeitimas pamažu duoda savus vaisius. Tuo pačiu, naftos kainos pamažu ima kilti.

Rusų finansinė padėtis šiandien kur kas geresnė, nei prieš Putinui ateinant į valdžią, ir, kas svarbiausia, rusai tikisi, jog gyvenimas susitvarkys. Nepritekliai, kurie sukeltų amerikiečiams šoką, čia net nepastebimi. O Putino valdymo sistema, ekonominio nuosmukio sąlygomis, veikia tiesiog meistriškai. Jo populiarumo reitingas kaip ir anksčiau yra aukštesnis, nei Hillary Klinton ir Donaldo Trampo kartu sudėjus.

Skirtingai nuo mūsų lyderių, Putinas pažįsta savo liaudį. Jis atėjo į valdžią iš gatvės, o ne iš Harvardo. Rusai nuo amžių tiki mitu apie „gerą carą“, o kai susiduria su apgaule ar korupcija, su apgailestavimu atsidūsta: „štai, jei apie tai caras sužinotų…“.

Putinas skleidžia šį mitą televizijos ir interneto pagalba. Jo keturių valandų „audiencijos“ – tai aukščiausio lygio teatro vaidinimai. Jis priima skambučius ir elektroninius laiškus su skundais apie amžinas rusiškas problemas: blogus kelius, parsidavusią ir apsivogusią valdžią, atlyginimų nemokėjimą konservų fabrike. Bet štai, vienas rankos mostas – ir visos bėdos bei trūkumai išnyksta.

Kada gi mes praregėsime ir nustosime neįvertinti Putino? Vakarų lyderiai ateina ir išeina, o Putinas, kaip ir anksčiau – valdžioje. Gali būti, jog jis savo soste liks ir tada, kai sekantys du-trys amerikiečių prezidentai atsisveikins su Baltaisiais rūmais.

Ir šiandien jis įprato laimėti. Jis, kaip jau esu minėjęs, tiesiog neturi atbulinės eigos. Putinas judės į priekį tol, kol neatsirems į sieną.

Štai tik koks reikalas – jokia siena iš tiesų neegzistuoja…

Autorius, Ralph Peters – rašytojas ir žurnalistas, karo ekspertas, tarptautinių santykių magistars, strateginis TV kanalo „Fox News“ analitikas, praeityje – JAV karo žvalgybos darbuotojas.

šaltinis: nypost.com