Prezervatyvų fiasko. Ar turim ką nors geriau?

Visi vieningos nuomonės, jog reikia gelbėti Afriką nuo AIDS pandemijos. Daugybė pinigingų NVO šią problemą žada išspręsti… prezervatyvų lietumi. Gerai. Lyg ir… logiška. O tuo tarpu, daugelio youtub‘o, delfio ir kitų laisvos minties erdvių komentatorių pasibaisėjimui ir pajuokai, Bažnyčia siūlo susilaikymą nuo lytinių santykių iki santuokos ir ištikimybę. Pažiūrėkime, kaip kam sekasi…[1]

Botsvanos atvejis

Joje buvo pasirinkta „Saugaus sekso“ politika. Visur buvo iškabinėti atitinkami plakatai, vaikai mokyklose mokėsi daineles apie prezervatyvus. Bill & Melinda Gates Foundation ir kiti fondai investavo 13.5 milijonų dolerių į prezervatyvų platinimą. Bet ŽIV lygis nesumažėjo. Priešingai, jis augo, kol tapo vienas aukščiausių Afrikoje[2]. Panaši praktika yra pritaikoma daug Afrikos šalių.

Ugandos atvejis

Uganda 1980-aisiais buvo viena daugiausiai ŽIV užsikrėtusia valstybe[3]. 1991-aisiais 22 proc. jos gyventojų buvo užsikrėtę ŽIV. 1999-aisiais šis skaičius nukrito iki 6 proc.[4]. Kaip tai įmanoma? Pasak Journal of International Development, tokio pokyčio priežastis yra tai, kad Uganda vietoj prezervatyvų į pirmą vietą pastatė susilaikymą ir ištikimybę. Kaip pasekmė, nuo 1989 iki 1995 metų atsitiktinis seksas Ugandoje nukrito 65 procentais[5].

reklama

Deja, tada į Ugandą pradėjo vykti vis daugiau užsienio „ekspertų“, kurie pakeitė susilaikymo ir ištikimybės skatinimo programą (kurią laikė nerealistiška) ir pradėjo propaguoti prezervatyvų naudojimą.

Nuo 1995 iki 2000 metų jaunų, neįsipareigojusių jaunuolių lytinis aktyvumas pakilo nuo 27 iki 37 proc.[6]

Bet ar šie pavyzdžiai yra pakankami, kad įsitikintume, jog masinės prezervatyvų kampanijos neišspręs AIDS problemos? Ar tikrai susilaikymas iki santuokos ir ištikimybė yra pranašesni? Pateikiame dar du pavyzdžius, šį kartą – iš kito pasaulio galo.

Filipinai ir Tailandas

1987-aisiais Filipinuose buvo užfiksuoti 135 ŽIV užsikrėtę asmenys, Tailande – 112. Pasaulio Sveikatos Organizacija nustatė, kad iki 1999 m. Filipinuose nuo AIDS mirs 85 tūkst asmenų, Tailande – 70 tūkst..

Tailandas pradėjo „Šimtąprocentinę prezervatyvų naudojimo“ kampaniją[7]. Tuo tarpu Filipinai pritarė Bažnyčios, kuri Filipinuose yra stipri ir įtakinga, planui, paremtam nepriklausomomis šeimos planavimo grupėms, ištikimybės ir susilaikymo skatinimu[8].

2005 metais Tailande ŽIV užsikrėtusių asmenų buvo 50 kartų daugiau nei Filipinuose (atitinkamai 580 tūkst. ir 12 tūkst.)[9].

British Medical Journal turėjo pripažinti, kad Bažnyčios siūloma žinia apie ŽIV veikia. Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenis:

Svazilende, kur ŽIV užsikrėtę 42,6 proc., tik 5 proc. yra katalikai

Botsvanoje, kur 37 proc. suaugusių nešioja šį virusą, 4 proc. gyventojų yra katalikai

Pietų Afrikoje, kur 22 proc. gyventojų turi ŽIV, tik 6 proc. yra katalikai

Ugandoje[10], kurioje 43 proc. gyventojų yra katalikai, ŽIV infekuotų suaugusių – 7,4 proc.[11].

reklama

Filipinuose, kuriuose 80 proc. populiacijos yra katalikai, ŽIV užsikrėtę 0,3 proc.[12].

Naivus tradicionalizmas?

Neretai galima išgirsti, kad Bažnyčioje pasklidusi kažkokia seksofobija. Bet šios statistikos patvirtina seną ir paprastą taisyklę – viskam savas laikas. Mūsų kūnas nesiliauja mums tai kartoti. Tai nėra krikščioniškas išmįslas. Tai – mūsų prigimtis. Nuo mūsų norų, nuomonės, ideologijos, pakraipos ar politinių pažiūrų ji nepasikeis. Lygiai kaip kad mūsų kūnas turi valgymo ritmą, kurio nesilaikant anksčiau ar vėliau kūnas ims maištauti. Nesilaikant bendrų prigimties dėsnių (kurių yra ir biologinių, ir socialinių), visada pralaimi arba pats, arba šalia esantys. Laikas lytiniams santykiams yra santuokoje. Ir tai ne kažkokios institucijos iš aukščiau numestas seksofobiškas įsakymas, o mūsų žmogiška prigimtis, kurią Bažnyčia siekia priminti. Prezervatyvai tos prigimties neįveiks.

[1] Paremta „Why won’t the Church promote condoms to stop AIDS?“ (www.chastityproject.com)

[2] Craig Timberg, “Speeding HIV’s Deadly Spread,” Washington Post Foreign Service (March 2, 2007), A01.

[3] Tim Allen and Suzette Heald, “HIV/AIDS Policy in Africa: What Has Worked in Uganda and What Has Failed in Botswana?,” Journal of International Development 16:8 (November 8, 2004), 1141.

[4] Edward Green, et al., Evidence That Demands Action (Austin, Tex.: Medical Institute for Sexual Health, 2005

[5] D. Low-Beer and R. Stoneburner, “Behavior and Communication Change in Reducing HIV: Is Uganda Unique?” African Journal of AIDS Research 2 (2004), 2

[6] Edward C. Green and Wilfred May, “Let Africans Decide How to Fight AIDS,” The Washington Post (November 29, 2003), A23

[7] Human Life International, “Condom Exposé” www.hli.org, 16

[8] Seth Mydans, “Low Rate Of AIDS Virus In Philippines Is a Puzzle,” The New York Times (April 20, 2003).

[9] UNAIDS “Report on the Global AIDS Epidemic,” 2006, Annex 2, 511, 514

[10] hwww.avert.org/professionals/hiv-around-world/sub-saharan-africa/uganda

[11] Amin Abboud, “Searching for Papal Scapegoats Is Pointless,” British Medical Journal 331 (July 30, 2005), 294

[12] Bureau of Democracy, Human Rights, and Labor, “International Religious Freedom Report 2004,” U.S. Department of State (September 15, 2004); UNAIDS “Philippines” Country Situation Analysis (www.unaids.org)