Kristaus monologas

Grįžčiau aš į Žemę, pas savo vaikus, bet keista man. Ir baisu. Nors nemirtingas esu ir Tėvas myli mane bei visada laukia, bet…

Pažvelgęs iš viršaus matau man nesuvokiamus dalykus: kryžiai, kryžiai, kryžiai… Juos garbina, jiems meldžiasi, juos bučiuoja. Matau savo atvaizdą, iš medžio drožtą, ar iš žalvario lietą, iš akmens skaptuotą… prie kryžiaus prikaltą… Vaizduojamas esu pačiu juodžiausiu savo gyvenimo momentu  –  kai baisiai kentėjau, kai mano dūšia iš skausmo ir negalėjimo palikinėjo kūną. Dar didesnis skausmas ir kančia buvo ta, kad tai matė daug žmonių, stebėjo mane, tarsi keisto žvėries cirke pasirodymą… Net paskutinis šunpalaikis, kai jam bloga, bėga kuo toliau, kad niekas jo kančios nematytų, netrukdytų, o ką jau apie žmogų kalbėti…

reklama

Negana to, žmonėms mano kančia taip patiko, kad prigamino kryžių, prikalinėjo mano abrozėlių, iškabino juos didelėse bažnyčiose, virš savo lovų miegamuosiuose, pristatė kryžkelėse, prikabinėjo užeigose ir kitose viešose vietose.

Ei, žmonės, nejau jums sunku suvokti, jog kryžius bei vinys  –  tai buvo įrankiai, kurių pagalba buvau nukankintas ir nužudytas? Juk dar daugiau išmintingų ir kilnių žmonių užmušta kirviais, kardais, šautuvais, bombomis! Kodėl negarbinate jų?

Nejau jūs manote, kad man grįžus į Žemę norėčiau ant kiekvieno kampo matyti savo kankinimo įrankį  –  du medinius sutvirtintus balkius, prie kurių taip patogu pririšti ar prikalti Žmogų?

Ar jūsų smegenys tikrai veikia taip, kaip jas sukūrė mano Tėvas?

Įsivaizduokite kokį nors kitą Žemėn sugrįžusį iškilų žmogų: ar jis norėtų matyti, jog garbinamas jo mirtį sukėlęs įrankis? Šautuvas, bomba, jį partrenkęs automobilis, į kapus nuvaręs butelis degtisnės ar pakelis cigarečių?

Atsibuskit. Susitvarkykit smegenis. Tada gal ir pasimatysime…