I. G. Farbenindustrie - pasaulio šeimininkai ar jų įrankis (1 dalis)

I. G. Farben arba I. G. Farbenindustrie (vok. Interessen Gemeinschaft Farbenindustrie AG – Dažomųjų medžiagų pramonės interesų bendrija) – tai Vokietijos koncernų konglomeratas, susiformavęs 1925 metais.

PRADŽIA

1915 balandžio 22 dieną staiga nutilo vokiečių artilerija. Netikėtai iš vokiečių apkasų pusės, genamas lengvo pavasariško vėjelio, pajudėjo žalsvai geltonas debesėlis. Netrukus jis apgaubė sąjungininkų pozicijas. Beveik iš karto tūkstančiai žmonių ėmė raitytis nuo traukulių ir pajuto kankinantį dusulį.

Taip pirmą kartą buvo panaudotos nuodingos dujos.

Netrukus Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vado feldmaršalo Ericho Liudendorfo (Erich Friedrich Wilhelm Ludendorff) štabe buvo surengtas pasitarimas. Armijai atstovavo pats feldmaršalas. Sunkiajai pramonei – Gustavas Krupas (Gustav Georg Friedrich Maria von Bohlen und Halbach_ – vienas iš firmos „Friedrich Krupp AG Hoesch-Krupp“ įkūrėjo palikuonių. Chemmijos pramonei atstovavo firmos „Bayern AG“ vadovas Karlas Duisbergas (Friedrich Carl Diusberg).

Prabangus salonas-vagonas užsipildė brangių cigarų dūmais. Momento iškilmingumą pabrėžė didžiulis kaizerio portretas, pakabintas salono centre.

-Ponai. – prakalbo Liudendorfas. – Jūs jau žinote apie nuostabius dujų atakos rezultatus. Jo didenybė kaizeris pavedė man pareikšti ypatingą padėką „Bayern AG“ darbuotojams, kurie padovanojo mūsų armijai šį naują galingą ginklą. O dabar žodis suteikiamas ponui Karlui Duisbergui.

IŠ PRADŽIŲ BUVO DAŽAI

Vokiečių chemijos pramonė prasidėjo ir ėmė sparčiai vystytis 8-ame XIX amžiaus dešimtmetyje, kai buvo padaryta pradžia Vokietijos karinei ir politinei galiai. Šalies susivienijimas aplink Prūsiją, kuris įvyko dėka Bismarko, pavertė ją pirmaujančia Europoje.

1863 metais netoli Frankfurto prie Maino buvo įsteigta įmonė Hoechst.

Tai buvo viena nedidelė gamykla. Pirmas gaminamas produktas – purpurinės spalvos dažiklis fuksinas. Šiek tiek vėliau kompanija įgijo dėl to savo pirmą pravardę miesto gyventojų tarpe – „Raudonasis fabrikas“. Per dieną, beje, buvo pagaminami vos penki kilogramai dažiklio.

1874 metais fabrikas „pervažiavo“ vieną kilometrą į vakarus nuo savo ankstesnės vietos.

Iki 9 dešimtmečio pradžios fabrike buvo gaminami išimtinai tiktai dažai.

Nuo 1881 metų kompanija smarkiai išplėtė savo tyrimus chemijos srityje. Pradėtos gaminti neorganinės rūgštys ir vaistinės priemonės. Dėka šių kolosalių pasisekimų, Vokietija, beje, vėliau buvo pradėta vadinti „Pasaulio vaistine“.tų pačių 1863 metų rugpjūčio 1 dieną Fridrichas Bajeris (Johann Friedrich Wilhelm Adolf von Bayer) ir Karlas Duisbergas (Friedrich Carl Duisberg) įkūrė įmonę, kuri vėliau tapo pamatais koncernui IG Farben. Tai buvo nedidukas dažų fabrikėlis F. Bayer und Co“.

reklama

1865 metais Liudvigshafene įsikūrė įmonė BASF (Badische Anilin&Soda Fabrik).

Vis didėjanti pramonės koncentracija, vidinės konkurencijos sustiprėjimas nulėmė kartelių atsiradimą.

Karlas Duisbergas, užimdamas įtakingus postus daugelio firmų valdybose ir stebėjimo tarybose, sugebėjo suburti „Vokietijos imperijos pramonės sąjungą“, kurios įtaka valstybės politikai nereikalauja jokių komentarų.

Duisbergo planai sinchronizavosi su Prūsijos militaristų planais ta prasme, kad jeigu Prūsijos generalinis štabas svajojo apie įsiviešpatavimą Europoje, tai firmos Bayer šefas skleidė Vokietijos industrijos įsiviešpatavimo pasaulyje per artimiausią dešimtmetį, idėją.

Pirmuoju žingsniu link šio tikslo jis laikė Vokietijos chemijos pramonės įmonių suvienijimą.

1904 metais iš 6 stambių kompanijų, dominavusių Vokietijos chemijos rinkoje, buvo suburtas pirmasis kartelis „Dreibund-04“. Jam priklausė Bayer, BASF ir AGFA.

Praėjus dviem metams, atsirado antrasis kartelis – „Dreibund-06), kurį suarė firmos Hoechst, Cassella ir Kalle.

Susiformavo dvi sąjungos, kurių kiekvienos kapitalas siekė 40-50 milijonų markių.

Būtent tuo metu pradėtas vartoti terminas IG – „Interessengemeinschaft“ – „Bendri interesai“. Vokietijoje, suprantama, būta ir daugiau stambių kartelių. Tačiau terminas IG buvo taikomas būtent dažų karteliui.

Dažų gamyba vėliau tapo svarbiausiu koncerno IG pajamų šaltiniu. Koncernas užėmė pirmaujančias pozicijas ir sintetinių medžiagų gamyboje, ir farmacijoje. Šimtai chemikų darbavosi laboratorijose, kurdami naujus cheminius preparatus. Jau prieš 10 metų iki I Pasaulinio karo IG gamyklose buvo eksperimentuojama kuriant sintetines medžiagas – dirbtinį kaučiuką, naftos, salietros pakaitalus. Karo metu šių pakaitalų gamyba vyko pilnu pajėgumu.

Vėliau vokiečiai smogė triuškinantį smūgį savo užsienio konkurentams. Ekonomine ir prekybos prasme.

Dirbtinai mažinant eksporto kainas, įperšant varžovams jiems nenaudingus susitarimus, IG sugebėjo išstumti užsienio konkurentus netgi iš jų pačių rinkų.

O pasiekimus dažų srityje netrukus pranoko pasiekimai farmacijoje.

IG chemikai sukūrė visą eilę vertingų vaistų ir organizavo jų masinę gamybą. Farmacija tapo antru chemijos industrijos ramsčiu. Tačiau prie kapitalizmo ir vaistai gali dirbti žmogaus nenaudai.

Didžioji dalis IG specialistų atradimų ilgą laiką neperžengė laboratorijų ribų, o paskui buvo panaudotos kaip priemonės gauti gigantiškus pelnus karinėje srityje.

Tarkime Paulius Erlichas (Paul Ehrlich) 1910 metais atrado salvarsaną – efektyvų preparatą prieš infekcines ligas. Tapęs šio preparato monopoliniu savininku, koncernas IG nustatė gigantišką kainą, o vėliau preparato tiekimas į užsienį buvo išvis nutrauktas. Nutrūko ir kitų svarbių medikamentų eksportas, tame tarpe nuskausminimo preparatų, kurie irgi buvo vokiečių monopolija. Kartelio vadovai laikė eksporto nutraukimą karo elementu.

Neginčytina, kad šie medikamentai rimtai prisidėjo prie žmogaus sveikatos išsaugojimo ir jų gamybą stimuliavo iki to laiko, kol tai neprieštaravo IG interesams.

O štai priešingas pavyzdys – istorija su sulfato preparatais. Sulfanilamidai – tai viena efektyviausių gydymo priemonių, kokia tik yra atradęs žmogus. Šiuo metu šie preparatai išgelbsti milijonus žmonių. IG dešimtmečius slėpė šią galingą priemonę išgelbėti žmones, nes norėjo išmesti ją į rinką pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu vaistai, atrasti dar 1908 metais, pasirodė rinkoje tik 1936 metais.

Dabartiniai vokiečių istorikai apibūdina Farbenindustrie istoriją kaip „patrauklų pramoninį romaną“. Pagrindiniai herojai čionai – geraširdžiai fabrikantai, kurie nieko daugiau neveikia, kaip tik rūpinasi „visuotine gerove“. Būtent taip savo laiku išsireiškė vienas iš koncerno stebėjimo tarybos narių, kai jo paklausė, ką reiškia dvi raidės IG prieš pavadinimą „Farbenindustrie“. „Tai bendri interesai, bendradarbiavimas, darbas bendram labui“ – atsakė jis. Faktai gi liudija apie priešingą situaciją. IG įkūnija nedidelės saujelės kapitalistų, sukūrusių nusikalstamą koncerną, bendrus interesus.

TĖVYNĖS GELBĖTOJAS

I Pasaulinio karo pradžios momentu Vokietija kontroliavo 85% pasaulio chemijos rinkos.

IG sulaukė savo pilnametystės. Per patį karo įkarštį buvo žengtas didelis žingsnis link Duisbergo svajonės įgyvendinimo – vieningo kartelio, kuris aprėptų visą vokiečių chemijos pramonę sukūrimą.

„Didįjį IG Farbenindustrie pavyko sukurti tik 1916 metais karo dėka“ – rašė Duisbergas savo memuaruose, išleistuose 1933 metais.

Ir iš tiesų karinė gamyba leido susilieti šešioms stambioms chemijos firmoms į vieningą IG kartelį. Tamprūs ryšiai tarp dažų gamybos iš vienos pusės ir sprogmenų – iš kitos, pavertė IG karine prasme milžiniška jėga.

reklama

Priminsime, kad chemijos produkcija pasižymi tuo, kad ją galima panaudoti patiems įvairiausiems tikslams. Pavyzdžiui, nekalta medžiaga nuo užšalimo etilendiglikolis tam tikrame jo apdorojimo lygmenyje pavirsta pavojingais nuodais – garstyčių dujomis, tą patį galima pasakyti apie amoniaką – kvapias, bespalves dujas, kurias lygiai taip pat sėkmingai galima naudoti tiek trąšų gamyboje, tiek gaminant sprogmenis.

IG tiriamieji darbai nuo pat pradžios turėjo karinius tikslus. Garstyčių dujas IG sukūrė dar 1884 metais. Kartelis seniai ruošėsi dujų karui. Prieš I Pasaulinį karą pasirašyta Hagos konvencija nepadarė įtakos IG vadovų kėslams. Gamyklos Hiohste ir Leverkuzene sukūrė dujų mokyklą, kuri ruošė karinius chemikus. IG prisiėmė sau cheminio armijos korpuso funkcijas. 1915 balandžio 22 IG dujos buvo „sėkmingai“ išbandytos Vakarų fronte. Taip užgimė terminas „cheminis karas“.

Tačiau kartelio veikla buvo susijusi ir su daugeliu kitų karinių gamybų. Svarbiausia iš jų buvo sprogmenys. IG organizavo sprogmenų gamybą iš amoniako, išgauto chemiko Frico Haberio (Fritz Haber) metodu BASF laboratorijoje.

Tai įvyko 1915 rugpjūtį, kai kaizerio armija iššaudė beveik visus savo šaudmenis. „IG išgelbėjo tėvynę“ – rašė vienas iš koncerno istorijos, išleistos 1938 metais, autorių. IG dėka Vokietija sugebėjo ištempti karą dar tris metus, p paskui kapituliavo, dideliam „išgelbėtojų“ nusivylimui. O pasaulis sužinojo tiesą: IG buvo Vokietijos karinės mašinos kraujotakos sistema.

Pralaimėjimas kare, rodės, turėjo sužlugdyti nusikalstamus koncerno kėslus, tačiau taip tik atrodė.

Nežiūrint į okupaciją ir dalies patentų praradimą, Vokietijos ekonominės ekspansijos branduolys – chemijos pramonė – nepatyrė didesnės žalos. Monopolija dažams buvo prarasta, užtat visais kitais aspektais IG po karo tik dar labiau sustiprėjo. Po 6 metų kartelis vėl buvo pasirengęs pareikšti savo pretenzijas į pasaulinį įsigalėjimą. Tai paskatino šešių kartelio grupių galutinis susiliejimas į vieningą akcinę bendrovę IG Farbenindustrie (sutrumpintai ID Farben). Tai nutiko 1926 metais.

Monopolijos būstinė įsikūrė Kelbergerštrasėje, Frankfurte prie Maino.

Kai tik markė stabilizavosi – o tai įvyko 1924 metais – į Vokietiją plūstelėjo milijardinis užsienio kreditų srautas. Aukso upė užtvindė ir chemijos tresto seifus. Dėl ko atgimęs IG galėjo atnaujinti savo pagrindinį kapitalą ir įsitvirtinti tarp kitų monopolijų „pirmojo tarp lygių“ statuse.

Drauge su Krupo firma „chemikai“ pasidalino tarpusavyje realizavimo rinką. Abu plėšrūnai nubrėžė savo „karalysčių“ ribas ir sudarė sąjungą. Vienas iš IG Farben vadovų, Karlas Bošas (Carl Bosch) tapo Krupo firmos stebėjimo tarybos nariu.

Kartu su Krupais, Stinesais ir Tysenais, IG Farben pasidalino „liberalios“ Veimaro Vokietijos kontrolę 1918-1932 metų laikotarpyje.

Kartelis turėjo savo tiesioginius įgaliotinius kiekvienos buržuazinės vokiečių partijos vadovybėje, pavyzdžiui, Katalikiškojo Centro partijoje sėdėjo koncerno agentas Hansas Henrikas Lamersas (Hans Heinrich Lammers).

Negana to, koncerno nariai įėjo į Veimaro Vokietijos vyriausybių sudėtis.

BASF valdybos narys Hermanas Varmboldas (Hermann Warmbold) prie kanclerio Briuningo tapo ūkio ministru. Kita svarbi persona – Puslius Moldenhaueris (Paul Moldenhauer) tapo finansų ministru. Jis tapo susitarimo tarp vyriausybės ir IG Farben, pagal kurį IG gavo 8 mln markių subsidiją, autoriumi.

Tokiu būdu chemijos gigantas įsigudrino gauti didžiulius pelnus netgi visuotinės nelaimės ir krizės laikais. Kai dėl Varmboldo, tai jis prastūmė įstatymą, kuris garantavo IG azoto trąšų pardavimus. Vyriausybė netgi dalyvavo IG inicijuotame sindikato, kuris aprėpė visą šalies azoto pramonę, kūrime. Koncernui buvo suteiktos ir kitos lengvatos. Jo dažų gamyklos buvo atleistos nuo mokesčių ištisam dešimtmečiui. Trestas gavo pirmenybę tiekiant akmens anglis. Trumpiau tariant, tarp vyriausybės ir IG nusistovėjo kuo puikiausi santykiai. Trestas neliko skolingas. Dau parlamento deputatų buvo papirkti, kad tarnautų koncerno interesams.

Kaip vėliau papasakojo IG direktorius Georgas fon Šnicleris (Geor August Eduard Freiherr von Schnitzler), rinkimai į Reichstagą kainuodavo koncernui po 400 000 markių per metus.

IG turėjo didžiulę įtaką vyriausybės vadovams. Vienas iš trijų tresto vadovų, Hermanas Šmicas Ūhermann Schmitz) lygiagrečiai dirbo paskutinio kanclerio Briuningo patarėju.

Jau ketvirto dešimtmečio pradžioje IG Farben pasižymėjo neregėta galia netgi tarp stambių monopolijų.

Vokietijoje jam priklausė 170 gamyklų, apie 200 įmonių trestas kontroliavo užsienyje. Centrinėje Europoje koncernas praktiškai neturėjo konkurentų. Jis gamino viską: pradedant dažais, baigiant nitroglicerinu ir liuizitu. Tačiau svarbiausia produkcija buvo karinė.

Dėl to IG buvo suinteresuotas militarizacija. Sumaniai apeidami sankcijas, kurias įvedė Versalio nusiginklavimo sutartis, vokiečių monopolistai iš IG, kaip ir kiti Vokietijos pramonės banginiai, paslapčia gamino karinę produkciją. Iš 43 svarbiausių chemijos produktų, kuriuos gamino IG, 23 suvaidino lemiamą vaidmenį ginkluojant armiją, aviaciją ir karinį laivyną.

Koncerno laboratorijose buvo sukurta sintetinių degalų aviacijai ir tankams gamybos sistema, organizuota itin svarbios strateginės medžiagos – sintetinio kaučiuko – gamyba.

Su Amerikos ir Anglijos kapitalų pagalba per penkis metus – nuo 1924 iki 1929 metų – Vokietijoje buvo sukurtas galingas karinis pramoninis potencialas, kuris vėliau leido sparčiai militarizuoti šalies ekonomiką. Per šį laikotarpį buvo gauta daugiau kaip 20 milijardų markių kreditų iš užsienio. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, Vokietija užėmė 2 vietą pasaulyje pagal pramonės produkcijos realizavimą.