Lietuvoje kyla nauja žvaigždė, kurios kilimui sutelktos visų MIP pajėgos

Prieš žvaigždę iš Afganistano, suklupę, pirmosiose eilėse esantys korespondentai, gaudo kiekvieną jos žodį, kad perduotų jį Lietuvai.

Turbūt jau niekam nėra paslaptis jog Lietuvoje atsirado lietuviškai sugebantis susišnekėti pabėgėlis Abdul Basir Yoususi (toks jo vardas ir pavardė) iš Afganistano, ten dirbęs vertėju tarp užsienio (okupacinės) kariuomenės ir vietos gyventojų.

Net jo atvykimas į Lietuvą buvo ištrimituotas iš anksto, vos ne kaip legendinės The Beatles muzikinės roko grupės atvykimas į Ameriką.

Aerouoste sutinkant pridaryta daugybė nuotraukų, vėliau pateiktų portalų skaitytojams. Sutikime dalyvavo daugybės žiniasklaidos priemonių atstovai, kas rodo, jog jo atvykimui buvo pasiruošta iš anksto, o kylančios žvaigždės atsakymai rodo, jog ji buvo pilnai pasirengusi (paruošta iš anksto) tam susitikimui.

reklama

Ir štai dabar, ta nauja „žvaigždė“ aprašoma visose žiniasklaidos priemonėse, kaip naujiena Nr.1 Lietuvoje. Aprašoma iš kur ji atvyko, kuo užsiėmė savo tėvynėje ir ko tikisi iš Lietuvos. Tačiau neaprašoma – kodėl lietuviams tas turėtų būti įdomu arba ką ji pati galės duoti Lietuvai. Matyt todėl anas ir pristatomas kaip žvaigždė, kad niekam nekiltų papildomų klausimų. Juk žvaigždžių gyvenimas visiems įdomus ir taip.

O, kad tai žvaigždė – abejonių nekyla – aplink šį pabėgėlį lietuviškosios medijos atstovai net ant kelių suklupę su mikrofonais rankose (nuotrauka aukščiau), gaudo kiekvieną jos žodį.

Iš Lietuvos „žvaigždė“ nori, nei daug, nei mažai – „tik“ galimybių padėti Afganistane likusiai šeimai, ir prieglobsčio, teigdama jog jo tėvynėje jam gali grėsti pavojus.

Su tuo būtų galima sutikti, juk tėvynainių akimis jis gali būti vertinamas kaip kolaborantas, bendradarbiavęs su okupacine kariuomene. Bent jau taip lietuviai (ir jų valdžia) pažiūrėtų į lietuvį bendradarbiavusį su, sakykime, kokia nors rusų atstovybe. Ir ne tik pažiūrėtų, bet ir apskelbtų visose MIP. Nors panašu, jog afganistanietis iš anksto buvo orientuojamas tokiam savotiškam kolaboravimui Afganistane, žinant kaip į tai pažiūrės jo tautiečiai, ir mainais žadant jam už tai prieglobstį, – kitu atveju jis tikrai nesikreiptų į Lietuvą.

Tiesą sakant Afganistanas nepatenka į kariaujančių valstybių, kuriose žmonių gyvybėms gresia pavojus, sąrašą. Todėl ir iš jų išvykstantys žmonės negali vadintis pabėgėliais ir pretenduoti į tokį statusą ES.

Tačiau Lietuvos valdžia pasižymi tam tikru nenuoseklumu – kitų šalių kolaborantai ar dezertyrai jai visai nėra blogiukai – blogi tik savi. O svetimiems galima net nuolaidą padaryt, apeinant įstatymą. Tikėtina, jog ir šiuo atveju taip bus. Todėl ir Sirijos pabėgėliai, jauni vyrai užplūdę Europą kaip maro banga, jai nėra dezertyrai. O jau tas, kuris moka lietuviškai (sunkiai) – žiniasklaidos pristatomas vos ne kaip valstybės draugas. Nors Prancūzijos sprogimų autoriai irgi puikiai mokėjo prancūziškai, o kai kurie joje net buvo gimę.

Šis nenuoseklumas dažnai pakiša valdžiai koją, nes šalies žmonės su laiku ima manyti, jog kolaboravimas su svetimomis valstybėmis ar jų kariuomenių daliniais visai normalus dalykas – juk aplink visas pasaulis tą daro ir valdžia į tai žiūri visai palankiai, arba bent jau pro pirštus. Bet, kaip sakoma: „Ką pasėsi – tą ir pjausi“. Gyventojų apklausos, kuriose klausiama ar jie eitų ginti Tėvynę kilus karui, tą gan aiškiai parodo. Kaip ir krentantys valdžios reitingai.

reklama

O jei mes prisimintume, kiek yra lietuvių, beje, puikiai kalbančių lietuviškai, ir net turinčių pilietybę bei mokančių tegu ir nedidelius, bet mokesčius, padedančius išlaikyti valstybę, tačiau balansuojančių ant skurdo ribos, – tai nejučiomis kyla klausimas – kaip reikėtų susukti tiems lietuviams smegenis, kad jie eitų ginti šalies, kurioje atėjūnams sudaromos gyvenimo sąlygos kelis kartus geresnės, nei jos tikriesiems piliečiams, tačiau neuždedamos jokios prievolės? Juk atėjūnai net neturi prievolės ginti juos priėmusios šalies. Tų gyventojų, kurie juos ir išlaiko.

Bet ar reikėtų tuo stebėtis? Juk, jeigu jie negynė savosios šalies, tai kaip galima būtų tikėtis, kad gins svetimą, į kurią atvyko ieškodami geresnio gyvenimo. Visų šalių valdžia tą supranta, todėl pabėgėliams neuždedamos jokios pareigos.

Grįžtant prie temos – ko siekiama reklamuojant tą Abdul Basir Yoususi, bijantį savo paties Tėvynės bendrapiliečių?

Gal pateikti iš teigiamos pusės pabėgėlius-imigrantus, – kurių neužilgo turėtų būti „paduota“ į Lietuvą gerokai daugiau?

Ar nuraminti lietuvius parodant, – kaip va myli Lietuvą toks afganistanietis (įdomu, kodėl jis nesako, kad myli Afganistaną?)

O gal paprasčiausiai pateikti jį kaip štai tokį iš visų pusių teigiamą vyruką, kad galima būtų po to jam suteikti pabėgėlio statusą, nors Afganistanas nėra ta šalis, iš kurios išvykstančius žmones galima būtų pripažinti karo pabėgėliais?

Bet juk afganistanietis atviru formatu sako, jog jis nori padėti likusiems Afganistane žmonai ir vaikams, kuriems, pasak jo paties, niekas ten negresia. O kaip galima padėti tokioje šalyje, kaip Lietuva, kur net vietiniai gyventojai, puikiai žinantys visas sąlygas, ne visi gali išlipti iš skurdo duobės?

Štai šioje vietoje laikas užduoti klausimą mūsų valdžiai:

Kada gi Lietuvos piliečiai, gyvenantys Lietuvoje ir turintys joje ne tik pamintas teises, bet ir gan dideles pareigas, galės tikėtis lygiomis galimybėmis su atvykėliais padėti savo šeimoms? Kada ateis tas laikas, kai jiems nebereikės pavydėti atvykėliams geresnių sąlygų savo pačių Tėvynėje?

Kokia ironija – Lietuvos piliečiai reikalauja iš valdžios sau lygių teisių savo pačių šalyje su atvykėliais!

Ar gali pabėgėlio-imigranto statusas šalyje būti aukštesnis už piliečio statusą, suteikiant imigrantui geresnes sąlygas?

Ar įmanoma nusiristi žemiau, aukštinant pabėgėlius-imigrantus ir paminant savo pačių maitintojų teises?

Pesimistas sako – neįmanoma, optimistas – „ir dar kaip įmanoma, ir ateitis tą patvirtins“.

Afganų „žvaigždė“ Lietuvoje spindi vis ryškiau…