Kaip sudaromi Lietuvos priešų sąrašai?

Lietuvos slaptosios žvalgybos tarnybos (VSD ir KAM 2-asis departamentas) paskelbė naujausių grėsmių mūsų valstybei ataskaitą. Naujausios grėsmės kiek nuvalkiotos, ne kartą paminėtos mūsų prezidentės, užsienio reikalų ministro viešose kalbose: „Grėsmė yra Rusija.“ Tik šįkart ataskaitoje gausu lietuviškų interneto žiniasklaidos portalų pavadinimų, visuomeninių judėjimų atstovų pavardžių, vienas Seimo narys ir du Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, kurie… „dirba Rusijai“. Ar tikrai Lietuvos nepriklausomybę tiek nuo Rytų, tiek nuo Vakarų norintys išsaugoti žmonės yra Lietuvos priešai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo buvęs VSD generalinis direktorius Gediminas GRINA, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas SADECKAS, dabartinis šio komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, pirmasis krašto apsaugos ministras, kūręs 2-ąjį žvalgybos departamentą, Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Taip gali būti tik pas mus. VSD ir KAM 2-asis departamentas parengė grėsmių ataskaitą, o jų vadovai surengė spaudos konferenciją. Ar čia ne politikavimas?

G.GRINA: Mano nuomonė visą laiką buvo ir yra tokia, kad žvalgybos institucijos nėra vieši subjektai. Viešos ataskaitos tam tikra prasme yra šiek tiek naudingos, jose pateikiamas vertinimas apie grėsmes. Bet kalbėti apie viešą konkretizavimą, viešinti žmonių nuomones ar nuotraukas iš kokio nors viešo renginio, atkreipiu dėmesį – iš viešo renginio, žvalgybos institucijos tikrai neturėtų. Kaip neturėtų analizuoti ir portalų. Jos turi žiūrėti, bet neturi viešai aiškinti, ką koks portalas rašo.

Vakarų valstybės laikosi principo, kad žvalgybos institucijos yra slaptos, tuo jos skiriasi nuo teisėsaugos institucijų. Teisėsaugos institucija yra vieša, visuomenė turi matyti, kad policininkai gražūs, tvarkingai dirba, o žvalgybos institucijų neturi matytis. Bet pas mus buvo priimtas toks politinis sprendimas, kad ataskaitos turi būti viešos, tad institucijos tokias ataskaitas ir rašo. Kitas klausimas – turinys.

Kaip minėjau, negalima operuoti tokiu turiniu, kuris galėtų sukelti kažkokių politinių įsitraukimų. Nes tada išeina taip, kad žvalgybos institucija tam tikru būdu tampa „palankesnė“, jeigu taip galima kabutėse sakyti, kokiai nors politinei jėgai.

G.JAKAVONIS: Kažkaip neatsimenu, kad užpraėjusią Seimo kadenciją būtume visuomenei pristatinėję tokias ataskaitas. Gal padidėjusios Rytų grėsmės verčia tai daryti?

A.SADECKAS: Taip, anksčiau nebuvo tokio reikalavimo. Galima dvejopai vertint šį dalyką. Vienu aspektu grėsmių vertinimas ir pateikimas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui turėtų būti uždaras ir slaptas. Jeigu mes norime pranešti visuomenei prevencine prasme, tam gal turėtų būti atskiras dokumentas. Jis galbūt ir naudingas, nes, pavyzdžiui, orientuoja, perspėja mūsų visuomenę, didina budrumą, kai kalbama apie žmonių išvykas į aplinkines šalis, kur galimos įvairios provokacijos, turint tikslą verbuoti teisėsaugos pareigūnus, verslininkus, politikus, galinčius atnešti naudos kitoms užsienio valstybių žvalgyboms.

Bet dabar pateikta slaptųjų tarnybų ataskaita mane šiek tiek nustebino. Išvardytos kai kurios pavardės, signatarų pavardės… Nelabai supratau, ko norima tuo pasiekti. Ir jeigu tie, kurie rašė ir tikėjosi, kad Tauta pasipiktins, eis ir surengs piketus arba mitingus, demonstracijas, manau, klydo. Atvirkščiai – jie gali ginti skriaudžiamus. Manau, kad tai buvo nereikalingas dalykas.

Antra, kai teigiama, kad vienas iš signatarų kalba tuščiai salei, po šito straipsnio jis dabar kalba viešai ir plačiai viešojoje erdvėje, jis tapo labai paklausus. To ir buvo siekiama?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas apsvarstė klausimus, bet ko aš pasigendu? Pasigendu ne tik naujo grėsmių vertinimo, bet ir ką tos institucijos daro realiai, kad padidintų savo prevencinį poveikį ir realiai sumažintų grėsmes. Apie tai man neteko girdėti.

A.PAULAUSKAS: Latviai, estai irgi teikė visuomenei tokias ataskaitas. Man sakė, kad ir amerikiečiai teikia viešą analizę visuomenei. Vadinasi, tokia praktika jau yra. Kita vertus, prisiminkime, kiek buvo apie valstybės saugumą visokių kalbų, netgi nesąmonių pasakyta.

reklama

Nuo ko mes pradėjome darbą? Pradėjome nuo Seimo komisijos, sudarytos tirti, neva VSD yra nusikaltėlių gauja. Maždaug taip skambėjo tos komisijos pavadinimas. Galbūt atsižvelgiant į tai, kad visuomenėje sklando daug visokių kalbų, o niekas nežino tikrosios padėties, ir buvo pasiūlyta teikti viešas ataskaitas. Dabar jau treti metai, kai tos ataskaitos yra viešai pagarsinamos. Jos kiekvienais metais sulaukia tam tikro dėmesio – didesnio ar mažesnio, – bet jos nelieka nepastebėtos. Mažiausiai savaitę visose laidose vyksta diskusijos, rengiamos ataskaitos apžvalgos.

G.JAKAVONIS: Anksčiau ataskaitos tokio rezonanso nesukeldavo.

A.PAULAUSKAS: Būdavo ir anksčiau pavardžių. Tų žmonių, kurie po priedanga dirba žvalgybos darbą. Jie net buvo nufotografuoti, paviešinti. Buvo ir kai kurie politologai paminėti, beje, vienas dabar yra Seimo nario padėjėjas.

Reikia, kad žmonės žinotų, iš kur gresia pavojus mūsų valstybei, mūsų visuomenei. Kai nuolat gyvename tame informacijos sraute, kiekvienąkart skaitome, domimės, analizuojame, mes iš tikrųjų toje ataskaitoje galbūt nerandame nieko naujo. Bet, pvz., statistinį lietuvį, kuris ne tiek daug skaito, mažiau domisi ir analizuoja, informuoti reikia. Pavyzdžiui, neseniai dalyvavau laidoje, viena moteris klausia, kokia čia mums grėsmė yra ta Rusija? Baikit, sako, aš sovietinėje santvarkoje gimusi, gera ta Rusija, viskas su ja gerai. O laidos vedėjas ir sako: o kaip su Ukraina? Moteris atsako: tai ten jie tarpusavyje pjaunasi. Štai tokiems žmonėms gal ir skirta ši ataskaita, kad jie tiesiog sužinotų, kokios ir kur yra grėsmės Lietuvai, kad negalvotų, jog viskas yra taip gražu, kaip prisimena iš sovietinių laikų. Tikslas ir yra didinti visuomenės atsparumą, ugdyti pilietiškumą, aiškinti.

Dabar apie signatarus. Iš 35 puslapių grėsmių vertinimo pusę puslapio užima informacija apie juos. Bet tai tapo pagrindiniu diskusijų objektu. Turbūt kokius 5 kartus perskaičiau tą tekstą ir niekur neradau parašyta, kad jie kelia grėsmę valstybei ar kad jie naudoja nusikalstamus veiksmus. Ne. Parašyta viena, kad kai kurie interneto portalai atkartoja rusišką propagandą, kad jie yra prorusiški, kad informacija, kuri yra pas juos, aš nesakau, kad visa, atkartoja rusišką ideologiją. Nežinau, ar tai jie daro sąmoningai, ar nesąmoningai, ar siekia kažkokių tikslų. Abejočiau, kad reikėjo juos minėti, bet jie jau paminėti ir jų iš teksto neišbrauksi.

A.BUTKEVIČIUS: Aiškėja, kad tie signatarai norėjo kažkokios kitokios Lietuvos ir netgi šie pareiškimai, kurie padaryti dokumente, rodo, jog klausimą reikia kelti. Bet aš noriu atkreipti dėmesį, kad tais laikais, kai mes kūrėme KAM 2-ąjį žvalgybos departamentą, visas reikalas prasidėjo nuo to, kad aš išvažiavau į mėnesio kursus studijuoti ryšių tarp politiko ir žvalgybos. T.y. buvo aiškiai suvokiama, kad ne bet kuris politikas gali suprasti pateiktų žvalgybos duomenų reikšmę. Ir daugeliu atvejų neparengti žmonės, gaudami šiuos duomenis, priskaldydavo malkų.

Ypač charakteringas žvalgybos istorijoje pavyzdys – makartizmas JAV. Alkoholikas senatorius Džozefas Makartis (Joseph McCarthy), tarp kitko, jis nuo to ir mirė, gavo teisę sudaryti Senato komisiją ir ji pradėjo kratyti visą Amerikos elitą per sietą, ar jie nebendradarbiauja su komunistais, sovietais. Dž.Makarčio komisija agresyviai, dažnai ir užgauliai, viešai apklausė maždaug 200 žmonių, priklausančių politikos ir kultūros elitui, mėgindama atskleisti komunistų sąmokslą, kuris, komisijos vadovo nuomone, brendo net Amerikos vyriausybėje. Senatorius pasiskelbė turįs „išdavikų sąrašą“. Įsivaizduokite, buvo atakuojamos tokios figūros kaip Bertoldas Brechtas, Arturas Mileris, Čarlis Čaplinas ir kitos to meto Amerikos įžymybės. Buvo smarkiai pakenkta žvalgybos prestižui.

Lietuvoje matome beveik analogišką situaciją.

Dabar Lietuvoje, kaip ir prasidėjus šaltajam karui, žvalgybos institucija pradeda veikti kaip viešųjų ryšių agentūra. O Valstybės saugumo departamento veiklos ataskaitoje pirmame puslapyje puikuojasi direktoriaus žodis, kuris yra ne kas kita kaip rinkiminės kampanijos pradžia. Aš kitaip to vertinti negaliu, nes jau vien tai, ar jis turi būti viešas asmuo, abejotina. Demonstruoti savo pažiūras, aiškinti savo kovingumą dokumente, kuris yra jo vadovaujamos institucijos veiklos ataskaita… Be to, tik ką atėjus. Nes tai, kas daroma, yra ne jo, o prieš tai buvusių asmenų nuopelnas.

Nemanau, kad einant šias pareigas patriotizmas turi būti demonstruojamas savo institucijos ataskaitoje. Ir šie dalykai verčia kalbėti apie kur kas baisesnį dalyką, nei tai, kas buvo pasakyta. Apie profesionalumą. Suprantate?

Neįmanoma buvo neprognozuoti, kad paskelbus signatarų R.Paulausko ir Z.Vaišvilos pavardes nekils susidomėjimo jų veikla. Ir jeigu dabar jie ketintų eiti į Seimą ir dalyvauti rinkimų kampanijoje, tai VSD jiems padėjo puikiai startuoti.

Plika akimi matomas saugumo struktūrų noras kepštelėti Z.Vaišvilai, kuris visą laiką atakuoja valstybės prezidentę. R.Paulauskas ten paminėtas vėl kaip ne kartą pasisakęs prieš prezidentę. Reikia ginti savo vadovus, bet kokiu būdu tai daroma?

Dabar ponas Seimo Nacionalinio gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas kalbėjo, kad ataskaita yra informacija tiems, kurie iš tikrųjų nežino, kas vyksta. Bet patikėkite, kad Marytė iš Puskelnių kaimo tikrai neskaitys šios ataskaitos. Jeigu tu nori iki jos kažką nunešti, tai reikia skelbti vietos laikraštyje greta problemų apie pieno kainas.

Svarbus informacinis karas. Bet ar apie jį ką nors nutuokia žmonės, rašantys šias ataskaitas? Kai matau, kaip į iš tikrųjų profesionalią ataką iš Rusijos pusės yra atsakoma, problema atrodo kur kas sudėtingesnė nei dviejų signatarų pavardžių paminėjimas. Tai yra tiesiog nepasiruošimas kovoti.

Imkime dar sudėtingesnius klausimus. Šiame dokumente yra atakuojamos mūsų kaimyninės valstybės. Pvz., Baltarusija, yra įvardijamas jos vadovas, yra įvardijama priešiška Baltarusijos veikla. Ar tai yra spec. tarnybų kompetencijos klausimas? Pirmiausia tai yra prezidentės kompetencijos klausimas, antra, Užsienio reikalų ministerijos. Tik jie gali skelbti atitinkamą rekomendaciją ir turi teisę kvalifikuoti tai kaip priešišką veiklą. Kai paskelbtas toks saugumo institucijų dokumentas, pasakykite, apie kokias derybas gali būti kalbama su Baltarusija, kuri šiandien mums išskirtinai įdomi, nes ten įsikūrę kinai apkrauna darbu Klaipėdos uostą?

Žmonės, dirbantys Valstybės saugumo departamente, gaunantys algą, žinoma, nemąsto, iš kur atsiranda jų pinigai. Bet kuris susivokiantis politinėje konjunktūroje žino, kad šito daryti negalima. Tiesiogiai atakuojama Rusija. Kaip akivaizdus priešiškas momentas nurodomi „Maskvos namai“ Vilniuje. Yra kuriamas akivaizdaus priešo simbolis, kai tai pačiai Rusijai mes privalome arba atsakyti adekvačia jėga, arba sukurti tam tikras politinio sulaikymo priemones. Bet jokiu būdu ne spec. tarnybų teiginiais apie Rusijos priešiškumą.

G.JAKAVONIS: Atrodo, gerai, paskelbiamos grėsmės valstybei, bet ar nurodant konkrečius asmenis nepažeidžiamos tų žmonių teisės? Negi kiekvienas žmogus negali turėti savo nuomonės?

G.GRINA: Tai, kas yra parašyta ataskaitoje, manau, yra toks laisvo pobūdžio nuomonės reiškimas. Kodėl? Užfiksavau, ką buvęs ministras A.Butkevičius sakė apie žvalgybos ir politikų vaidmenį. Žvalgybos institucijose dirbau beveik 15 metų, todėl galiu pasakyti vieną paprastą dalyką – dauguma mūsų politikų, ypač aukščiausio rango, nesupranta, kam reikalinga žvalgyba. Buvo paminėta žvalgybos veikla, taigi nuolat primenu, kad tai nėra teisėsauga. Tai yra slapta veikla, skirta tarnauti valstybės vadovams, kad jie galėtų priimti sprendimus. O jeigu valstybės vadovai sako, kad ne mes priimsime sprendimus, informuokime visuomenę, visuomenė susiorganizuos… Aš taip suprantu dabartinę situaciją.

A.SADECKAS: Manau, kad turėtų būti vienareikšmiškai išskirta tai, kas yra ataskaita, informacija apie grėsmes, apie visas rimtas problemas, kurios skirtos valstybės vadovams, kad jie galėtų priimti sprendimus. Skirtos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, vykdančiam ir parlamentinę priežiūrą. Tai turi būti vienas dokumentas, kuris reikalingas svarstant sprendimus.

Ar politikai supranta tai, ar nesupranta? Deja, jie nesupranta. Vis dėlto šitos tarnybos dirba politikams, o ne atvirkščiai.

O kaip vertinama pateikiama žvalgybos informacija? Daug žinomų pasaulyje valstybių vadovų, taip pat Dž.Bušas (George Bush) neteisingai įvertino Irako situaciją. Ir Stalinas neteisingai įvertino Antrąjį pasaulinį karą. Yra ir daugiau pavyzdžių.

reklama

Tos tarnybos dirba, kaip sugeba. Mano supratimu, kvepia populizmu, kai jos atsilapoja, atsiskaito. Po to vadinamojo skandalo, kai VSD buvo daužomas, matyt, ir atsirado noras parodyti, kad jis bus viešas, daugiau skaidrumo, su ataskaitomis apie slaptą darbą.

O dėl žmogaus teisių… Pirmiausia aš nepastebėjau, kad būtų tie žvalgybininkų ataskaitoje minimi interneto portalai, visuomeninės organizacijos, partijos ar signatarai įvertinti kaip Lietuvos priešai. To nebuvo pasakyta. Tik buvo pasakyta, kad jų veikla tarnauja Rusijos interesams. Tai netarnauja netgi Rusijai – irgi neteisingai pasakiau, – jų veikla pila vandenį ant Rusijos malūno.

A.BUTKEVIČIUS: Bet mes supratome taip, kaip pasakė, nes toks kontekstas.

A.SADECKAS: Bijoti, kad bus pažeista riba tarp žmogaus teisių ir saugumo interesų, nereikėtų. Nemanau, kad kam nors kils noras sukurpti kokį nors Baudžiamojo kodekso straipsnį, kaip buvo kadaise „antitarybinė agitacija, propaganda“. Šimtu procentų esu įsitikinęs, kad antilietuviškos agitacijos ir propagandos straipsnio nebus. Manau, kad ta riba Lietuvoje suprantama, žmogaus teisės yra gerbiamos, jų laikomasi. Saugumo interesai tikrai neperžengs žmogaus teisių ribų.

A.PAULAUSKAS: Kokie turi būti politikos ir žvalgybos santykiai? Iš tikrųjų tai labai svarbi tema. Tie, kurie dirba Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, dar klauso informacijos, dar moka su ja elgtis. Bet kai paklausai žmonių, kurie nedirba tame komitete, iš tikrųjų spragos didžiulės.

Tapęs Seimo komiteto pirmininku norėjau išsiaiškinti, kaip reikia bendrauti. Važiavau į Angliją, kalbėjau su Anglijos parlamento vadovu. Važiavau į Belgiją, važiavau į Švediją. Visur norėjau būtent atsakymo į klausimą, kaip ta kontrolė vyksta, kaip keičiamasi informacija. Ir dėl žvalgybos ataskaitos klausiau.

Štai Anglijoje premjeras teikia parlamento komiteto – mūsų Seimo Nacionalinis saugumo ir gynybos komiteto atitikmuo – ataskaitą. Ir tik tas komiteto pirmininkas kalba, pristatinėja. Jokių ten žvalgybos institucijų, jokių ministrų nėra. Būtent komiteto pirmininkas vertina tų žvalgybų darbą. Kai aš jam pasakiau, kad pas mus ataskaitos viešos, – jis, aišku, žmogus kultūringas, buvęs gynybos ministras…

A.SADECKAS: Nusišypsojo?

A.PAULAUSKAS: Ne nusišypsojo, tik paklausė: gal naujos valstybės naujos tradicijos?

Ieškokime geriausio mūsų žvalgybų ataskaitų varianto, nes po kiekvieno viešo paskelbimo kyla mažesnis ar didesnis ažiotažas. Ir politikavimas. Nežinau tų gilių šaknų, kaip sakote, ar tikrai dėl to, kad kalba prieš prezidentę, bet kartais tokia nuojauta aplanko.

Taigi norėtųsi glaudesnio bendravimo, daugiau pasitikėjimo, daugiau informacijos. Pagaliau daugiau galima padaryti ir prevenciškai.

Ar tai yra politikavimas? Aš negaliu atsakyti. Jeigu imtume galvoti, kad taip, kad tai kažkoks noras pažerti kritikos, tai mes patys jau atsakėme, kad rezultatas bus priešingas. Nei konservatoriams, nei kam nors kitam tai nenaudinga. Ne padėjo, atvirkščiai, pakenkė. Dalyvavau televizijos laidoje kartu su

Z.Vaišvila. Jis vėl viską išpasakojo. Dar kartą pasakė „ačiū“, nes jį seniai kur kvietė į televiziją, ir pažadėjo kitą dieną šaukti spaudos konferenciją. Sakė, matyt, daugiau ateis. Nes ateina vienas ar nulis žmonių.

A.BUTKEVIČIUS: Neatėjo, tik aš buvau.

A.PAULAUSKAS: Vadinasi, nepakvietė. Dabar jis viešojoje erdvėje paklausus gal savaitę, dvi, bet tikrai jam suteikė eterį.

Aš tik pasikartosiu – labai atsargiai reikia rašyti tas pavardes ir pagalvoti, kaip paskui komentuosi.

VSD vadovui Dariui Jauniškiui buvo užduotas klausimas: ar yra nustatyta daugiau duomenų, ar tik tai, kad Rusijos Kremliaus valdoma žiniasklaida jais naudojasi. Ar yra kokių nors kontaktų, finansavimo apraiškų ir panašiai? Atsakau taip, kaip jis atsakė, nes aš tokių dalykų nežinau, – tai yra valstybės paslaptį sudarančios žinios.

A.BUTKEVIČIUS: Aš pridėsiu kelis štrichus prie pono A.Paulausko pasakytų dalykų. Didžioji Britanija turi atskirą parlamentinį komitetą žvalgybai. Ir tai yra ne gynybos komitetas. Yra penkias pagrindines žvalgybos linijas kontroliuojanti institucija, kuri ypač gerai paruošta šiam darbui. Ir jeigu mes Lietuvoje norime turėti žvalgybą, pirmiausia pradėkime nuo tų, kas naudosis gauta informacija, kaip ją sugebės vertinti, kam sugebės perduoti, kas spręs, kaip ji turi būti traktuojama. Jeigu to nedarysime, gausime tai, ką gavome.

Nesigiriant, dvi savaites pasėdėjus, šitą tekstą galima parašyti neturint jokios žvalgybos institucijos. Šitas tekstas yra grynų gryniausia kompiliacija įvairių spaudoje esančių nuomonių, politologų pasisakymų, pateiktų vertinimų. Kad nebūčiau tuščiakalbis, įveskite į „Google“ paiešką dėl išvadų ir grėsmių prognozių, kopijuokite ir sudėliokite viską iš eilės.

Pirma išvada: Rusijos imperinės ambicijos, agresyvi užsienio politika, pasirengimas naudoti karinę jėgą. Dabar išmeskit žodį „Rusijos“, įrašykit „Jungtinės Amerikos Valstijos“ ir išverskit į rusų kalbą. Gausite lygiai tokius pačius politinius štampus.

Žmonės, kurie rašo tokius tekstus, privalo mąstyti, ką jie pateikia ir kas tai per vertinimas. Ar tokiam vertinimui reikia milijonus kainuojančios institucijos? Tokią analizę, kurią aš darau pasityčiodamas, gali padaryti bet kas.

Eikime toliau. Ypač keistai skamba vertinimai, kad Europa susirūpinusi terorizmo pavojumi, o tai gali atitraukti dėmesį nuo Lietuvos problemų. Tą galima žinoti, tą galima suvokti, bet rašyti tai į viešą ataskaitą po sprogimų Briuselyje, po sprogimų Paryžiuje, reiškia visiškai nesuvokti, kad šitas dokumentas funkcionuoja tam tikrame viešame kontekste. Ir dar informacinio, psichologinio karo kontekste.

Štai dabar, kai R.Paulauskas ir Z.Vaišvila yra kaltinami, kad jais naudojasi Rusijos žiniasklaida, tai, patikėkit, šita ataskaita taip pat bus naudojamasi ir jau yra naudojamasi. Rusakalbis internetas žviegia. Tai, ką aš čia pasakiau, yra tik žiedeliai. O kokios uogelės nuo panašių dokumentų ir jų žalos, kuri padaryta?

Man skambino pažįstami, sakė, kad jie pasinaudodami „Google“ vertimo programa jau šiek tiek teksto išsivertė bandydami suprasti, kas čia darosi. Aiškiai nesuvokiama, kam adresuotas dokumentas, kuris paviešintas. Tai yra vienas dalykas.

Antras – savo vaidmens nesuvokimas. Trečia – tai yra užsakovo interesų nesuvokimas, čia mes jau aptarėme, kad buvo tik įpilta žibalo į ugnį. Manau, kad šioje situacijoje ponas A.Paulauskas turi puikią galimybę priversti peržiūrėti Lietuvos žvalgybos institucijų santykių su politikais klausimą ir tiesiog reorganizuoti visą šią veiklą.

G.JAKAVONIS: A.Sadeckas net į prokuratūrą pasiūlė kreiptis.

A.SADECKAS: Tęsiu tą patį, ką Audrius sakė. Jeigu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas solidžiai nagrinėjo, pirmiausia jis turėjo iškelti klausimą dėl tokios ataskaitos viešumo. Kitas dalykas, jeigu įžvelgi kokioje nors veikloje nusikalstamus požymius, tegul tai nagrinėja prokuratūra. Kodėl nusišalinti?

A.BUTKEVIČIUS: Tokiu atveju rašyk seriją straipsnių, kviesk spaudos konferencijas, tam yra tinkamas žmogus, spaudos atstovas, bet neviešink tokio dokumento su dviejų žinybų vadovų parašais.

Karinė žvalgyba ir Valstybės saugumo departamentas turi skirtingas veiklos sritis. Jų darbas iš principo turi turėti sąlyčio taškų tik tam tikroje srityje. Tai, apie ką privalo kalbėti karinė žvalgyba, apskritai netelpa į jokius rėmus. Jeigu jie nekalba apie tai viešoje ataskaitoje Parlamentui, tai kuo jie užsiima? Visuomenei ir Seimui skirtoje ataskaitoje nėra adekvataus karinių grėsmių vertinimo. Tai reiškia, kad visos lėšos, skiriamos šitai ataskaitai, yra niekinės. O kitos ataskaitos nėra. Kas daroma su realia tikra grėsmių ataskaita, ji egzistuoja ar neegzistuoja, jeigu ji nepateikta Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui?

A.PAULAUSKAS: Mes išklausėme ir KAM 2-ojo departamento, ir VSD slaptas ataskaitas.

A.BUTKEVIČIUS: Duok Dieve, gal jos geresnės. Jau visai keista yra tai, kad problemos, susijusios su konkrečiais asmenimis ir organizacijomis, kurioms nekeliama baudžiamoji byla, yra įvardijamos paragrafe, kuris skirtas konstitucinių pagrindų apsaugai. Kai Konstitucija kaip tik numato visas spaudos, nuomonės ir visas kitas laisves. Vienintelis dalykas, kuris atakuoja šitas konstitucines laisves, tai duotoji ataskaita, nes ji verčia žmones užsiimti savicenzūra.

G.GRINA: Kodėl būtent tokio pobūdžio ataskaitos gali gimti? Matau problemą, kad Valstybės saugumo departamente yra labai daug politologinio aspekto. Mano įsitikinimu, slaptosios tarnybos turi dirbti išskirtinai operatyvinį darbą, o ne surinkti krūvą mėgėjų, kurie rašinėja, kaip sakote, tai, ką galima nukopijuoti „Google“ ir tą patį parašyti. Kokia tokios institucijos vertė? Jeigu institucija slaptais metodais nesugeba surinkt informacijos, tai atitinkamas ir vertinimas. Viskas labai paprasta.

A.SADECKAS: Beje, KGB buvo 5-oji valdyba, ideologinė valdyba, vėliau, kai atsirado viešumas, ji buvo pavadinta konstitucinių pagrindų.

A.BUTKEVIČIUS: Čia ir yra visas humoras.

Daugiau skaitykite čia.