Praėjusių metų pabaigoje Šceicarijos vyriausybės Federalinė kanceliarija pareiškė, kad ji gavo piliečių peticiją su 110.955 parašais, kurioje reikalaujama sušaukti eilinį nacionalinį referendumą. Referendumo sušaukimo iniciatyva priklauso judėjimo Full Money Initiative („Pilnaverčių pinigų iniciatyva“) aktyvistams. Referendumo tikslas – uždrausti privatiems komerciniams bankams daryti iš oro pinigus daryti iš oro pinigus, grįžti prie tikrų, pilnaverčių pinigų.

Sukčiavimas su „piniginiu multiplikatoriumi“

Ekonomikos literatūroje bankų privilegija daryti pinigus iš oro vadinama įmantriai: dalinis, arba nepilnas komercinių bankų įsipareigojimų rezervavimas. Kitais žodžiais, bankai gali priimti iš indėlininkų į depozitus 1000 vienetų legalių mokėjimo priemonių („tikrų“ pinigų centrinio banko banknotų pavidalu), o šios sumos pagrindu išleisti nuosavus pinigus kredito pavidalu 10.000 vienetų, 10 kartų daugiau. Kreditas bus išduotas depozitinių pinigų pavidalu, esančių tam tikra abstrakcija, kurios pagalba negalima padengti indėlininkų įsipareigojimus, išreikštus grynais banknotais. Tai akivaizdi sukčiavimo operacija, kuri anksčiau ar vėliau pasibaigia apverktinai: indėlininkų antpuoliais ir bankų bankrotais.

Komercinių bankų vykdomas pinigų dauginimas ekonomikos vadovėliuose vadinamas „pinigų multiplikatoriumi“, o ribinis dydis „multiplikatoriaus“ nustatomas finansinio reguliatoriaus (dažniausiai, centriniu banku), kaip privalomo rezervavimo norma (depozitų procentas, atskaitomas į specialų rezervinį fondą). Tarp kitko, šiandien eilėje šalių tokios normos iš viso panaikintos. Anksčiau nepadengti pinigai buvo prilyginami padirbtiems pinigams, dabar tai vadinama „piniginiu multiplikatoriumi“.

Korumpuotų bankininkų ir politikų pergalė

Bankų įsipareigojimų dalinio rezervavimo sistema klostėsi skausmingai tris pastaruosius šimtmečius, visuomenė visaip ginėsi nuo bankininkų bandymų užsiiminėti pinigų alchemija. Laipsniškai, vienok, aljansas bankininkų ir jų korumpuotų politikų ėmė laimėti. Dalinai šitas sukčiavimas buvo maskuojamas tuo, kad buvo pradėta kurti centrinius bankus, kuriuos dažnai vadina paskutinės instancijos kreditoriais. Klientų antpuolių atveju centriniai bankai galėjo mesti privatiems komerciniams bankams gelbėjimo ratą, įvairių „ypatingų“, „sanacinių“ ir „stabilizacinių“ kreditų pavidalu. ХХ amžiuje pradėtos kurti valstybinės ir pusiau valstybinės depozitų draudimo agentūros. Tačiau stambių bankų krizių atveju pasirodė esantys nenaudingais ir „paskutinės instancijos kreditoriai“, ir bankų depozitų draudimo agentūros.

reklama

ХХ amžiuje žmonės bendrai nustojo susimastyti apie tai, kaip sukonstruota pinigų-kredito sistema ir kur bankų sukčiavimo esmė. Tam tikras praregėjimas įvykdavo tiktai stambių ekonominių, finansinių ir bankų krizių momentu.

Vienas iš tokių praregėjimų įvyko XX amžiaus 30-taisiais metais, kada Vakarai buvo apimti sunkiausios kapitalizmo istorijoje ekonominės krizės. 1933 grupė žinomų ekonomistų vadovaujamų Irvino Fišerio ėmė ruošti pranešimą, kuris vėliau buvo pavadintas Čikagos planu. Baigiamoji versija pasirodė 1936 metais. Pranešime buvo išaiškintos kilusios ekonominės krizės (Didžiosios depresijos) priežastys. Į pirmą vietą pateko tokia priežastis, kaip dalinis bankų rezervavimas, užtvindęs ekonomiką milžinišku kiekiu nepadengtų pinigų. Tuo pačiu pinigai nebuvo legaliomis mokėjimo priemonėmis ir turėjo kredito charakterį, tai yra kūrė pinigines piramides.

Privačių kreditorių nesivaržymas kontrastavo su centrinių bankų teisėtų banknotų leidimo taisyklėmis. Jų emisija buvo ribojama aukso atsargomis. Juk iki krizės eilė Europos valstybių (visų pirma, Didžioji Britanija ir Prancūzija) atstatė prieškarinį standartą, o JAV jis nebuvo pakeistas net Pirmojo pasaulinio karo metais. Pagrindinė išvada iš Čikagos plano buvo ta, kad reikia nedelsiant grįžti prie pilno (100 procentų) privačių bankų rezervavimo.

Į rekomendacijas, buvusias Čikagos plane, neįsiklausyta. Net JAV, kur prezidentui Franklinui Ruzveltui pavyko sumažinti Volstryto bankininkų apetitus, atstatymas pilno rezervavimo pasirodė esąs ne „jo dantims“. Amerikos bankai buvo stipresni už prezidentą.

Po Antrojo pasaulinio karo apie pilną rezervavimą prisimindavo tiktai labai nedaugelis specialistų. Užuominas apie jį išėmė iš visų ekonomikos vadovėlių, o žinomą „pinigų multiplikatorių“ ėmė vaizduoti kaip gyvenimo normą. Ko gero, vieninteliai Vakarų ekonomikos moksle, kas nedavė galutinai pamiršti apie pilną rezervavimą, buvo austrų ekonomikos mokyklos atstovai, ypač toks ryškus jos atstovas, kaip Miurėjus Rotbard.

Sugrįžimas prie Čikagos plano

Finansinė 2007-2009 metų krizė buvo savo užmoju ir griaunančiomis pasekmėmis sulyginama su Didžiąja ХХ amžiaus depresija. Čia prisiminė ir apie I.Fišerio Čikagos planą. Du ekonomistai iš TVF Jaromir Benes ir Michael Kumhof  2012 metų rugpiūčio mėn. paskelbė darbą „Sugrįžimas prie Čikagos plano“ (The Chicago Plan Revisited). Iš principo nieko konceptualiai naujo lyginant su XX amžiaus 30-jų tyrimais šiame darbe nebuvo, o didesniam įtikinamumui pasiekti buvo panaudoti ekonominiai modeliai. Darbe teisingai buvo pabrėžiama, kad atstatymas 100-procentinio rezervavimo leistų radikaliai pagydyti pasaulio ekonomiką. Dingtų infliacijos priežastys, „burbulų“ mitybinė terpė nekilnojamojo turto ir finansinėse rinkose, sustotų valstybinės ir privačios skolos piramidžių statyba. Vienok, iki 2012 metų pasaulyje jau įvyko santykinė finansinė ir ekonominė stabilizacija, ir TVF ekonomistų brošiūra buvo pastebėta tiktai specialistų.

reklama

Kitas reikalas 2015 metai. Virš pasaulio ekonomikos vėl susitelkė debesys. Antrosios pasaulio ekonominės krizės banga (http://www.fondsk.ru/news/2015/03/04/vtoraja-volna-mirovogo-finansovogo-krizisa-ne-za-gorami-32053.html) tapo reali. Įvairių šalių ekonomistai vis dažniau ėmė prisiminti apie pilną bankų operacijų rezervavimą. Bet tiktai ekonomistai, o taip pat ir valstybių veikėjai. Ir štai praėjusių metų kovą Islandijos premjero užsakymu vietos ekonomistas Frosti Sigurjonsson parengė pranešimą pavadintą „Pinigų reforma: tobulesnė pinigų sistema Islandijai“ (Monetary Reform: A Better Monetary System for Iceland. Kai kuriais duomenimis, Islandija ruošiasi pinigų reformai, tame skaičiuje dalinio rezervavimo panaikinimui (kitais duomenimis – reikšmingam rezervavimo normos padidinimui).

Šveicarai prieš „pilkuosisu“ pinigus

Ir štai paskutinis įvykis, surištas su normalios pinigų sistemos atstatymu – pasiruošimas referendumui Šveicarijoje. Referendumo rezultatai nemažu laipsniu priklauso nuo to, kaip bus suformuluoti anketos klausimai. Žinoma, žavi tas faktas, kad šioje nedidelėje valstybėje atsirado daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, kurie pasirašė peticiją dėl referendumo. Tačiau, atsižvelgiant, kad daugelio dešimtmečių bėgyje rezervavimo problema buvo tabu, sunku įsivaizduoti, kad keli milijonai šveicarų pajėgs susiorientuoti referendume. Susipažinimas su kai kuriomis šveicarų publikacijomis būsimo referendumo klausimu rodo, kad ne visada žurnalistai supranta, apie ką kalbama. Taip, kai kurie mano, kad referendumas liečia pasirinkimą tarp grynųjų ir negrynųjų pinigų. Kiti mano, kad kalba eina apie pinigų padengimą auksu arba prekių atsargomis. Nesenai Šveicarijoje vyko referendumas dėl galimo šalies centrinio banko aukso atsargų padidinimo. Dauguma Alpių respublikos piliečių atmetė būtinybę tokio didinimo. Tačiau eilė ekspertų, komentavusių „auksinio“ referendumo rezultatus, atkreipė dėmesį į tai, kad respondentai blogai įsivaizdavo klausimo esmę. Yra būkštavimai, kad tas pats gali įvykti ir su naujuoju referendumu.

Dar kartą pabrėšime problemos esmę: uždrausti privatiems bankams kurti naujus nepadengtus pinigus. Teisė emisijos teisėtų mokėjimo priemonių turi būti suteikta tiktai centriniam bankui. Jis vykdo pinigų emisiją pagrindinai grynų banknotų pavidalu. Komerciniai bankai tampa klasikiniu finansiniu tarpininku, kurie tiktai pritraukia pinigus į savo sąskaitas ir toliau paskirsto juos į ekonomiką kreditų ir investicijų pavidalu. Tokiu būdu, reali pinigų apyvartos kontrolė bus sutelkta centrinio banko rankose. Įvairios rūšies disbalansų ir krizių rizika staigiai mažėja, nes iš privačių bankų yra atimama teisė kurti nuosavus kreditinius pinigus.

Suprantama, perėjimo prie pilno rezervavimo atveju neišvengiamai iškils ir problemos. Pavyzdžiui: ką daryti su milžiniška pinigų mase, kurią sukūrė komerciniai bankai? Kai kuriose valstybėse tokie „pilkieji“ pinigai daug kartų viršija pagal savo masę teisėtus pinigus, kuriuos leidžia centriniai bankai. Nunulinti „pilkųjų“ pinigų masę iškart negalima, nes dėka jų funkcionuoja šiandien visų pasaulio šalių ekonomikos. Be to, šveicarų siūloma pinigų reforma prieštarauja viešpataujančiai piniginės masės didėjimo tendencijai, kurioje dalyvauja ne tiktai komerciniai, bet ir centriniai bankai. Vyksta visa tai „kiekybinių suminkštinimų“ programų pavidalu, kuo užsiima JAV FRS, Anglijos bankas, ECB.

Bus reikalinga tvarkinga, laipsniška pinigų reforma, kuri minimizuos kompanijų bankrotų rizikas ir staigios bedarbystės augimą. Be to, reikia atsižvelgti, kad radikali pinigų reforma suduoda smūgį pasaulio finansinės oligarchijos planams įvykdyti grynųjų pinigų išstūmimą negrynaisiais pinigais. Juk būtent negrynieji pinigai yra tie „pilkieji“ pinigai, su kuriais siūlo kovoti Šveicarijos referendumo iniciatoriai.

šaltinis

vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas